Dienraščio „Klaipėda“ žurnalistų tolerantiškiausiu metų žmogumi išrinktas Arvydas Juozaitis, dar visai neseniai Kaliningrado srityje aktyviai dirbęs Lietuvos kultūros labui, dabar gyvena Rygoje, bet ir ten yra sunkiai pasiekiamas.

Tarp drakono ir aukos

Pagal tradiciją tolerantiškiausią metų žmogų redakcija paskelbia laikraščio gimtadienio dieną – lapkričio septintą. Į pagerbimo ceremoniją A.Juozaitį prisikviesti į uostamiestį pavyko tik po gero mėnesio.

Speiguotą gruodžio vakarą, kai susigūžę miestiečiai skubėjo namo slėptis nuo gripo, žvarbos ir tamsos, jaukioje meno galerijoje „Pėda“ juvelyras Vytautas Karčiauskas A.Juozaičiui įteikė skulptūrą, vaizduojančią sparnus, išskleistus skrydžiui.

- Gerbiamas Arvydai, neretai tolerancija painiojama su abejingumu. Ką jums reiškia šis terminas?

- Tolerancija – aktyvi būsena. Tai nėra abejingumas. Man tikras tolerancijos apaštalas ir didžiausiais autoritetas - tėvas Stanislovas, kurį vadinčiau tolerancijos apaštalu Lietuvoje. Apie jį rašiau knygą ir kūriau filmą. Jaučiuosi esąs jo mokinys. Kaip kunigas ir vienuolis jis neturėjo kištis į visuomenės gyvenimą, bet kišosi. Laikas nuplukdys visus trumpalaikius dalykus ir liks tik apaštališkieji. Labai džiaugiuosi, kad patekau į jūsų dienraščio žurnalistų akiratį. Manau, kad „Klaipėdos“ tolerantiškų žmonių paieškos turės tokią pat išliekamąją vertę. Ko gero Viljamas Šekspyras Karaliaus Lyro žodžiais geriausiai pasakė, kas yra tolerancija. Tai buvimas tarp ugnimi spjaudančio drakono ir aukos, apsaugant auką, kurią drakonas norėjo sunaikinti. Tai tam tikra savinaika. Tai aktyvumas su pasiaukojimo ženklu. Mano supratimu, tai reiškia būti aktyviam, bet nesiekti valdžios.

Postai nevilioja

- Dar visai neseniai buvote valdžios elito žmogus. Kad ir paskutinės Jūsų pareigos. Buvote Lietuvos generalinio konsulato Rusijos Federacijos Kaliningrado srityje kultūros atašė. Dirbote ir dar aukštesnėse pareigose. Kaip atsitiko, kad, kaip daugybė Sąjūdžio žmonių, netapote funkcionieriumi, bet ir nebuvote nustumtas į visuomenės užribį?

- Viskas priklauso nuo žmogaus būdo ir pasirinkimo. Tai lėmė gyvenimo filosofija. Nepamirškime, kad pagal išsilavinimą esu filosofas. Dvejus metus buvau Ministro pirmininko Algirdo Brazausko kultūros patarėju. Mačiau, kaip galima įtakoti valdžią, neabejingai veikiant. Pradžioje A.Brazauskui tai tiko, bet labai greitai pradėjo nebepatikti. Negalėjau susitaikyti su netoliaregiškais sprendimais. Skaudžiai išgyvenau Lietuvos kino studijos sunaikinimą. Esu tikras, kad tai buvo neteisingas žingsnis. Mano patirtis parodė, kiek nedaug gali žmogus valdžioje. Kur kas daugiau įtakos valdžiai gali daryti susitelkusios bendruomenės, kūrybinės sąjungos. Kai nebegalėjau pasipriešinti netoliaregiškiems sprendimams, apsisprendžiau, kad likti su visuomene yra svarbiau nei įtikti valdžiai.

- Bet ar įmanoma įtakoti visuomenę, nebūnant valdžioje, išvažiuojant iš Lietuvos, tampant sunkiai pasiekiamu, koks dabar esate tapęs?

