Treneris Antanas Narvilas laisvą savaitgalį įvardija stebuklu. Nuo septintos klasės į rankas paėmęs raketę, net ir garsiu specialistu tapęs 63-ejų klaipėdietis su ja nesiskiria iki šiol. Aktyvios sportinės karjeros metais pergales skynęs A.Narvilas dabinosi medaliais, o šiandien pats ruošia jaunąją kartą, laiminčią Lietuvoje ir užsienyje. Badmintono šaknys Narvilų šeimoje – tvirtos: tėvo ir senelio pėdomis seka sūnus Donatas ir anūkė Gabija.

Vaikystės nesinori prisiminti

– Kur prabėgo jūsų, pokario vaiko, nerūpestingos dienos?

– Gimiau ir augau Butsargių gatvėje. Mūsų namas buvo priešais sovietmečiu buvusią valgyklą, kuri daugelį metų stovėjo apleista dabartinėje Tilžės gatvėje. Vaikystė buvo katastrofiška: ir tragiška, ir alkana. Anksti, kai man buvo vos dveji, mirė tėvas. Į šeimą atėjo patėvis. Nors jis turėjo auksines rankas, buvo baisus alkoholikas. Prigėręs mušdavo mamą, o ir aš ne kartą esu šokęs iš antro aukšto. Vėliau jis atsidūrė kalėjime. Mamai buvo sunku išlaikyti mane ir devyniais metais jaunesnę sesę Birutę. Po devynių klasių nutraukiau mokslus ir išėjau dirbti į „Baltijos“ laivų statyklą laivų surinkėju mokiniu. Davė kūjį ir turėjau mosuoti.

– Jei kūjį kilnojote, tai buvote tvirtas?

– Nebuvau sugriuvęs. Nuo mažens visas dienas sportuodavau. Parbėgdavau, baltą duoną į vandenį pamirkydavau, po to – į cukrų ir vėl išlėkdavau žaisti futbolo. Dėl jo ne kartą teko kentėti. Futbolo vartai buvo prie tokio tvarto. Bet kai stipriau spirdavome, tai kamuolys, perlėkęs per jį, dažnai išmušdavo tokių Lazauskų, turėjusių penkias dukteris, langus.

Pabandė ir patiko

– Kada užsikrėtėte badmintono virusu?

– Buvau septintokas mokykloje-internate, kuriame dabar universiteto Menų fakultetas. Prie sporto salės stovėjo stalo teniso stalai. Žaisdavau prie jų nuolat, buvau vienas lyderių. Vieną dieną treneris Algirdas Vitkauskas pakvietė pabandyti. Specialistas negalėjo atsistebėti, kad nuo pirmųjų minučių smūgiavau taisyklingai. „Čia tavo vieta“, – pasakė treneris. Taip ir likau badmintone. Vėliau treniruodavomės 5-ojoje vidurinėje mokykloje. Joje salę gaudavome nuo 22 val. Tai į bendrabutį grįždavau naktį – apie 1 val. Tekdavo į kambarį lipti per langą. Prieš armiją, apie dvejus metus, buvau apleidęs sportą, bet grįžęs iš jos vėl paėmiau raketę. Netrukus – 1974-aisiais tapau Lietuvos čempionu individualiai. Po pergalių sumąsčiau, kad reikia susieti gyvenimą su badmintonu.

– Užauginote du sūnus. Prieš dvejus metus šventėte rubinines vestuves. Gyvenimas – idealus?

– Su Zofija aukso žiedus sumainiau 1970-aisiais, kai man buvo 21-eri. Per 40 metų visko buvo: ir juodo, ir balto. Teko gyventi bendrabutyje, 8 kvadratinių metrų kambarėlyje, kurį davė 2-oji inžinerinių tinklų valdyba. Joje įsidarbinau topo geodezininku. Po to per metus žadėjo suteikti vieno kambario butą. Ištesėjo žodį, gavau jį Taikos prospekte, prie žiedinės sankryžos. Apskritai džiaugiuosi šeima. Žmona – nuostabi šeimininkė, gaminanti labai skanius patiekalus. Sūnūs irgi pasirinko gyvenimo kelius. Darius gyvena Šiauliuose, dirba draudimo kompanijoje, o Donatas eina mano pėdomis – tapo badmintono treneriu. Smagu prisiminti šeimyninio gyvenimo pradžią. Kai gimė Darius, jau tarnavau Kaliningrade, žvalgybos divizijoje. Ta proga gavau penkių dienų atostogas. O kitos atostogos nukrito tarsi iš dangaus. Vieną rytą divizijos vadas sumanė surengti bėgimo varžybas aplink ežerą, laimėtojui pažadėjęs kelionę namo. Avėdamas kerzinius batus 6 kilometrų distancijoje aplenkiau bemaž 600 kareivių.

– Gyvenote mieste, tačiau pastaruoju metu įsikūrėte Doviluose. Kodėl?

– Pabėgau nuo miesto triukšmo. Ieškodami radome pirkti sklypą Doviluose. Nuvykus į vietą, kojos sulindo į žemę – supratome: čia gyvensime. Šalia – upelis, medžiai. Vėliau išsikasiau tvenkinį, nusipirkome ožkų, vištų, įsigijome du šunis. Manau, kad iš čia su žmona daugiau niekur nesikraustysime.

– Tapote žinomu treneriu. Ar sunkus specialisto kelias?

