Klaipėdietis Tomas Jašinskas įsitikinęs, kad kuriančiam žmogui būtina pažinti gyvenimą. Vaikinas šią nuostatą įgyvendina ne tik dirbdamas pagrindinį – teatro režisieriaus – darbą, bet ir vesdamas renginius, organizuodamas projektus, leisdamas laiką su šeima ar besimėgaudamas nedidelėmis smulkmenomis. Nors teatro pasaulį T.Jašinskas įvardija kaip žiaurų ir konkurencingą, jo įsitikinimu, verkšlenti laiko nėra – belieka išmokti nepalūžti.

Nemėgo krepšinio

– Vaikystę praleidote ne Klaipėdoje. Kaip sekėsi pritapti nedideliame miestelyje, kur "kitokį" žmogų aplinkiniai turbūt priėmė sunkiau?

– Gimiau Telšiuose, tačiau kas kelerius metus su šeima kraustydavomės vis į kitą vietą. Dėl šios priežasties žemaičiuoti pradėjau tik persikraustęs į Kretingos rajoną. Tėvai ėmėsi darbų kaime – tapome stambiais ūkininkais. Šis etapas truko apie 10 metų. Vėliau gyvenome pačioje Kretingoje. Mano vaikystė buvo įdomi: nežaidžiau "krepšio", todėl manęs nekentė kaime. Vaikams buvo keista. Iš pradžių nežemaičiavau, todėl ir tai nepadėjo tapti simpatijų šaltiniu. Visa mano povyza apskritai buvo kitokia.

– Kodėl?

– Labai daug skaičiau. Pamenu, paauglystėje buvo tokios populiarios pasaulio fantastikos aukso fondo knygos, kurios sugadino mano regėjimą. Bendraamžiai mane vadindavo Migla ar Filosofu. Tačiau gal kiek priešiškai nusiteikusi aplinka manęs niekada neužgesino. Krepšinio aikštelėje būdavo liūdna, o kadangi iš mokyklos vedė tolimas 5 kilometrų kelias, eidamas namo aplankydavau ir visus būrelius. Išbandžiau viską: nuo mokyklos sienlaikraščio žurnalisto iki šokių.

Susivokti padėjo bendraklasės

– Ankstyvos jaunystės patirtys stipriai paveikė?

– Būtent vaikystė padėjo susiformuoti mano nenustygstančiam būdui ir padėjo pamatus nuolatiniams ieškojimams. Darbuose, repeticijose ar gyvenime esu įsimylėjęs teoriją, kuri sako, kad visos ribos yra mūsų vaizduotėje – tereikia įdėti pastangų joms įveikti. O perėjus vieną slenkstį, galima susikurti ir kitą. Esu dėkingas Kretingos pranciškonų gimnazijai ir 28 savo klasės draugėms, kurios mane atvedė į tiesos kelią. Būtent ten plėtėsi mano akiratis, patyriau nemažai praregėjimų, suvokiau, ko noriu ateityje.

– Viskas per dailiosios lyties atstoves?

– Taip, per moteris ir vienuolius. Katalikiškoje gimnazijoje jaučiau keistai sumišusią laisvės ir stipraus tikėjimo energiją. Tačiau tikėjimas nebūtinai siejosi su konfesija. Supratau, ką reiškia su viltimi žvelgti į ateitį ir tikėti šviesiu pradu. Jei Darbėnų vidurinėje mokykloje reikėdavo muštis dėl auksinio auskaro ausyje, tai gimnazijoje viskas pasikeitė. Ji, mano manymu, buvo stiprus katalizatorius.

Auka nebūtina

– Kaip teatras atėjo į jūsų gyvenimą?

– Mėgdavau vesti renginius, skaityti poeziją, tačiau mintis, jog teatras yra mano ateitis, atklydo netikėtai. Dvyliktoje klasėje nuėjau į vieną būrelį, suvaidinau mažą vaidmenuką. Atrodo, buvau Vėjas. Įkūnytas personažas mane "užkabino". Pajutau, kad energijos apsikeitimas su žiūrovu suteikia nepakartojamų emocijų. Tai inspiravo bandymą stoti studijuoti režisūrą Klaipėdos universitete. Žinoma, suvokimas, kokia tai specialybė, atėjo kiek vėliau.

– Nesate suabejojęs teatru kaip savo gyvenimo pasirinkimu?

