Viską galima liesti

Verslininkas Virginijus Mitkus, gailėdamas išmetamų senovinių buities rakandų, įkūrė muziejų, kuriame paskui lankytojus nevaikšto piktos darbuotojos ir nedraudžia liesti eksponatų. Priešingai, čia kiekvienas gali net išbandyti, kaip kiekvienas daiktas veikia, tai padeda suprasti, kokia nelengva buvo mūsų protėvių buitis.

Didžiulio klojimo sienos nukabinėtos seniai atitarnavusiais motociklais ir varikliais.

Į muziejaus teritoriją atkeliavo ir V.Mitkaus giminaičių sodybose mūsų dienų sulaukusios pusantro šimto metų senumo klėtelės.

Prieš porą savaičių, kai nugriaudėjo Muziejų nakties renginiai, V.Mitkus savajam paskyrė visą savaitgalį, mat šurmulys ir dainos jo valdose nutilo tik pirmadienio rytą.

Vienuolika metų veikiantis Žemdirbio muziejus išsiskiria iš kitų jau vien tuo, kad čia paskui lankytojus nevaikšto piktos tetos ir nedraudžia liesti eksponatų.

Priešingai, čia skatinama viską čiupinėti ir išbandyti. Vaikams labiausiai patinka akmeninėmis girnomis malti grūdus. Vyrams įdomu pabandyti kalvio duonos skonį, mat muziejaus šeimininkas pats yra nagingas kalvis. Ne vienas svečias bando išdrožti iš medžio kokį nors buityje naudojamą daiktą.

Šventėje – restorano meniu

Kartą metuose ir Aleksandrijoje būna didžiulis šurmulys. Linksmo būdo muziejaus įkūrėjas stengiasi suderinti dvi progas – muziejaus šventę ir Afganistano karo dalyvių pasibuvimą.

Mat būdamas jaunas V.Mitkus buvo priverstas kariauti svetimoje valstybėje. Jis yra klaipėdiečių Afganistano karo dalyvių klubo "Miražas" narys.

Tie, kas gegužės 19-ąją susiruošė į Aleksandriją, sunkiai galėjo išsirinkti, kiek čia pabūti. Programa buvo tokia gausi ir įvairi renginių, kad lankytojai vos spėjo reaguoti į įvykius.

Vaišingas šeimininkas pasirūpino, kad nė vienas neliktų alkanas. Maža to, maisto įvairovė prilygo restorano meniu.

Kauniečiai, vilniečiai, klaipėdiečiai, rygiečiai ir net baltarusiai ar rusai turėjo progos įvertinti žemaičių svetingumą.

Dar ketvirtadienį iš Vilniaus į atokų Žemaitijos kaimą atvažiavo keli uzbekai. Jie atsivežė savo prieskonių ir iš 40 kilogramų morkų, 20 kilogramų svogūnų, 22 kilogramų jautienos, 40 kilogramų ryžių, panaudodami 15 litrų aliejaus, milžiniškame puode išvirė nuostabaus plovo.

Skuodo savivaldybės gydytojas, auginantis žuvis, išvirė 150 litrų žuvienės, kuria vaišino muziejaus svečius nemokamai.

Be to, tądien galima buvo kimšti kiek nori pelenuose keptų su lupenomis bulvių, o Aleksandrijos moterys išvirė cepelinų.

Sotūs žmonės yra laimingi, bet šįkart laimę lėmė ir patirti įspūdžiai.

Atrakcijos – kiekvienam

Įdomybės prasidėjo dar išvakarėse. Vidurnaktį į muziejų atjojo Klausgalviuose gyvenantis Liudas Augaitis su dešimčia paties auginamų žemaitukų veislės žirgų ir raitelių. Kiekvienas, kas norėjo ir nebijojo žirgelių, galėjo juos paglostyti ar net pajodinėti.

Kam patinka liaudiški šokiai ir dainos, čia, žemaitiškai tariant, "atgavo dūšią".

Keturi folkloro ansambliai varžėsi tarpusavyje ištverme šokdami ir balsingumu dainuodami.

Pasirodė vilniečių "Perkūno oželiai" ir "Labingis", grojo Telšių rajono, Nevarėnų kultūros centro liaudiškos muzikos kapela "Trūkt už vadžių", Skuodo rajono kultūros centro Barstyčių skyriaus liaudiškos muzikos kapela "En per kūna", Lietuvos pensininkų sąjungos "Bočiai" Skuodo skyriaus muzikantai, Aleksandrijos mokyklos moksleiviai.

Muzika grojo visą naktį ir šokančiųjų iki paryčių taip pat buvo. Dienos šokiai nejučia virto naktišokiais.

Tautodailininkai ir amatininkai rodė, ką moka daryti, kartu ir pardavinėjo savo dirbinius.

Gerokai įdienojus sugriaudė įvairiais pragaro balsais senoviniai "Doič" ir "Blakston" varikliai. Technikos mėgėjams ši muzika buvo saldesnė už J.Štrauso.

Netrukus po to pakilo debesys dulkių – keturračiais važiuojantys žmonės demonstravo meistriškumą, jie įveikė kliūčių ruožą, suko ratus.

Ne tik vyriškajai žiūrovų daliai buvo įdomi karinės amunicijos paroda. Šventėje karinių akcentų buvo ir daugiau.

Pasieniečiai kinologai demonstravo savo augintinių gebėjimus. Vienas afganistaniečių atsivežė visą rusiškų ginklų, kokiais naudojosi karo metais, parodą.

Šio karo vaizdai, užfiksuoti nuotraukose, sudomino visus šventės dalyvius.

Geriau rečiau, bet puikiau

Paklaustas, ar sunku surengti tokį gausų dalyvių ir lankytojų, ilgą ir triukšmingą renginį, V.Mitkus atviravo, kad nebuvo lengva, bet labai gera širdžiai.

"Darysime ir dar kažką panašaus. Gal ne kasmet, gal rečiau, bet kad būtų kaip reikalas. Šimtas žmonių – ne rodiklis, reikia, kad būtų tūkstantis ar dar daugiau žmonių. Šį kartą neskaičiavome svečių, bet kokie 800 galėjo būti. Mašinos stovėjo pas visus aplinkinius kaimynus. Kas atvažiavo vėliau, teko ilgokai iki mūsų pėdinti, – ateities planais dalijosi V.Mitkus. – Įdomiausia, kad kai pakviečiau kaimynus, išgirdau, jog jie neturi laiko, mat reikia bulves sodinti. O kai paskambinau draugams į Vilnių, jie iškart sutiko. Paklausiau, ar didelis atstumas jų neišgąsdins, jie pareiškė – tu nesirūpink, mes būsime. Likau nesupratęs, kodėl iš toliau lengviau važiuojasi."

Pasak pašnekovo, garsas apie mūsų šventę pasiekia ne tik tolimiausius Lietuvos, bet ir visos Žemės kampus.

"Turime Sibire giminių, kurie iš tremties negrįžo. Vasarą važiuosime jų aplankyti, vešime nuotraukų", – tikino V.Mitkus.

Šventės akimirkų vaizdais džiaugsis ir JAV, Čikagoje, gyvenantys lietuviai, Afganistano karo dalyviai.