Po viena antklode

– Ar dažnai žmonės jus painioja su estrados "princu" R.Cicinu, kurį ne kartą esate parodijavęs?

– Dabar jau nelabai. Bet anksčiau, kai R.Cicinas buvo "ant bangos" ir su bendraminčiais įkūrėme "Parodijos teatrą", jis tapo mūsų kolektyvo populiariausia žvaigždė. Šis analogų Lietuvoje neturėjęs projektas greitai prigijo. Gal turėjome išvaizdos panašumų, gal sekėsi atkartoti originalą. Tai kartais vaidindamas spektakliuose girdėdavau salėje sėdinčias močiutes: "Pažiūrėkite, taigi čia Rytis Cicinas." Mes, aktoriai, esame sielų vagys.

– Kokių dar vaidmenų, kalbant apie Parodijos teatrą, esate sukūręs?

– Šiuo metu savo repertuare turiu aštuonis: tas pats R.Cicinas, Verka Serdiučka, Ala Pugačiova, V.Katunksytė, Mantas Jankavičius, Elvis Preslis, Algirdas Kaušpėdas ir Luciano Pavarotti. Kiekviena parodija man – tarsi moteriai gimstantis kūdikis. Visus myliu vienodai, bet žiūrovas išsirenka labiausiai patinkantį. Šiuo metu geidžiamiausios kelios žvaigždės: R.Cicinas, nes jis atpažįstamas nuo mažų dienų ir yra tapęs kone lietuviška klasika, jaunimui priimtinesnė Verka Serdiučka blizgančiu kostiumu, tokia ryški ir ekstravagantiška. Taip pat, priklausomai nuo šventės temos, Ala arba Pavarotti.

– Esate išskirtinis miesto veidas. Ar dažnai jus atpažįsta gatvėje?

– Visko būna. Klaipėda – mažas miestas. Visi mes miegame po viena antklode.

Be gimtadienių – nuo penkiolikos

– Pačiam, ko gero, mielesnis dramos teatro aktoriaus vaidmuo?

– Todėl juokauju, kad į darbą einu kaip į šventę ir už tai dar gaunu užmokestį. Ko gero, žmonių, dirbančių tai, ką jie iš tiesų mėgsta, tėra du procentai iš šimto. Likusieji renkasi profesiją, nes turi kovoti už būtį, išlaikyti šeimą ir panašiai.

– Išeitų, darbo dienomis švenčiate. O savaitgaliais?

– Ilsiuosi nuo šeimos. O jei rimtai, užsiimu profesionalia "chaltūra". Kiekvienas mano savaitgalis yra parduotas. Dažniausiai tai būna parodijos, vaidinu ir užsakomuosiuose renginiuose, jubiliejuose, vestuvėse. Iš to, ką uždirbu per vasarą, gyvenu iki gruodžio. Kitą laiko tarpsnį skiriu teatrui, kuris – pagrindinė mano duona, jo išduoti negaliu.

– Turbūt netrūksta ir naujamečių užsakymų. Ar dar lieka laiko švęsti savo paties gimtadienį?

– Kadangi gimiau pirmąją metų dieną, matyt, tai ženklas, kad per Naujuosius turiu ne švęsti, o dirbti. Tai ir darau jau nuo penkiolikos metų. Maža čia bėda, galiu savo gimtadienį nukelti į kitą savaitę.

– Ar namiškiai dėl to nesisieloja?

– Pyksta. Turiu dukrytę Lėją, kuriai aštuoneri, o birželio 11 d. švęsime sūnaus Jono trečiąjį gimtadienį. Žmona Mireta jau apsiprato su tuo, kad į giminių balius tenka važiuoti be manęs. Giminaičiai dar sunkiai suvokia, kaip galima praleisti artimųjų šventes, pavyzdžiui, tėvelio gimtadienį. Bet savo darbų grafiką esu suplanavęs pusmetį į priekį ir žodžio laikausi. Galiu "pabaliavoti" ir kitą dieną.

– Apskritai kalbant, aktoriai daug švenčia?

– Kiekvieną dieną teatre vyksta repeticijos, laisvi tik pirmadieniai. Tačiau prieš premjerą ir juos atima. Repeticijų metu reikia būti geros formos, "šviežiam", energingam, tad apie alkoholį nėra net kalbos. Po premjeros – jau daugiau laisvo laiko, tada galime daryti, ką tik norime. Jaunystėje visko būdavo, bet dabar organizmas nebe taip lengvai reaguoja į pagirias.

Įkvėpė senelis Napoleonas

– Jūsų žmona – Klaipėdos dramos teatro pardavimo ir reklamos vadybininkė. Ar namuose dar kalbatės apie teatro reikalus?

– Mūsų darbas labai skirtingas. Ten yra skaičiai, laikas nuo 8 iki 17 val. Aktoriams tai negalioja. Namie stengiamės darbus palikti pašonėje ir atsiduoti vienas kitam, vaikams, kurie mūsų labai pasiilgsta, santykiams ir jausmams.

– Ar Lėja su Jonu jau lankosi teatre?

– Dukrytė atmintinai žino visus vaikiškus spektaklius, mažasis dar nesukoncentruoja dėmesio. Natūralu, kad teatralų vaikai auga kartu su aktoriais. Kas žino, gal Lėja bus kokia grimerė. Tegul vaikai patys renkasi pagal savo norus ir gebėjimus.

