Pereiti į pagrindinį turinį

V. Balsytė: būti savimi – labai sudėtinga (interviu)

2015-11-20 07:26
Valerija Balsytė
Valerija Balsytė / Klaipėdos muzikinio teatro archyvo nuotr.

Šio penktadienio vakarą Klaipėdos muzikinio teatro scenoje bus rodoma G.Bizet opera „Karmen“. Joje Mikaelos vaidmenį atliks Valerija Balsytė. Spektaklis skiriamas artistės kūrybinės veiklos 30-mečiui.

V.Balsytė – Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistė, Stasio Šimkaus konservatorijos vokalo dėstytoja, dinamiška, uždeganti asmenybė. Per pastaruosius tris dešimtmečius ji sukūrė per 40 vaidmenų operose, operetėse, miuzikluose, koncertavo Europos šalyse, dainavo Čikagos lietuvių operoje. 2009 m. solistei paskirta LR kultūros ministerijos stipendija už kūrybinį projektą „Lietuviškos vokalinės muzikos sklaida Vakarų Lietuvoje“.

Su V.Balsyte kalbamės apie scenos šviesą ir kūrybinį polėkį.

Gyvenimo mokykla

– Nuo ko pradėjote skaičiuoti savo kūrybos pradžią? Kas buvo tas atskaitos taškas, įvykis ar vaidmuo?

– Nesu kūrėja, aš – atlikėja. Atlikimo meno mokytis reikia labai ilgai, tai gali užtrukti net visą gyvenimą. Aš interpretuoju tam tikro kompozitoriaus parašytą kūrinį pagal dirigento, režisieriaus reikalavimus. Atskaitos tašku laikyčiau operą „Eugenijus Oneginas“, kurią režisavo Nikolajus Savinovas. Jis išreikalavo iš manęs tam tikrų organiškų nuotaikų ir būsenų. Save sunku pažinti, o dirigentas ar režisierius girdi ir mato tave truputį kitaip. Jeigu pasiduodi ir leidi, kad iš tavęs nulipdytų tarsi iš molio, tuomet kažkas ir pavyksta. Režisierius tampa tarsi vandeniu, reikalingu moliui. Deja, kiti baigę studijas nelinkę pasiduoti šiam veiksmui. Gal todėl, kad jie yra savotiškai nusprendę netobulėti.

– Kaip prisimenate savo pirmąjį pasirodymą scenoje, pirmąjį vaidmenį?

– Įsimintiniausias pirmasis Fanės vaidmuo operoje „Vedybų vekselis“. Patyriau didžiulį stresą, nes tai buvo tikra ir skyrėsi nuo studentiškos erdvės. Mano širdis pulsavo ne pagal muzikos ritmą. Viskas kėlė mažytį siaubą, tačiau tai – puiki gyvenimo mokykla.

– Kurie scenos partneriai jums labiausiai įsiminė?

– Labai stipri, charizmatiška asmenybė yra Virgilijus Noreika. Prisimenu, kaip vieno spektaklio metu jis tikrino mano stovėseną – reikėjo sugebėti taip stipriai atsiremti į jį ir dar padainuoti. Taip pat negaliu nepaminėti bendrų darbų su solistais Šarūnu Juškevičiumi ir Stanislovu Rezgevičiumi – su jais visuomet labai linksma dirbti. Myliu gyvenimą, myliu teatrą ir myliu savo kolegas.

Kibirkštis vedė pirmyn

– Ar solidi kūrybinės veiklos sukaktis įpareigoja, kitaip nuteikia?

– Įpareigotų galbūt pasakyti kažkokią tiesą, bet kam to reikia? Džiaugsmas aplanko, kad įgyvendinau savo svajonę. Nuo pat vaikystės tvirtai žinojau, kuo noriu būti, – muzika manyje tarsi užkoduota. O kai kurių žmonių netikėjimas tuo užžiebė viduje tarsi kibirkštį, kuri vedė pirmyn. 

Nesijaučiu, kad jau laimėjau viską. Kartais pralaimėjimas duoda daugiau naudos nei miegojimas ant laurų. Kūrybinės veiklos tonusą reikia visada palaikyti ir nenustoti dirbti, neprarasti įgūdžių, nes balsas vis dėlto nematerialus – jis išeina iš tam tikrų kūno pojūčių.

– Kaip tiek metų išlikti scenoje? Ar nepavargote?

– Nepavargau, noriu dirbti ir jaučiuosi laiminga, kai esu užimta. Mane galima užgesinti trumpam, bet, praėjus kažkuriam laikui, aš vėl atgyju.

– Kuris tarpsnis jūsų karjeroje kelia šilčiausius prisiminimus?