– Abejonių ir pasvarstymų būta visada. Klausimų kildavo studijų metu, juos sau užduodu ir dabar. Bjauri ta profesija – teatralas. Visuomet susiduri su keistais stereotipais. Net šiomis dienomis išgirstu nuomonių, kad žmogus, dirbantis teatre, tiesiogine prasme turi pasiaukoti ant teatro aukuro ar gyventi asketišką gyvenimą. Man ši mintis – svetima.

Pragyventi iš teatro sudėtinga

– Be režisieriaus darbo, dar užsiimate ir kitomis veiklomis?

– Neslepiu, kad organizuoju ir vedu renginius. Nevyniosiu į vatą: visiškai pragyventi iš teatro šiais laikais sudėtinga. Manau, kad gyvenime reikia laviruoti. Ir ne tik tai – būtina nepalūžti. O tokių aplink save pastebiu nemažai. Nesu kraštutinumų šalininkas. Nemanau, kad egzistuojantis įpareigojimas, pasirinkus teatrą, viską daryti tik šioje srityje ir mirštant eliminuoti asmeninį gyvenimą, yra teisingas. Velnias, visi mes galvojame, kaip pasiimti tą paskolą butui.

Žinoma, galima užsidėti kaukę ir viską neigti. Gyvenime būtina ieškoti kompromisų ir negalima paskęsti kitoje dimensijoje, nors teatras ir pasižymi įtraukiančia jėga. Jis padeda išrėkti, kas neteisinga mūsų pasaulyje.

– Ar galima teigti, kad laisvesnis požiūris į gyvenimą bei kūrybą ir yra pagrindinis bruožas, skiriantis jaunąją ir vyresniąją menininkų kartą?

– Žinoma, kad kartų požiūriai jau nebesutampa. Mano išsakyti žodžiai gali būti pasmerkti ir skambėti kaip erezija. Ne visi pritars mintims, jog galima gyventi normalų gyvenimą ir vis grįžti prie teatro. Kiekvienas menininkas, kurdamas kažką, turi pažinti gyvenimą. Man 28 metai, o aš apie jį dar nieko nežinau.

– Mokate mėgautis smulkmenomis?

– Esu įsitikinęs, kad iš gyvenimo reikia siurbti viską, kas įmanoma, ir nepamiršti kvėpuoti. Būtina išgyventi kiekvieną akimirką, nesvarbu, ar tai būtų kelionė, maudymasis jūroje žiemą, ar prabudimas ryte su šeima lovoje. Trumpomis minutėmis atrodo, kad gyvenu stipriau nei iš tikrųjų. Tada ir suvoki, kad gyvenime kovoji būtent dėl to tyro oro gurkšnio, nesvarbu, kokią išraišką jis beturėtų.

Užkulisiai – kruvini

– Menininkai Lietuvoje nuolat skundžiasi. Apskritai atrodo, kad kūryba užsiimantis žmogus yra labai nuskriaustas, kenčiantis finansinį nepriteklių ir neįvertintas. O kaip būdamas režisieriumi Lietuvoje jaučiatės jūs?

– Kultūra mūsų šalyje tikrai atlieka podukros vaidmenį, nors ši sritis yra bet kurios civilizacijos ramstis. Neteisinga. Pastebiu, kad tarp menininkų vyrauja elgetos sindromas. Pats kūrėjas įsiteigia, kad negali egzistuoti be paramos ir aplinkinių meilės. Čia apsisuka ratas – žmogus palūžta.

Kodėl? Nes pamato, kad šioje srityje yra paliktas likimo valiai. Mano situacija panaši. Esu įkūręs įstaigą "Teorema teatras", tačiau esu vienas kaip pirštas. Štai ir visas mano teatras. O kur dar kritikos strėlės – kartais atrodo, kad esi taršomas kaip skuduras. Bet verkimui atiduoti daug jėgų nereikėtų. Todėl ir svarbu atrasti erdvę įkvėpti oro kažkur kitur.

– Spektaklius esate pastatęs Vilniuje, Klaipėdoje, Šiauliuose. Kokios intrigos verda teatro užkulisiuose?

– Neseniai grįžęs iš Kirgizijos, kur stačiau spektaklį, pamačiau, jog jaunas žmogus svetur gali būti laukiamas išskėstomis rankomis. Nors teatras ten gana atsilikęs, tačiau jis – lyg didžiulis baltas lapas, kuriame gali formuoti savo kryptį, siūlyti idėjas. Pas mus ši terpė – nesvetinga ir jau skaudžiai pamokiusi mane: bjauriai ir su krauju išspjovusi iš vieno teatro. Žmogus, nepapuolęs į teatro vidų, nežino nieko. Dažnai tai – kruvina sritis, su daugybe intrigų, nepastatytų spektaklių ir milžiniška konkurencija.

