Mokėsi iš akrobatų

Gavusi Lietuvos kultūros tarybos edukacinę stipendiją, Inga šiemet kovo mėnesį keturias dienas stažavosi Olandijoje, kur „Bencha Theatre“ oro akrobatų, praktikų Dimiterio Simeonovo ir Mickaelos Maria Karlsson buvo mokoma vertikalaus šokio technikos, naudojantis gerve-keltuvu.

Tie patys pedagogai vertikalaus šokio meistriškumo pamokas su virve pernai vedė Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupei. Jose dalyvavo ir I.Briazkalovaitė. Tačiau, norint neprarasti įgytų vertikalaus šokio technikos įgūdžių, reikia reguliariai treniruotis, o Lietuvoje nėra šios srities pedagogų, galinčių padėti praktikuotis.

Judėjimas siena aukštyn ir žemyn, naudojantis gerve-keltuvu, – tai pažengusių vertikalaus šokio atlikėjų gebėjimas. Būtent šios technikos Inga mokėsi Amsterdame ir tapo vienintele ją įsisavinusia šokėja Lietuvoje.

Motyvuoja tobulėti

Buvusi Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto artistė atviravo, kad nuvykusi į stažuotę klausė savęs, už ką taip save nubaudė. Treniruotės buvo tokios fiziškai intensyvios, kad trečią dieną tiek Inga, tiek jos mokytoja Mickaela Maria, kuri yra profesionali vertikalaus šokio atlikėja ir oro akrobatė, raumenų skausmą turėjo malšinti nuskausminamaisiais. „Visą kūną maudė taip, kad net naktį skaudėjo verčiantis nuo vieno ant kito šono, – pasakojo Inga. – Kad būtų lengviau įsivaizduoti tą pojūtį, vertikalaus šokio pamoką galima prilyginti šešių valandų intensyviai pilvo preso treniruotei.“

Buvo tokių judesių kombinacijų, kurios balerinai nepavyko bandant ir penktą kartą iš eilės. Bet paskutinę dieną įvyko lūžis, ir atsiradęs „antrasis kvėpavimas“ leido viską, ko išmoko, atlikti nepriekaištingai.

Į susitikimą atėjusios mergaitės klausė Ingos, ar daug mėlynių ji parsivežė iš stažuotės. Vertikalaus šokio pradininkė Lietuvoje su šypsena veide atsakė, kad visas kūnas jomis buvo nusėtas: „Kiekvienas nepavykęs judesys garantavo naują mėlynę.“ Tačiau laisvo kritimo pojūtis besileidžiant žemyn, didžiulė adrenalino dozė ir baimė, kurią reikia nugalėti kiekvieną sykį kybant horizontaliai, Ingą motyvuoja ir toliau mokytis bei tobulėti vertikalaus šokio srityje.

Pasaulyje ir Lietuvoje

Vertikalaus šokio lopšiu laikoma Amerika, kur iš Vašingtono kilusi choreografė Trisha Brown 1971 m. pirmoji sukūrė vertikalus šokio techniką, leidžiančią pasipriešinti gravitacijai, naudojant lynus ir apraišus, įgalinančius šokėjus vaikščioti siena arba leistis nuo jos žemyn.

Nuo vertikalaus šokio užgimimo pradžios praėjo 47 metai, per kuriuos vertikalus šokis išsivystė iš daugybės pirmųjų iniciatorių įpročių ir praktikos. Jis gimė iš noro ištirti erdvę, aplinką ir tapti tokia šokio vieta, kurioje viskas įmanoma.

Europoje šiuo metu šoka penkios vertikalaus šokio trupės. Lietuvoje tokių trupių nėra nė vienos. Pirmasis vertikalaus šokio pasirodymas Lietuvoje buvo pristatytas 2010 m. Kauno modernaus šokio festivalyje: italų trupė „Il Posto / Marco Castelli“ šoko ant M.Žilinsko galerijos sienos. 2012 m. Vilniuje tarptautiniame šiuolaikinio šokio festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ ant ŠMC fasado  prancūzų trupė „Compagnie Retouramont“ pristatė įspūdingą vertikalaus šokio ir videomeno spektaklį „Tas neaprėpiamas intymumas“. Tik 2017 m. Klaipėdoje buvo sukurtas vertikalaus šokio spektaklis „Kalbantis bokštas“, kuriame kartu su olandų trupe „Bencha Theater“ pirmą sykį Lietuvoje šoko lietuviai: klaipėdiečiai baleto artistai I.Briazkalovaitė ir Aurelijus Liškauskas. Šie atlikėjai yra vieninteliai Lietuvoje,  profesionaliai įvaldę vertikalaus šokio techniką su virve ir apraišais bei ją pritaikę praktiškai.