Antradienį vykusioje spaudos konferencijoje teatro meno vadovas Gintaras Grajauskas pasakojo, kad scenoje prikelti „Saulės vaikus“ pradėta svarstyti praėjusių metų rugsėjį. Prasidėjusi pandemija pakoregavo visus turėtus planus, bet vėliau pradėta statyti pjesė įgavo naujų reikšmių ir dar didesnį aktualumą.

„Tai režisierės pranašystė, bendra globali nuojauta apie tai, kas vyksta pasaulyje. Dar iki pandemijos ore tvyrojo kažkokia neaiški grėsmė“, – apibendrino G. Grajauskas.

M. Gorkis pjesę „Saulės vaikai“ parašė 1905 m. kalėdamas Petropavlovsko tvirtovėje. Ten jis atsidūrė po „Kruvinojo sekmadienio“ įvykių, kuomet valdžia žiauriai susidorojo su taikia darbininkų, nešusių Rusijos carui peticiją, demonstracija.

M. Vilkārsis nuotr.

„Ši pjesė yra šiuolaikiška ne savo forma, bet tekstu – tuo kaip 150 metų senumo kūrinys tinka šiandieninei situacijai, – svarstė spektaklio režisierė, žymi naujosios bangos atstovė Latvijoje Laura Groza. – M. Gorkis tinka šiandienai. Banalu sakyti, kad pjesė aktuali. Žinoma, kad ji aktuali, nes tai klasika.“

Pasak režisierės, „Saulės vaikai“ Klaipėdoje yra tikras grupinis darbas: „Didžiuojuosi tuo, seniau būdavau didesnė individualistė, bet dabar labiau mėgstu dirbti su komanda. Visi dalinasi savo idėjomis, kol nebeaišku, kieno ta idėja. Esame kaip puikus orkestras – padedame vieni kitiems.“

Kalbėdama apie M. Gorkio pasirinkimą režisierė akcentavo ir pjesės struktūrą: „Mano aistra – dirbti su didelės apimties kūriniais. Ši pjesė turi nuostabią kompoziciją – net šešis pagrindinius personažus, šešias paralelines linijas, tai – neįprasta ir įdomu.“

Anot režisierės, priešingai nei Latvijoje, kur pažįsta aktorius ir žino jų stilių – Klaipėdoje teko pasiduoti intuicijai, bet ši nenuvylė. Pasirinkti aktoriai pateisino turėtus lūkesčius.

M. Vilkārsis nuotr.

„Mačiau daug šios pjesės adaptacijų, visose veikėjai vaizduojami kaip naivūs, atviri, geri ir idealistiški žmonės, kurių niekas nesupranta. Bet man atrodo, kad taip nėra, net atvirkščiai – jie nepaprastai arogantiški, egocentriški, be empatijos ir pakankamai gudrūs, nes moka pasislėpti už ideologinio fasado. Jie manipuliatoriai. Spektaklyje iš veikėjų nedarome herojų, kritiškai žiūriu į juos“, – savą „Saulės vaikų“ interpretaciją atskleidė L. Groza.

Tamsus požiūris į pjesę nėra išskirtinis jos kūryboje.

„Teatre man patinka žiaurumas. Kitu atveju net nematau reikalo kažką daryti. Žmonės yra geri, kai turi tam laiko. Tai tinka mums visiems. Ir kuo geresnio žmogaus įvaizdį kas nors turi, tuo labiau juo ar ja pasitikime. Bet dažnai tie gerais atrodantys žmonės yra patys žiauriausi“, – apibendrino režisierė.

Vieno iš pagrindinių veikėjų Pavelo Protasovo vaidmenį kuriantis D. Meškauskas repeticijas apibūdino kaip žaidimą: „Repetavome žaisdami ir lengvai. Laura iš tų režisierių, kurie inkorporuoja bet kokias idėjas. Kadangi M. Gorkio tekstas sarkastiškas, į spektaklį pažiūrėjome kaip į komediją. Dabar tą komediją reikia surinkti. Linksmas sluoksnis turi išlikti, bet juokaujame rimtu veidu. Veikėjai juokingi, nes gyvena savo iliuzijų pasaulyje.“

Aktorius šypsojosi, kad įvaldyti dėmesį traukiantį riedį prireikė poros valandų.

„Norėjome, kad Protasovas levituotų. Prigalvojome ir daugiau fokusų, bet juos turime atlikti rimtai, kad neprarastume gelmės“, – pasakojo aktorius.

Protasovo žmonos Jelenos vaidmenį kurianti Inga Jankauskaitė taip pat akcentavo pjesės šiuolaikiškumą: „Jelena labai šiuolaikiška, jai tinka ir moteriškos emancipacijos ir savarankiškumo temos.“

Aktorė pasakojo, kad jai pačiai spektaklį geriausiai apibūdino ištrauką pažiūrėjusi devynmetė dukra: „Ji pasakė, kad spektaklis yra apie karą tarp žmonių. Tiesą sakant, ta formuluotė tinka. Čia yra viskas, kas yra kare – nėra nė vieno nugalėtojo, visi sau atrodo labai teisūs, karas pareikalauja aukų. Įsivaizduojamas teisumas atima galimybę gyventi čia ir dabar, dėl to visiems personažams atrodo, kad viskas tuoj bus geriau. Taip niekada nebūna. Nuolatinis visa ko atidėliojimas ir atsakomybės neprisiėmimas už savo gyvenimą gimdo netikrumą santykiuose, amžiną kovą neaišku už ką. Net jei kiekvienas gautų tai, ko trokšta – jų gyvenimas nuo to netaptų laimingesnis.“

M. Vilkārsis nuotr.

Spektaklio režisierė minėjo mėgstanti kūrinius, kurie sudėti iš daug personažų, „Saulės vaikai“ pasižymi būtent tokiu santykių tinklo kompleksiškumu. Spaudos konferencijoje dalyvavę dar vieną duetą kuriantys Karolina Kontenytė ir Jonas Baranauskas pasakojo, kad kartais jaučiasi esantys nuošaliau kitų.

„Mano Liza eina prieš srovę, prieš visus personažus. Jai nėra lengva įrodinėti savo tiesą, bandau ją atstovauti, noriu, kad visi atmerktų akis ir ją suprastų“, – komentavo K. Kontenytė.

„Mano personažas yra nusivylęs gyvenimu, jį kamuoja suicidinės mintys, – kolegei antrino J. Baranauskas. – Kuriant vaidmenį sunkiausia oponuoti visiems Protasovų namams. Kartu su K. Kontenyte vaidiname spektaklį spektaklyje.“

Pjesėje pasakojama apie atokioje provincijoje gyvenančią Protasovų šeimą. Juos pasiekia neramios žinios apie maištaujančius valstiečius bei artėjančią choleros epidemiją, bet pagrindinis herojus Pavelas Protasovas stengiasi laikytis kuo toliau nuo pasaulio triukšmo. Jis – savamokslis chemikas, tikintis, kad mokslas išgelbės žmoniją. Užmiršęs viską pasaulyje, net ir savo šeimą, Protasovas pasineria į mokslinius eksperimentus, nuoširdžiai tikėdamas, kad nuo jo priklauso pasaulio ateitis.