Nuo mažumės mokėjęs nuraminti klykiančius kaimynių kūdikius, šešiolikos pradėjęs sūpuoti jaunesniąją sesę, mylimas ir mylintis dviejų dukterų tėvas ir poros anūkų senelis Klaipėdos jaunimo centro vadovas Aleksas Bagdonavičius dažnam šią ugdymo įstaigą lankančiam vaikui tampa savas, lyg tėtis.

Geriau kamuoliai nei mašinos

– Ar šitie vaikai, kurie bumbsi kamuoliais, bilda riedučiais ir riedlentėmis už jūsų lango, nenervina keliamu triukšmu?

– Kad aš jų negirdžiu. Nė kiek netrukdo. Tai kur kas geresnis garsas nei mašinų keliamas triukšmas. Juk esame Jaunimo centras, o ne vienuolynas. Gerai, kad jie ateina čia, o ne kitur.

– Ar yra tekę pajusti, kad svetimiems vaikams esate kažkuo panašiu į tėtį.

– Kartais vaikai prasitaria, kad Jaunimo centre jiems gera, nes čia jų klausomasi, o namuose tėvai neturi laiko arba tiesiog nesidomi. Kartais net iš kelionės grįžusių jų neateina pasiimti, nes pamiršta. Kai kuriems tėvams atrodo, kad lankyti būrelius nėra reikalo. Ateina toks apsiašarojęs vaikas ir sako, kad tėvai nebeduos pinigų. Tada kalba trumpa – čia ne turgus ir mes neuždarbiaujame, sakau, kad ateitų be pinigų. Pas mus vaikai eina savo noru, todėl jų drausminti nereikia. Mokykla, kurią lankyti yra privaloma, neretai tampa konvejeriu. Pats tarybiniais metais esu girdėjęs, kaip viena direktorė savo vadovaujamą mokyklą pavadino kombinatu.

– Ar jums yra tekę patirti, kad svetimas vaikas šlietųsi prie jūsų, kaip prie tėvo?

– Kartą buvo toks atvejis. Pas mus viešėjo Liubeko miesto vaikų grupė. Buvo toks berniukas, kuris iškart prisvilo. Tada važinėjau BMW, jis verždavosi sėsti ant priekinės sėdynės. Labai vienas kitą supratome. Aplinkiniai klausinėjo, ar neteks jo įsisūnyti. Net nepaklausiau, gal jis ir neturėjo tėvo, nes tai buvo socialiai remiami vaikai. Tokio ryšio su jokiu vaiku nesu pajutęs. Gal pats esu dėl to kaltas, nes laikausi principo nerodyti išskirtinės simpatijos nė vienam, visi turi būti lygūs. Kai sutinku jau suaugusius savo buvusius mokinius, dažnai išgirstu gerų žodžių.

E.Ostapenko – inteligentiškas

– Gal tarp jūsų mokinių buvo tokių, kurie tapo žymiais žmonėmis?

– Tokių tikrai ne vienas. Kartą pasimečiau ir neturėjau kur dingti nuo parodyto dėmesio. Prieš keletą metų Jūros šventės metu su šeima vaikštinėjome po miestą ir nusprendėme užsukti apžiūrėti tą dieną atidarytos Jurgos Karčiauskaitės juvelyrikos darbų parodos. Staiga išgirdome Jurgą garsiai sakant: „Štai tas žmogus, kurio dėka tapau tuo, kuo dabar esu!“ Ji pribėgo prie manęs, puolė į glėbį. Maniau, kad prasmegsiu skradžiai žemę, bet malonu, jog nepamiršo. Ji buvo labai gabi mergaitė. Rašė puikią poeziją ir prozą, siuntėme jos darbus į jaunųjų literatų konkursą, bet, panašu, kad jų ten niekas neskaitė. Mano mokinys buvo ir Eugenijus Ostapenko. Jį prisimenu kaip labai inteligentišką ir kūrybingą jaunuolį. Rusiškai rašė eilėraščius. Iš karto buvo matyti, kad tai bus dainos. Paklausiau, ar groja gitara, jis pamelavo, kad moka. Vėliau sužinojau, jog parėjęs namo pareikalavo nusamdyti jam gitaros mokytoją, nes Bagdonavičius paprašys pagroti.

– Ar esate patyręs, kad ir vaikus kamuoja kūrybinės kančios?

– Dabar Generalinėje prokuratūroje dirbantis Justas Laucius taip pat lankė literatų būrelį. Pirmą kartą atėjęs jis išdidžiai apžvelgė klasę. Jo akyse perskaičiau mintį: „Yra neblogų panų“. Pirmus jo rašinius galėčiau įvardyti kaip seksualiai šlykščiai anatomiškus. Panašu, jog tai buvo noras pavimdyti mergaites. Paprašiau jo „padaryti“ iš tos literatūros kūrinį. Jis susimąstė. Po kelių dienų vaikino mama skambino bei klausė, ką aš jos vaikui padariau, ir papasakojo, kad pabudusi trečią nakties pamatė sūnų vaikštantį po kambarį ir besikalbantį su savimi. Po tų kūrybinių kančių gimė puikūs apsakymai, kuriuos įsiminė net rašytojas Algimantas Zurba. Jis vis klausdavo, kur yra autorius, parašęs apie supūliavusį nagą ir šiukšlininko laimę. Žinau, kad vaikinas labai rimtai svarstė, ką studijuoti – žurnalistiką ar teisę.

Dukroms – pats labiausias

– O iš savo dukrų ar išgirstate gerą žodį?

– Esu dviejų dukrų tėvas. Tai yra laimė, o pirmiausia – didelė atsakomybė. Profesinėje veikloje išsikovoti pripažinimą ir pasiekti visuomeninę poziciją yra kur kas lengviau, nei užsitarnauti vaikų pripažinimą. Suvokti, kad savi vaikai vertina ir myli, yra be galo didelis džiaugsmas. Dukros sakė, jog sveikinimų dar sulauksiu, bet dovaną Tėvo dienos proga jau gavau – jos užprenumeravo mano mėgstamą žurnalą „Iliustruotas mokslas“ metams. Mano mergaitės parašė, kad esu joms pats pats labiausias. Skaitydamas tokias eilutes raustu. Žinau, kad būdamas jaunas dariau klaidų. Kita vertus, iš kur būtų mano kaip senelio atlaidumas?

– Ar užtekdavo kantrybės, kai jūsų dukros buvo mažos?

– Kai gimė mano pirmagimė Kristina, buvau 27-erių, o kai susilaukėme antrosios – Julijos – buvau jau 32-ejų. Tų laikų supratimu, vedžiau būdamas žiauriu senberniu ir vaikų susilaukiau ne žalioje jaunystėje. Mergaitės džiaugiasi, kad vaikystėje aš jas visur tampiausi drauge: į parodas, filmus, spektaklius. Jau suaugusios pasakojo nieko nesupratusios paveikslų galerijoje, bet vis tiek žiūrėdavo. Abi tikino, kad tas buvimas visur kartu padėjo apsispręsti pasirenkant gyvenimo kelią. Dažnai susitikę prisimename mergaičių vaikystę, juokiamės, krizename. Man jų vaikystė sukelia tik malonius prisiminimus. Bet niekada nelaikiau savęs ypač pavyzdingu.

– Kokie prisiminimai jums brangiausi?