– Tai laikas, kai buvau labai užimta. Vienu metu dirbau Klaipėdos kolegijoje, Muzikiniame teatre bei S.Šimkaus konservatorijoje ir dar sugebėjau pasiruošti skrydžiui į Ameriką.

– Ar dar yra nesukurtų vaidmenų, kurie sklando mintyse, apie kuriuos svajojate?

– Nenoriu jų atskleisti. Kai svajoju ir tai išsipildo, suprantu, kad kažkas mane stebi iš dangaus, o atskleidusi savo svajonę žinau, kad vėjas gali ją nusinešti. Svajonės pildosi tik tuomet, kai svajoji.

Žvėriškai sunki profesija

– Ar skiriasi kūrybinis polėkis nuo to, kuris buvo pradžioje, ir to, kuris yra dabar?

– Skiriasi tik amžius, o polėkis išliko toks pat. Ši profesija yra žvėriškai sunki, daug dėmesio reikia skirti muzikos klausymui bei analizavimui, kvėpavimo treniravimui, dainavimui.

– Tiek daug metų atsidėjote kūrybai. Kuo ji buvo, kuo yra ir ką ji davė?

– Tai dvasinio tobulėjimo mokykla. Vienas nori dvasiškai tobulėti, o kitas ne.

– Ar vis dar aplanko scenos baimė?

– Scenos baime to nepavadinčiau, veikiau tai – jaudulys. Personažas, kurį turi atskleisti, reikalauja maksimalaus dėmesio sukoncentravimo spektaklio metu. Įvyksta savotiška kova su savimi. Aš esu perfekcionistė: kartais būna – praleidi vieną žodį, ir tai neleidžia užmigti. Tuomet ieškai priežasčių, kodėl tai įvyko. Tas ieškojimas – savotiškas savęs pažinimas. Reikia labai daug savikontrolės, kad pateiktum tobuliausią variantą žiūrovams. Taip aš supratau, kaip myliu publiką. Nebūtų tobulėjimo ir savęs ieškojimo, jei nebūtų jos.

– Jeigu galėtumėte pakeisti ką nors savo gyvenime, ar keistumėte?

– Gimiau pačiu laiku. Mano sielos atėjimas į kūną buvo tarsi nuspręstas iš aukščiau. Vėlgi noras – varomoji jėga. Jeigu tu nori ir eini kryptingai, turi tikslą, tai būtinai jį pasieksi. Iš paukščio skrydžio mes esame visi maži, todėl reikia mokėti džiaugtis ir paprastais dalykais.

Kiek atiduodi – tiek gauni

– Papasakokite apie savo mokinius.

– Dirbdama pedagoginį darbą pažinau pati save ir pradėjau dar daugiau klausyti muzikos, skaityti, lankytis teatre, ieškoti ir atrasti. S.Šimkaus konservatorijoje dirbau 30 metų. Džiaugėsi mano širdis, kai mačiau užsidegusius savo mokinius, kurie atsekdavo mane iki teatro ir taip tapdavo nuolatiniais muzikinio teatro žiūrovais. Net patys blogiausi mokiniai mane daug ko išmokė. Buvau priversta ieškoti ir atrasti save iš naujo, bet man tai patiko, nes būti savimi – labai sudėtinga.

Ne tik aš įkvėpdavau mokinius, bet ir jie įkvėpdavo mane: pagal vieną mokinę sukūriau vaidmenį „Monmartro žibuoklėje“. Geras studentas turi pranokti mokytoją. Labai džiaugiuosi, kad galėjau įkvėpti tuomečius mokinius, dabar jau scenos artistus, tokius kaip Sandrą Janušaitę, Vilhelmą Mončytę, Lauryną Bendžiūnaitę, Deividą Norvilą, Mindaugą Rojų, Beatą Ignatavičiūtę, Romaną Kudriašovą, Audrių Martišių, Ernestą Juškaitę, Povilą Butkų bei kitus. Svarbu, kaip užvedi mokinį ant kelio, ar tu jį smukdai, ar palaikai, ar nurodai kryptį. Žinoma, reikėtų suprasti ir tai, kad ne visiems pavyksta įgyvendinti svajones ir tapti dainininkais. Kiti mano mokiniai gal ir netapo scenos artistais, tačiau net neabejoju, kad kažkokiu būdu pakreipiau juos į gerąją pusę. Man niekada nebuvo gaila žinių. Jeigu iš jūros pasemsi dešimt kibirų vandens, ar  ji sumažės? Ne. Kiek atiduodi – tiek ir gauni iš gyvenimo. Neturiu pavydo jausmo, nes Dievas man davė labai daug.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų