Minint Lietuvos 100-metį, idėja įamžinti V.Majoro (1930–2006) atminimą knygoje kilo Dovilų seniūnei Nijolei Ilginienei. Sumanymą palaimino ir pinigais knygos leidybai pasirūpino Klaipėdos rajono savivaldybė.

Penki entuziastai iš J.Lankučio bibliotekos ėmėsi darbo: rinko medžiagą, peržiūrėjo krūvas dokumentų, kalbino V.Majorą pažinojusius žmones.

"Dabar galime teigti, kad knyga pavyko, ji labai šilta ir nuoširdi būtent dėl žmonių prisiminimų. O svarbiausia, kad paties V.Majoro asmeniniame archyve radome labai įdomių dalykų – jo ir mamos susirašinėjimą, kai Vytautas kalėjo lageryje. Visą tai sudėjome į knygą", – džiaugėsi Gargždų J.Lankučio bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Diana Ciparienė.

V.Majoras, gimęs netoli Švėkšnos, gūdžiame Vilkų Kampo kaime, gyvenimo pradžioje patyrė didelių išbandymų.

Būsimasis tautodailininkas dar šešiolikos metų pateko į lagerius už dalyvavimą pogrindžio rezistencijoje. Jau tada išryškėjo jo gabumai ir imlumas kūrybai. Jo rankoms pakluso ne tik medis, bet ir metalas. Be to, jo šviesi asmenybė traukė žmones su juo būti ir bendrauti.

"Vytautas svarbus ne tik mums, ne tik Lietuvai, jo darbai nukeliavo ir už Atlanto, ir į Vakarų Europą. Bet svarbiausia, jis buvo, kaip sakoma, "tropnas" žemaitis. Patikimas, linksmas, visada su šypsena. Neįmanoma to žmogaus nepastebėti ir nemylėti", – įsitikinusi D.Ciparienė.

"Visokių žvaigždžių Lietuvoje daug, tačiau tikrus šviesulius neretai pamirštame. O juk V.Majoras buvo iš tų, kurio namai traukos centru buvo tapę ne tik paprastiems žmonėms, bet ir prezidentams", – pabrėžė spaustuvininkas ir fotografas Saulius Jokužys, kurio spaustuvėje dienos šviesą ir išvydo knyga apie garsųjį krašto tautodailininką.