- Skambiai tariant, manau, pagrindinis tikslas yra palikti po savęs Lietuvą gyvą. Mano manymu, daugybė politikų veikia, kad Lietuvos gyvos nebeliktų, o būtų tik vardas. Tokie žmonės mano, kad įsirašyti į dangaus skliautą, reiškia stengtis, kad Lietuvos istorijoje liktų kiekvieno jų pavardė, bet kad tos istorijos nebus kam skaityti, nesusimąsto.

- Gal galite papasakoti apie savo dabartinius darbus? Ką veikiate Rygoje?

- Esu Olimpinio komiteto atstovas Latvijoje. Yra projektų kuriuose reikia atstovauti šaliai. Penkerius metus esu ir „Fair Play“ judėjimo prezidentas. Pažodžiui verčiant tai – kilnus sportinis elgesys. Ši organizacija veikia prie Olimpinio komiteto. Nuo praėjusių metų vasario esu rentininkas. Kaip Olimpinių varžybų prizininkas gaunu rentą, todėl galiu jaustis laisvas. Pareigos komitete leidžia man daryti visa kita, kas man yra malonu ir įdomu. O tai yra knygų rašymas.

Turime suartėti su latviais

- Apie ką dabar rašote?

- Artėju prie pabaigos rašydamas knygą apie Rygos civilizaciją. Rygą, kaip Latvijos viršūnę. Atskiras skyrius iš trisdešimties bus skirtas Lietuvai ir lietuviams Rygoje. Tai bus didžiulė knyga, kurią jau dabar sudaro 600 puslapių. Aišku, kad reikės trumpinti. Labai noriu, kad labiau pažintume brolius. Turiu dar vieną siekį, kad mes visi pradėtume mokytis latvių kalbos, kad matytume jų televiziją. Tai nėra sunku padaryti. Lietuvai reikia daugiau bendravimo su Latvija. Reikia padaryti daugybę dalykų, kad suartėtume su Latvija. Tuo dabar ir užsiimu. Ateityje mums reikės išlikti kartu.

- Kaip būdamas Latvijoje matote lietuvius ir Lietuvą? Kaip, palyginus su mumis, dabartinį sunkų laiką išgyvena latviai?

- Pastaruoju metu latviai Lietuvą garbina. Pradedant tuo, kad mes nepasiėmėme tarptautinio valiutos fondo paskolos ir mums europiečiai, kaip kadaise Maskvos komisarai, neaiškina, kiek nukirsti išmokų pensininkams, atlyginimų mokytojams. Jie patys nieko nebesprendžia. Šia prasme latviai yra labai prislėgti ir nebejaučia nepriklausomybės. Latvijoje baisesnė krizė nei Lietuvoje.

Dėl medalio aukojosi ir šeima

- Lietuvoje A.Juozaičio pavardė pirmiausiai sužibo sporto olimpo viršūnėse. Kaip tapęs aukščiausio lygio sportininku, Olimpinių varžybų prizininku, sugebėjote išsiveržti iš sporto pasaulio ir pasukote į priešingą pusę – filosofiją? Kaip jumyse dera tie du žmonės: sportininkas ir filosofas?

- Aš ir pats to nežinau. Visą gyvenimą norėjau tiktai skaityti ir rašyti knygas, o vis tekdavo daryti kažką kitką. Mano tėvas apie pusšimtį metų dirbo Vilniaus pedagoginiame institute, dėstė kūno kultūrą, teoriją ir praktiką. Jis buvo vyriausiais Lietuvos vyrų tinklinio komandos treneris, vienu metu ir moterų, o paskui jis visą laiką paskyrė man. Pakeitė specialybę, perėjo į plaukimą ir, dirbdamas dėstytoju, treniravo mane. Mama dirbo ekonomiste. Taip buvau auklėjamas, kad visą laiką turi sau kelti didelius reikalavimus. Turėjau galimybę po olimpiados likti sporto pasaulyje. Bet manęs tai visai netraukė. Kitaip sakant, žmogų sugadina pirmosios perskaitytos knygos. Kokia nors „Vakarų fronte nieko naujo“ apie vienišą karį, kuris turi žūti karo gale. Apie herojų, o ne didvyrį, kuris rodo, kad turi būti amžinas kovotojas, o ne nugalėtojas. Nugalėti dar nereiškia laimėti. Todėl laimėjęs medalį neturėjau puikybės. Didžiausias džiaugsmas buvo dėl to, kad pateisinau viltis. Nes visa šeima ketverius metus dirbo vien man.

- Papasakokite, prašau, apie tai daugiau.

- Gaudavome amerikietiškus žurnalus, vertėme straipsnius apie technologijas, kaip ruoštis olimpinėms viršūnėms. Tokių metodikų tarybinėje literatūroje nebuvo. Mama palaikė tėvą moraliai ir rūpinosi maisto produktais. Ji stovėdavo eilėse, važiuodavo į bazes, stengdavosi gauti natūralios mėsos, o močiutė viską gamindavo. Ketveriais metais jaunesnis brolis Aurimas kartu treniravosi, kad turėčiau partnerį. Tai buvo savotiška ketverius metus trukusi šeimos religija. Jeigu būčiau nelaimėjęs medalio, būčiau visam gyvenimui įsivaręs nepilnavertiškumo kompleksą. Viršūnė buvo pasiekta, daugiau siekti nebuvo ko. Buvau dvidešimtmetis. Po metų vedžiau. Studijavau filosofiją, bet lygiagrečiai baigiau Vilniaus universitete pramonės ekonomikos studijas. Susirgau filosofijos liga. Išmokau vokiečių kalbą, nes be jos neišeina studijuoti šį dalyką.

Paviliojo filosofija

- Ar jūsų tėvams, dėjusiems į jus didžiules viltis ir nemažai tam aukojusiems, nusigręžimas nuo sporto ir posūkis į filosofiją nebuvo smūgis?

- Aišku, buvo. Tarybiniais laikais visa filosofija buvo marksizmas leninizmas. Bet po ta kepure buvo leidžiama klasika, Vilniaus universitete buvo puikiausia filosofinė mokykla. Mintis yra galingesnė už bet kokią ideologiją. Tėvai, aišku, to nesuprato. Čia kaip poetas užsimano kurti, nežinodamas iš ko gyvens. Bet mane pakeisti jau buvo per vėlu. Tik kai praėjus dešimčiai metų po olimpiados, 1986 metais gyniau disertaciją, tėvai suprato mane. Netrukus prasidėjo Sąjūdis. Kiek tuo metu buvo įmanoma, buvau disidentas. Niekada nebuvau jokioje partijoje, nors ir kvietė. Atsisakiau, nes pas mus šeimoje niekas nebuvo partinis. Todėl ir į olimpiadą Monrealyje važiavau be trenerio. Bijojome, kad KGB abiejų į Kanadą neišleis.

Žmona gali būti tik viena

- Smalsu sužinoti apie jūsų šeimą.

- Žmona Laima buvo mano klasės draugė. Mes jau daugiau nei trisdešimt metų gyvename kartu.

- Tai retas atvejis šiais laikais. Negi niekada nebuvo pagundų?

- Pagundų visada yra, nuo jų gyvenime nepabėgsi. Bet čia yra moraliniai dalykai. Pareiga yra stipresnė už meilę. Meilė – laikinas dalykas. Ji paskui įsikūnija vaikuose. Meilė palieka aidą. Tas aidas ir yra pareiga. Pirmoji meilė pati stipriausia. Galėčiau supykdyti pusę Lietuvos, bet man liežuvis neapsiverstų pasakyti: „Čia mano antroji žmona“. Yra žmona ir viskas, o kitos gali būti moterys. Donatas Banionis pasakodavo, kad į jį kompanijose keistai žiūrėdavo, nes jis visą gyvenimą su savo Onute nugyveno. Mano atveju jausmai buvo per daug stiprūs ir per daug viskas mūsų gyvenime buvo susiję. Tokių ryšių negalima nutraukti. Dabar mano žmona pirmą kartą gyvenime yra bedarbė. Baigusi biologijos mokslus Laima ilgus metus dirbo mokytoja, ketverius metus buvo Vilniaus „Ryto“ vidurinės mokyklos direktore. Kai gavau darbą Karaliaučiuje, ji išvažiavo kartu. Taip sugadinau žmonai karjerą.

- Jūsų vaikai jau suaugę?

- Sūnui Vygaudui jau 28-eri, dukrai Aldonai – 23-eji. Abu pernai baigė aukštuosius edukologijos mokslus Klaipėdoje. Sūnus dabar dirba Vilniaus pedagoginiame universitete, kur ilgus metus dirbo mano tėvas ir brolis. O mūsų dukra unikali. Ji turi teisę vairuoti automobilį, motociklą, vandens motociklą ir turi leidimą nešioti ginklą. Vasaromis pajūryje dirbdavo gelbėtoja.

Ryga ištuštėjo ir laukia svetimšalių

- Kas jus sieja su Klaipėda?

- Noras atsitraukti iš Vilniaus. Gal kai parašysiu knygą apie Rygos civilizaciją, grįšiu į Klaipėdą, kur turiu butą. Seniai Klaipėdos universiteto rektoriaus esu viliojamas atvažiuoti čia dirbti, bet manęs nežavi administracinis darbas. Pagalvojau, kad man čia užkraus vadovaujamą darbą. Siūlė rinktis: žurnalistikos arba filosofijos katedrą. Man tai būtų įdomu, juk 1992 metais gavau žurnalistinę V.Kudirkos premiją. Gal ir būčiau susigundęs, bet mane išgelbėjo olimpiečio renta.

- O gyvendamas Latvijos sostinėje nesiilgite Lietuvos?

- O su Ryga mane susiejo noras pasitraukti iš Lietuvos. Gyvendamas Rygoje, esu Lietuvoje, nes ir televiziją žiūriu, ir radijo klausau per internetą, ir spaudą seku. Žodžiu, jokios ribos nėra. Man tai tik yra Lietuvos praplėtimas. Karaliaučiuje tai buvo susiję su pareigomis. Ten buvo be galo daug darbo. O čia esu laisvas ir gyvenu Lietuvoje daugiau nei būdamas Karaliaučiuje.

- Matėte kitus kraštus. Kaip galėtumėte apibūdinti lietuvius, žvelgdamas iš šalies, lygindamas mus su kaimynais?

- Galiu pasakyti be jokių išlygų, mes esame Baltijos ispanai visomis prasmėmis. Mūsų katalikybė yra labiau ispaniška nei lenkiška, esame impulsyvesni, labai kūrybingi. Estai su mumis į vieną vežimą sodinami per klaidą. Susitark su estu, o jei tik suomis su švedu pirštą pakels, estas tuo pamirš visus susitarimus ir bėgs į tą pusę. Lieka tik latviai, kuriuos baigia išnaikinti. Jei dar tiek žmonių išbėgs, kiek jau išbėgo, jų vietą užims žmonės iš trečiojo pasaulio, o paskui ta masė plūstelės į Lietuvą. Jau dabar Rygos centre didžiausi secesiniai namai stovi tušti. Žodžiu, mane domina tos vietos, kur yra sunku, sudėtinga. Todėl niekad neprisirišu prie kėdės. Noriu būti ten, kur galiu savo jėgas išnaudoti, o nebūti matomas spaudos konferencijose ir televizijose.

- Tai kokia gi, jūsų supratimu, dabartinė jūsų misija?

- Pirmiausiai turiu baigti knygą. Jau turėjau baigti. Planavau ją išleisti knygų mugei, bet įklimpau į taisymus. Po to rašysiu istorines dramas. Man labai svarbus Mindaugo karalystės laikas. Justinas Marcinkevičius tik labai bendrais bruožais yra nupasakojęs tą laiką. Dabar daugiau žinoma. Geriausia, kai sutari su savimi, su savo artimiausiu žmogumi. Bet ir tai kiek turi atleisti, kiek turi atleisti tau, kad galėtum bendrauti. O ką jau kalbėti apie visuomenę.