– Dirbti treneriu sekėsi. Neilgai trukus išauginau pirmąjį perliuką – Egidijų Jankauską, tapusį SSRS čempionu. Todėl teko atsisveikinti su geologais, nes reikėjo daug važinėti po varžybas, stovyklas. Vargo buvo visokio, bet iš badmintono duoną valgiau. Tiesa, buvo juodas periodas, kai Lietuva atstatė nepriklausomybę. Viskas sugriuvo. Nebuvo kur eiti. O išgyventi reikėjo. Teko būti kontrabandininku. Į Lenkiją veždavau deficitines prekes – rūkytą mėsą, konservus, o atgal – dolerius. Kai buvo dvi muitinės, vieną miškais apeidavau, tempdamas rankines, lagaminus ar maišus. Lietuviai muitininkai buvo itin uolūs, o rusai ar lenkai pernelyg netikrindavo. Vieną kartą muitinėje sutikau dirbantį daugkartinį Lietuvos badmintono čempioną Juozą Baltrimą. Su juo ne tik daug metų kartu rungtyniaudavome, bet ir karčiosios išgerdavome. O tąkart sunku įsivaizduoti – jis apsimetė manęs nepažįstas. Ėmė raustis po mano mantą. Sakau: „Juozai, ką darai?“. O jis net nereagavo. Ne vienas aš taip stengiausi išgyventi. Į Lenkiją važinėdavo net tuometis Klaipėdos sporto komiteto pirmininkas Aleksandras Ponimatkinas. O kartą turguje prie Vakarų laivų gamyklos pastebėjau kitą buvusį Sporto komiteto pirmininką – Joną Kiseliovą. Jis prekiavo kamuoliais, sportiniais bateliais, stalo teniso raketėmis, kamuoliukais.

Užsikrėtė kolekcionavimo manija

– Dvejus metus gyvenote ir dirbote Prancūzijoje. Kokiais keliais atsidūrėte šioje šalyje?

– Prancūzijoje rankinį žaidė žinomas Kauno „Granito“ rankininkas Romas Dumbliauskas. Jis buvo vedęs mano žmonos seserį Genovaitę Kiudytę, žinomą Lietuvos lengvaatletę. R.Dumbliauskas, apsigyvenęs Elzaso regione šalia Vokietijos, atkreipė dėmesį, jog Prancūzijoje labai populiarus badmintonas. Tai pasistengė, kad atvykčiau dirbti į šią šalį. Kai nuvažiavau, nustebau, jog vien šiame regione buvo net 68 badmintono klubai, kurie varžėsi septyniose lygose.

– Kaip pavyko susikalbėti prancūziškai, nes tai sunki kalba?

– Elzaso regione visi kalbėjo vokiškai. Senoji elzasiečių kalba – daugiau vokiška. Yra elzasiečių kalba, tik nėra savito rašto. Iš pradžių buvau vienas, vėliau atvyko žmona ir sūnus Donatas. Klubas išnuomojo namą už 2,5 tūkst. frankų. Kadangi man tai buvo brangu, išsinuomojau trijų kambarių butą už 1,2 tūkst. frankų. Badmintono klubas nupirko 22 arus žemės, ruošėsi man statyti sporto salę. Kadangi ten gaunamų pinigų užtekdavo nuo algos iki algos ir nemačiau prasmės dirbti šioje šalyje, susiruošiau grįžti į Klaipėdą. Tuo labai nuliūdinau prancūzus. Be to, nepatiko žemyninis klimatas, o aš pripratęs prie jūros. Ir apskritai, galvojau, nuvažiuosiu tik pusmečiui. Tiesa, dar kokį dešimt metų su prancūzais palaikėme ryšius, važiuodavau su savo auklėtiniais į jų turnyrus. Kai pradėjome pernelyg lengvai laimėti, tapo nebeįdomu.

– Ar dar kuo nors, be sporto, domitės?

– Užsikrėčiau kolekcionuoti senovinius laikrodžius ir raktus. Laikrodžių – per 50, o raktų – net neskaičiavau. Labai mėgstu operą, baletą, klasikinę muziką. Mašinoje tik tokią ir klausausi. Net važiuojant į varžybas autobuse skamba klasika. Jaunuosius sportininkus auklėjau, kad ne kokio nors mėšlo klausytų, o gerą muziką. Bet dabartinis jaunimas ausinukais užsikemša ir klausosi savų „balabeikų“.

– O kur buvo kolekcionavimo pradžia?

– Gyvendamas Prancūzijoje kiekvieną šeštadienį, sekmadienį važinėdavau į blusų turgų 50 km ar didesniu spinduliu. Pirkdavau visokias senienas, kurios man patikdavo. Nuo tada ir „užsivedžiau“. Dabar, kur bevažiuoju, stengiuosi parsivežti laikrodį. Bet ne visada pavyksta. Panašiai buvo ir su raktais. Blusų turguje pirkdamas didesnį kiekį visokių tvartų, klėčių raktų gerokai nusilygdavau – kone iki juokingos kainos.

– O tarp jų yra koks nors ypatingas?

– Vienas laikrodis – 1636 metų. Jo istorijos nežinau. Pirkau pernelyg neklausinėjęs. Prancūzai į blusų turgų neša viską, kas nereikalinga, arba, pavyzdžiui, visus neseniai mirusios bobutės daiktus. Ir kiekvieną už vieną franką parduodavo.

Vizitinė kortelė

Gimė 1949 m. sausio 12 d. Klaipėdoje.

Mokėsi 9-ojoje vidurinėje mokykloje, 1-ajame internate, 10-ojoje vidurinėje mokykloje. Vidurinius mokslus baigė vakarinėje mokykloje.

Vienas badmintono pradininkų mieste.

13 kartų Lietuvos čempionas.

1977 m. buvo absoliučiai geriausias respublikos žaidėjas, laimėjęs aukso medalius visose trijose grupėse.

Nusipelnęs Lietuvos treneris.

2007 m. apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi.

Vedęs. Žmona Zofija, sūnūs – Darius (41 m.) ir Donatas (38 m.).