– Įdomu tai, kad dukroms įstrigo į atmintį, mano akimis žiūrint, visai nereikšmingos detalės. O joms, pasirodo, tai buvo labai įspūdinga ir svarbu. Vakarais sekdavau joms pasakas, daugelį sugalvodavau pats, kartu dainuodavome, kol miegas nugalėdavo. Kartą prisiminė, kad kartu lipdėme senį besmegenį ir, palikdami jį, atsisveikinome, kaip sukūriau legendą apie sode užkastą puodynę su lobiu ir džiaugsmą, kai radome 1923 metų prancūzišką pinigėlį, kaip bėgome nuo kaimynų bičių. Mergaitės savo ligomis mūsų nenukamavo, augo sveikos, neišgyveno paaugliškų krizių, o jei ir buvo, jas išsprendėme taikiai. Galiu pakartoti garsios Amerikoje lietuvių kilmės aktorės Rūtos Li žodžius: „Dievas man buvo geras“.

Anūkų atvažiavimas – šventė

– Gal galite palyginti tėvo ir senelio jausmus?

– Turiu anūkę Emiliją ir anūką Laurį. Tai yra mūsų vyresnėlės vaikai. Kristina ištekėjo už esto ir gyvena netoli Talino. Jaunėlė gyvena Vilniuje, turi šeimą, bet vaikų kol kas nesusilaukė. Su anūkais labai gerai sutariame. Bendraujame panašiai kaip su dukromis, daug kas pasikartoja. Skirtumas tik tas, kad tada vaikai mums buvo kasdienybė, o dabar anūkų atvažiavimas – šventė. Laurius dar kalba savo kalba, nes jam tik rudenį bus dveji. Galiu palyginti savo anūkus su Airijoje gyvenančio dainininko Nojaus vaikais, kuriems žodis „Lietuva“ nieko nesako. Kai mūsų Emilija sužino, kad važiuos į Lietuvą, prieš dvi savaites pradeda krautis kuprinę. Neseniai ji pareiškė mamai, kad veikiausiai mokyklą jai teks lankyti Lietuvoje, nes lietuviškai ji jau skaito, o estiškai – dar ne. Mama pabandė vaiką sugraudinti sakydama, kad tokiu atveju teks retai matytis. Mažoji skėstelėjo rankomis ir pratarė: „Ką padarysi“.

– Ar sunku būna atsisveikinti? Kaip išgyvenate atsiskyrimą?

– Linksmai. Kaskart sakome su žmona, kad dabar pagyvensime sau. Šventė yra, kai atvažiuoja ir kai išvažiuoja. Laimė, kad jie gyvena netoli, per metus susitinkame keturis ar daugiau kartų.

– Ar nenorėjote sūnaus?

– Pamenu, kad tikėjausi sūnaus. Telefonu sužinojau, kad ne berniukas gimė, ir truputį pyktelėjau. O kai draugas paklausė, ko susilaukėme, atsakiau: „Mergė“ ir su tuo ištartu žodžiu pajutau didžiulį gėrį širdyje. Supratau, kad sūnaus turėti man nelemta. Pirmas mano vaikas – tai mano sesuo. Ji gimė, kai aš buvau šešiolikos. Visi draugai lėkdavo į šokius, o aš vežimėlį stumdžiau, košes, tyreles viriau, nes mama po pusmečio turėjo grįžti į darbą. Kartą sutikau mokytoją, jis pamanė, kad tai mano vaikas. Ko gero, kažką tikrai esu gavęs iš Dievo. Pamenu, pats buvau vaikas, kai kaimynės prašydavo užmigdyti klykiančius mažylius. Daugelis stebėdavosi – vos tik aš paimdavau rėksnį, po kelių akimirkų nurimdavo.

Vizitinė kortelė

Gimė 1952 m. kovo 30 d. Klaipėdoje.

1971 m. baigė Klaipėdos 5-ąją vidurinę mokyklą.

1976 m. baigė Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetus, lietuvių literatūros ir režisūros specialybę.

1976–1979 m. mokytojavo Klaipėdos rajone.

1979–1984 m. dirbo Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos teatro meno fakulteto Mokomojo teatro direktoriumi.

1984–1991 m. – Statybos tresto kultūros namų direktoriaus pavaduotojas.

Nuo 1991 m. – Klaipėdos jaunimo centro direktorius.