Uostamiesčio Parodų rūmuose – trys naujos meno ekspozicijos

A. Zakarausko „Kūlvirstis...“

Tapytojo A. Zakarausko paroda „Kūlvirstis liečiant ir neliečiant“ koncentruotai atskleidžia paskutinių kelerių metų autoriaus tapybinius ieškojimus.

Kūlvirstis – užuomina apie dinamišką būseną, tarsi išjudinančią pagrindą po kojomis ir suteikiančią laikiną svaigulio jausmą, o pavidalus aplink trumpam suliejančiią į formų ir spalvų sūkurį. Tad šis gimnastikos pratimas A. Zakarauskui tampa lyg pačios tapybos metafora, tapytojui įdomus virsmo momentas: dažų virtimas potėpiu ir vėliau – vaizdu.

Potėpiai ir jų dinamiška gausa kūriniuose laviruoja tarp abstrakčių dėmių ir atpažįstamų objektų. Neretai šios pažįstamos detalės nurodo į dailės istorijos pavyzdžius, ypač į religinius siužetus ir kontekstus, itin svarbius aliejinės tapybos istorijai ir nulėmusius jos raidą. Tapytojo apmąstomas prisikėlusio Kristaus vaidmuo materializuojamas tapybinėje plokštumoje sklandančiu potėpiu. Pačią paveikslo plokštumą menininkas traktuoja kaip dar vieną savarankišką siužeto dalyvę. Ji virsta atvira, sąlygiškai švytinčia erdve, kuri liečiama rankomis, tapybos įrankiais ir konstruojama lyg žemėlapis. Naujausiuose darbuose A. Zakarauskas remiasi sinoptiniais žemėlapiais, kuriuose pažymėtos šalto ir šilto oro masių slinktys rezonuoja su šiltų ir šaltų spalvinių dėmių judėjimu jo tapyboje. Interpretuodamas šių žemėlapių struktūrą ir papildydamas drobes savitais simboliais bei ženklais, menininkas kuria asmenines tapybinio klimato schemas, tarsi leidžiančias įminti esamus ir būsimus jo kūrybos orus, pajusti tai rimstantį, tai audringą jo paveikslų kvėpavimą.

Potėpiams įveiklinti menininkas pasitelkia ir skaitmeninę spaudą bei projekcijas, taip atrasdamas būdą dauginti vaizdus ir juos išjudinti be tiesioginio prisilietimo, tarpininkaujant kitoms medijoms, technikai, gamintojams. Taip tarsi pabrėžiamas vaizdų autonomiškumas: jie randasi ir keičiasi ne tik liečiant paviršių dažais, bet ir neliečiant. Dalyvauti šiame procese pasiūloma ir žiūrovams: jie kviečiami patirti darbus įsijaučiant į kūlvirsčio poziciją ir, atsidūrus potėpių ir vaizdų gausoje, pamatyti joje judantį savo atspindį.

A. Zakarauskas (gim. 1982) Vilniaus dailės akademijoje 2005 m. įgijo tapybos bakalauro, 2010 m. ‒ magistro laipsnius. Nuo 2004 m. dalyvauja parodose, surengė personalinių parodų Lietuvoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Italijoje, 2018 m. tapo pirmuoju Lietuvos menininku, surengusiu individualią parodą Kinijoje. 2009 m. menininkas laimėjo „Jaunojo tapytojo prizo“ konkursą, 2011 m. jam buvo skirta Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Jaunojo kūrėjo premija. Tapytojo kūryba pristatoma prestižinėse galerijose ir tarptautinėse šiuolaikinio meno mugėse. Jo darbų yra „Lewben Art Foundation“, MO muziejaus ir Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus, Europos Centrinio banko kolekcijose, kūryba pristatoma Nacionalinės dailės galerijos nuolatinėje ekspozicijoje.

Organizatorių nuotr.

Floros pasaulis ir fotografija

K. Uždavinienės, D. Dagienės, E. Petrauskienės ir R. Rimgailės-Voicik paroda „Augalų albumas“ veda į floros pasaulį, naudojantis senaisiais fotografijos procesais, ir audžia mintį, kad į laiką galima žiūrėti ne tik kaip į upę. Galima į jį pasinerti kaip į ežerą, sujudinti dugno nuosėdas, pajusti ir suprasti protėvių patirtis ir pomėgius. Pabandykime užuosti dvaro bibliotekos kvapą, pamatyti popierių šūsnį ir dulkelių stulpą pro ne iki galo užtrauktas užuolaidas besiskverbiančiame saulės spindulyje. Viršutinėje knygų spintos lentynoje guli albumas. Galbūt tai klaipėdiečio Ernsto Gustavo Juliaus Waldhauerio (1814–1883) augalų albumas (lot. flori legium)? Albumo puslapiuose autorius sukūrė subtilią augalų pasaulio realybę, botaniko svajonių išsipildymą – tų pačių genčių, bet retai gamtoje kartu žaliuojantys augalai pavaizduoti greta, o jų skirtumai tiksliai akcentuoti. Ir visi vešlūs, sveiki, pasipuošę pavieniais ar į žiedynus sutelktais žiedais, vaisiais. Tai – meilės augalams, kolekcininko aistros ir dailininko talento liudijimas.

Kažkur netoliese rastume ir išsipūtusius aplankus su trapiais, patamsėjusiais, neišvaizdžiais sudžiovintais augalais, ant kai kurių etikečių užrašyta „Flora des Kreises Memel“ (liet. „Klaipėdos krašto flora“). Visų pasaulio herbariumų pavyzdžius naikina laikas: graužia vabzdžiai, pernešant jie išsibarsto, sulūžta. Kartais – žūsta karo liepsnose. Bet tai, kas išlieka, – kelionių, šiltų vasaros dienų ir atradimo džiaugsmo liudytojai.

Paimkime iš lentynos knygą odine nugarėle ir gotišku šriftu. Ar pastebėjote tą augalėlį ties 32-uoju puslapiu? Nežinomos rankos nuskintas jis džiūdamas paliko savo gyvenimo šešėlį knygos puslapiuose. Tų šešėlių atspindžiai – parodoje eksponuojami D. Dagienės lumen atspaudai iš Hugo Šojaus herbariumo.

Išėjus į angliškojo tipo dvaro parką mus pasitiktų klestėjimas: iš gėlynų virstančios rykštenės, rudbekijos, vilkdalgiai. Tikriausiai šie augalai – ir vazoje ant valgomojo stalo. Retai šienaujamoje parko gilumoje, po medžių grupėmis, Šyšos kanalo krantuose – vietinių augalų grupės. Tų dienų pilnatvės įsivaizduojamas aidas – K. Uždavinienės cianotipijos atspauduose, E. Petrauskienės šlapio kolodijaus technika sukurtuose vilkdalgių portretuose.

Šiandien menamos dvaro bibliotekos jau nėra. Ir parko pievos bei gėlynai galbūt kitaip kvepia. Bet tikrai nekinta mokytojo įtaka žmogaus gyvenime. Žinome, kad E. G. J. Waldhaueris Klaipėdoje mokė vaikus gamtos mokslų ir, žinoma, botanikai savo pamokose skyrė daug dėmesio. Apie tai savo laiškuose yra liudijęs Šilutės dvarininkas, buvęs Waldhauerio mokinys H. Šojus. Jo mokyklinis gausiai augalų piešiniais iliustruotas sąsiuvinis (1857 m.) – šios įtakos liudytojas.

Filosofas Michaelis Marderis teigė, kad kiekviena knyga su citatomis – lyg intelektualinis herbariumas, sausasis sodas (lot. hortus siccus), kuris padeda minčiai augti. Citatos leidžia skaitytojams atrasti netikėtas jungtis, skirtingų autorių idėjos gali kalbėtis. Skaitytojai, panašiai kaip botanikai, išėmę iš herbariumo spintos tos pačios rūšies augalų aplanką, lygina sustabdytas akimirkas iš skirtingų dešimtmečių, skirtingų geografinių lygiagrečių.

Organizatorių nuotr.

Kompiuterio valdomi personažai

B. Bicknellio-Knighto parodoje „Kompiuterio valdomas personažas“ bus pristatyta autoriaus darbų kolekcija, įvairiais aspektais tyrinėjanti žaidėjų nevaldomus kompiuterinių žaidimų personažus (angl. „non-player characters“) – kaip žmogaus veikimo ribų metaforą vis labiau algoritmiškoje ir kontroliuojamoje būtyje.