– Tokios žaidimo taisyklės neskaudina?

– Esu prestižinės Maskvos V.Mejerholdo teatro mokyklos absolventas. Norėtųsi kaip įmanoma greičiau rodyti muskulatūrą, tačiau su kiekvienu spektaklio pastatymu viską įrodyti turiu iš naujo. Kaip sako mano kolegos, dirbk tai, ką mėgsti, o šlovė ir pinigai ateis patys.
Artimieji – stimulas gyventi

– Šeima turbūt yra tas ramstis, kai nelengva?

– Taip, esu be galo dėkingas savo žmonai. Prieš kiek daugiau nei metus gimusi dukra taip pat padėjo suvokti, kad gyventi yra dėl ko. Ir gyventi ne tame negatyviame supratime, kad būtina tiesiog egzistuoti, bet gyventi, kad galėčiau perduoti tai, ką turiu geriausia, išmokyti džiaugtis, stumtelėti, kad vienintelis duotas gyvenimas būtų prasmingas.

– Kaip susipažinote su žmona?

– Mokėmės tame pačiame kurse Klaipėdos universitete. Tačiau iš pradžių labai nemėgome vienas kito. Visaip ją pravardžiuodavau. Nuoširdžiai "nesuėjo kampai". Ji kilusi iš Kauno, o kaunietės man niekada nebuvo prie širdies. Visada pabrėždavau, kad mes skiriamės. Bet paskutiniuose kursuose ir po išvykimo studijuoti į Maskvą viskas pradėjo keistis. Liaudies išmintis sako, kad priešingybės traukia. O mūsų meilė sustiprėjo per atstumą. Reti susitikimai tapdavo švente ir bendros vizijos puoselėjimas vis augo. Grįžus iš Maskvos jau nebekilo klausimų, kaip gyventi toliau.

– Studijavote Maskvoje. Neseniai grįžote iš Kirgizijos. Regis, esate kosmopolitiška siela. Kaip jaučiatės gyvendamas čia, uostamiestyje?

– Kartais Klaipėda "užknisa" juodai. Atrodo, kad čia tiek mažai žmonių, bet taip pat – tai savotiškai miela. Išlipi stotyje ir pasijauti lyg grįžtum į tuščius namus. Praveri duris, eini per koridorių ir suvoki, kad tave tuoj kas nors pasitiks. Nesvarbu, ar į uostamiestį parvažiuočiau iš Maskvos, Vilniaus, Kirgizijos ar Šiaulių, čia išgyvenu ypatingus jausmus. Tai sunkiai paaiškinami dalykai, kurie, kaip fluidai, tvyro ore. Gal tai miesto aura, siela ir istorija?

Patinka gyventi savo nuomojamame bute, kuriam jau 160 metų, mėgstu "kapstytis" archyvuose, nuotraukose, domėtis miesto praeitimi. Man patinka jausti patį miesto pulsą, domėtis, kaip jis keičiasi. Klaipėdą įvardiju kaip savo kampelį. Nesvarbu, kur ir ką dirbčiau, save identifikuoju kaip uostamiesčio gyventoją.

Vizitinė kortelė

Gimė 1985 m. balandžio 17 d. Telšiuose.
2004 m. baigė Kretingos pranciškonų gimnaziją.
2009 m. Klaipėdos universiteto Menų fakultete įgijo dramos teatro režisūros specialybės bakalauro laipsnį.
2011 m. V.Mejerholdo teatro centre prie Maskvos dailės akademinio teatro baigė dramos ir teatro režisūros magistrą.
2011 m. Klaipėdos dramos teatre režisavo monospektaklį "Produktas" (Markas Ravenhillas).
2011 m. Valstybiniame jaunimo teatre sukūrė spektaklį "Keturiais vėjais" (pagal Kazio Binkio ir keturvėjininkų kūrybą).
2012 m. Valstybiniame Šiaulių dramos teatre sukūrė tragikomediją "Inertiškos dujos" (Adamas Rappas).
2013 m. valstybiniame uzbekų Baburo muzikiniame-dramos teatre Kirgizijoje pastatė C.Goldonio komediją "Dviejų ponų tarnas".
Vedęs. Turi žmoną Ievą ir dukrą Adelę.