– Pats jau nuo vaikystės esate toks teatrališkas?

– Nors Klaipėdoje gyvenu daugiau kaip 20 metų, gimiau ir užaugau Šilutėje. Baigęs vidurinę įstojau į Klaipėdos universiteto Režisūros katedrą, nes sužinojau, kad gerbiamas režisierius Povilas Gaidys renka kursą. Pirmą kartą jis ieškojo ne būsimų aktorių, o režisierių. Bet jau tuomet P.Gaidys pastebėjo, kad manyje labiau plaka aktoriaus širdutė ir vedė būtent šia linkme.

– Neseniai atsiimdamas "Mūzos" apdovanojimą sakėte, kad P.Gaidys jums – antras tėtis.

– Taip, tuos penkerius metus režisierius mane auklėjo kaip sūnų, todėl jeigu kas nors negerai, tegul kaltina pats save. Juk aštuoniolikos esi dar vėjo plaikstomas jaunėlis, kuriam reikia priežiūros ir patarimo.

– O jūsų tėvai kaip nors susiję su menais ar konkrečiai – teatru?

– Abu mano tėveliai yra baigę lietuvių literatūrą ir režisūrą, o senelis Napoleonas, kuris pasimirė būdamas 95 metų, po darbo lankydavo įvairius meno būrelius, dainuodavo, rengdavo šventes, vaidindavo. Ir ta menininko gyslelė, matyt, persidavė mano tėčiui, o aš išgryninau ją iki profesionalaus aktoriaus lygio.

– Vaidinate ir serialuose "Naisių vasara", "Moterys meluoja geriau", "Rezidentai". Kuo traukia televizija?

– Niekur nedingsi, vis tiek turi eiti koja kojon su mada. Serialas – tarsi antrinė teatro firma. Jei teatras yra gyvas produktas, ir kiekvieną kartą spektaklyje tavo kuriamas vaidmuo pasirodo skirtingai, tai televizijoje viskas labai tikslu, užfiksuota. Man tiesiog įdomu pabandyti, įkvėpti šviežio oro, kad neapsamanotum ir "neužsibezdėtum" savo giliame mene. Be to, esi daugiau matomas. Ne paslaptis, kad 90 proc. Lietuvos žmonių grįžę namo sėda prie televizoriaus ekranų.

– Ką veikiate, kai nevaidinate?

– Būnu tėčiu ir visas atsiduodu vaikams. Gyvename netoli "Kar Kar" pramogų parko, tai bičiuliai jau praminė mane parko direktoriumi.

– Renkate iš poilsiautojų pinigus už bilietą?

– Dar ne. Kai geri orai, su mažaisiais ten praleidžiame daug laiko. Man asmeniškai įdomiausias tėvystės momentas, kai vaikai po truputį tampa žmogučiais su besiformuojančiu charakteriu, nuomone, "ožiais".

– Esate jiems griežtas?

– Skystas. Žmona duoda velnių, kad sudrausminčiau vaikus. Kartais pavyksta būti griežtesniam. Bet dažniausiai ne.

– O katei Bacifanijai dėmesio užtenka?

– Mūsų mylimai Bacei jau dvylika, o gal ir visi keturiolika metų. Išauklėjome ją taip, kad panorėjusi į lauką pakniauktų kaip šuo ir išeitų pasivaikščioti viena.

Kotletams pinigų pakanka

– Kas Jočių namuose gamina? Ar viską sau leidžiate valgyti?

– Esu normalus pirmykštis žmogus, kuris be mėsos neįsivaizduoja savo gyvenimo. Džiaugiuosi, kad aplinkoje daugėja veganų ir vegetarų. Tuomet man lieka daugiau mėsos. Pasigirsiu: žmona gamina nuostabius patiekalus. Žinoma, jeigu tik pati suspėja. Kol kotletams, bulvių košei, daržovėms ir net kepsniui pinigėlių užtenka, tai kodėl gi ne?

– Ar iš artimųjų dažnai girdite: "Nustok vaidinti"?

Kadangi žmona jau pažįsta mane skersai ir išilgai, tai namie nebeleidžiama juokauti.

– Kadangi žmona jau pažįsta mane skersai ir išilgai, tai namie nebeleidžiama juokauti. Vadina tai pigiais "bajeriais", "Eik į teatrą ir vaidink", – sako man. Kartais, kai turi dvi, tris laisvas dienas ir gali ilsėtis, pradedi nevalingai trintis iš kampo į kampą nežinodamas, ko griebtis. Vadinasi, jau laikas į teatrą.

Vizitinė kortelė

Gimė 1978 m. sausio 1 d. Šilutėje.

Lankė Šilutės 1-ąją mokyklą.

2000 m. drauge su bendraminčiais įkūrė Parodijos teatrą.

2001 m. Klaipėdos universiteto Menų fakultete, dabar – Menų akademija, mokėsi režisūros.

Nuo 2001 m. Klaipėdos dramos teatro aktorius, taip pat vaidina Pilies teatre, televizijoje, kine.

2010 m. pelnė Varėnos profesionalių teatrų festivalio apdovanojimą už Narcizo vaidmenį spektaklyje pagal I.Turgenevo "Įnamį" ir Lorenco vaidmenį pagal E.Kišono pjesę "Ei, Džiuljeta".

Šiemet įteiktas "Mūzos" apdovanojimas ir premija.

Vedęs, žmona Mireta. Turi du vaikus.