Žaidėjų nevaldomi personažai – tai kompiuterinių žaidimų veikėjai, valdomi kompiuterio. Jų elgsena – iš anksto nustatyta dirbtinio intelekto, tokių personažų gyvenimas sukasi vien apie žaidėjus. Jie yra įstrigę žaidimų pasaulyje ir pasmerkti visą amžinybę kartoti tą pačią dieną.

Parodoje B. Bicknellis-Knightas pristato paveikslų, skulptūrų, specialiųjų efektų vaizdo įrašų ir interaktyvių žaidimų seriją, kurioje nagrinėjami personažų plėtotei skirti žaidimų kūrimo įrankiai, mėginant įsivaizduoti, ką jie galėtų mąstyti ar jausti kiekvieną dieną.

Pagrindinis kolekcijos kūrinys – „Kompiuterio valdomas personažas“ – yra specialiųjų efektų filmas, sukurtas pasitelkus Anglijos meno tarybos finansavimą. Vaizdo įraše kompiuterio valdomas personažas nagrinėjamas kaip priemonė, padedanti suprasti žmogaus pastangas išlaviruoti vis labiau programuojamoje ir valdomoje aplinkoje. Filme įsivaizduojama, ką galvoja ir jaučia nuolatos nugalimi kompiuteriniai priešininkai, kol jų duomenys tampa nebenuskaitomi. Žiūrovai filmą stebi sėdėdami ant specialiai pagamintų kubų, išmargintų filme rodomo personažo žaidybine tekstūra.

Ciklo paveiksluose autorius pateikia citatas iš per pastaruosius 20 metų sukurtų žaidimų – personažų dialogus bei žaidimų pasaulio veikėjų vieno sakinio garso klipus. Tokie sakiniai vadinami šūksniais (angl. „bark“), jie gali būti tiek padriki, tiek išreikšti reakciją į žaidėjų veiksmus. Šios frazės žaidimų pasaulyje paprastai kartojasi. Kiekviename paveiksle pateikiamas šūksnis vis iš kito žaidimo, pavaizduotas jam būdingu šriftu ir atitinkamame fone.

Skulptūromis tyrinėjami žaidimuose renkami daiktai ar objektai – iš esmės šlamštas, žaidėjams neturintis beveik jokios vertės, tačiau juos galima parduoti kompiuterio valdomiems pardavėjams. B. Bicknellio-Knighto skulptūros vaizduoja nereikalingų daiktų seriją iš kelių žaidimų. Šie 3D spausdintuvu atspausdinti objektai – nuo sodo nykštuko iki žmogaus kaukolės – pateikiami viena ant kitos sukrautose dėžėse, primenančiose archyvą ar sandėlį.

Kūrinys „Dingęs, bet neužmirštas“ – tai interaktyvus kompiuterinis žaidimas, kuriuo žiūrovai nukeliami į ūkanotą mišką, pilną personažų kapų. Kompiuteriu valdomi personažai lydi žaidėjus įvairiuose žaidimuose. Jų vaidmuo žaidimo scenarijuje gali būti bet koks – nuo porininko iki romantiško susižavėjimo objekto. Kiekvienas kapas – nuoroda į kompaniono bruožus ar interesus.

Paroda „Kompiuterio valdomas personažas“ – tai nuodugnus kompiuterinių personažų kūrimo įrankių ir technologijų tyrinėjimas, kuriuo B. Bicknellis-Knightas analizuoja daugeliui žmonių būdingą savarankiškumo ir autonomijos trūkumą, kai jie negali įgyvendinti jokių tikrų pokyčių pasaulyje dominuojant aukštesnėms jėgoms.

B. Bicknellis-Knightas (gim. 1996, JK) yra tarpdisciplininis menininkas, kuratorius ir rašytojas, kuriantis tapybos, skulptūros ir skaitmeninėmis medijomis. Jo kūrybai įtakos turi temos, susijusios su kapitalistine priežiūra bei interneto hipervartotojiškumu. Menininkas tyrinėja automatizuoto darbo idėjas, globalines galios struktūras, technokratinį autoritarizmą, kritiškai analizuoja šiuolaikines technologijas. B. Bicknellis-Knightas surengė personalinių parodų ir dalyvavo jungtinėse parodose Londone, Berlyne, Kaselyje, Niujorke, Kopenhagoje ir kitur, skaitė pranešimus „Tate Modern“ muziejuje, Goldsmito ir Kembridžo universitetuose.