Yra jūrinių vietų

Neatimsi iš Klaipėdos nei nuolat pro ją praplaukiančių laivų, nei gražuolių kruizinių lainerių, nei pajūrio. Viso šito neperkelsi nei į Kauną ar Vilnių, nei į Panevėžį ar Šiaulius. Klaipėda yra vienintelis, unikalus Lietuvos uostamiestis ne tik su išskirtine istorija, bet ir su jūrinės istorijos miestu.

Ir čia beveik viskas. Klaipėdos jūriškumas daugiau buvo tik žodžiuose, bet ne darbuose, neskaitant Jūros šventės, kuri tapo tarsi Klaipėdos jūrine vizitine kortele.

Na, gal buvo dar keli akcentai prie Dangės upės. Klaipėdos, o labiau Lietuvos jūriškumą prie Dangės upės žymi keli laivai, pastatai, o ypač knechtai, skirti lietuvių žygiams pasaulio jūrose ir vandenynuose pažymėti.

Dar ypatinga jūrinė vieta Klaipėdoje yra šiaurinis molas, kuris traukia žmones pasivaikščioti. Pastaraisiais metais aplinka prie šiaurinio molo ypač keičiasi, tampa labiau komercine. Būtų gerai, kad komercija neužgožtų, o tik skatintų klaipėdiečių trauką prie šiaurinio molo. Tai ir pajūris, bet kartu ir uosto dalis, kuria klaipėdiečiai gali didžiuotis kaip labiausiai išskirtiniu objektu Lietuvoje.

Išskirtinė, didelės traukos sulaukianti Klaipėdos jūrinė vieta yra Kopgalis su vis labiau gražėjančiu ir besiplečiančiu Lietuvos jūrų muziejaus kompleksu. Labai norėtųsi, kad į šį kompleksą natūraliai įsilietų ir Klaipėdos uosto pietinis molas. Greičiausiai taip ir bus, nes Uosto direkcija po rekonstrukcijos molą pritaikys žmonėms, įrengdama ir specialų paaukštinimą – savotišką uosto ir jūros apžvalgos aikštelę.

Idėjos nugulė į stalčius

Jūrinių objektų Klaipėdoje yra, įskaitant ir kitas patrauklias pajūrio vietas, kad ir paplūdimius.

Didžiausia problema yra su jūrinės atminties ir asmenybių įamžinimu. To greičiausiai niekas geriau nesupranta už dabartinį Klaipėdos merą Arvydą Vaitkų, kurio projektui, dar esant Klaipėdos valstybinio jūrų uosto vadovu, vietos Klaipėdos mieste neatsirado.

Svarbu ne tai, ar taryboje išliks koks nors destruktyvus „lovio“ gerbėjas, svarbiau, kad įdomios jūrinės idėjos „judėtų“.

Klaipėdiečiai puikiai prisimena, kaip dėl „prasto meninio lygio“ iš Klaipėdos į Telšius buvo „išspirtas“ visų laikų žymiausio Lietuvos jūrininko, jūrų kapitono, pirmojo nepriklausomos Lietuvos Klaipėdos uosto kapitono Viktoro Stulpino paminklas.

Pagarbos jūrininkams, istorinėms Klaipėdos miesto asmenybėms iki šiol nėra. Klaipėdoje buvo garbingų žmonių, kurie tiek iki 1923 m. sukilimo, tiek ir po jo stengėsi, kad miestas turėtų jūrinį veidą. Tuos žmones „Klaipėdos“ dienraščio priedas „Jūra“ yra išsamiai pristatęs 2022 ir 2023 m.

Jūrinės kultūros koordinacinė taryba yra parengusi įžymiausių Klaipėdos miesto jūrinės kultūros asmenybių sąrašą. Ypač gaila, kad prieš 5–7 metus diskutuotas, istorikų ir jūrinės bendruomenės rengtas jūrinių asmenybių sąrašas nugulė savivaldybės valdininkų stalčiuose. Tarsi ir nebuvo Klaipėdoje nei jūrinės istorijos, nei žmonių, kurie kūrė jūrinę Klaipėdą.

Svarbiau, kad siūlymai „judėtų“

Prieš kurį laiką, o tiksliau rugsėjo 18 d. pakoreguotas Klaipėdos miesto žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų Klaipėdos mieste suteikimo tvarkos aprašas.

Pagal jo aiškinimą, pats miesto meras imsis formuoti darbo grupę, kuri teiks pastabas, ką ir kaip mieste reikia įamžinti. Tą galima traktuoti įvairiai, netgi ir taip, kad miesto meras imasi kurti „kišenines“ grupes.

Panašus modelis numatytas ir buvusiai visuomeninei Jūrinės kultūros koordinacinei tarybai. Dėl to jau pasigirdo neigiamų šios tarybos narių vertinimų. Neva Jūrinės kultūros koordinacinė taryba gerai dirbusi ir jos nereikia išformuoti. Neva ne jos kaltė, kad Klaipėdos miesto jūrinės kultūros žymių asmenybių sąrašas, kitos jos pateiktos iniciatyvos neradusios atgarsio buvusio Klaipėdos miesto mero kabinetuose.

Iš tiesų, Jūrinės kultūros koordinacinės tarybos idėjų, iniciatyvų buvo daug, dauguma jų atsimušdavo tarsi į sieną. Ir pati Jūrinės kultūros koordinacinė taryba tas idėjas ne ypač kokybiškai „stumdavo“. Kai kuriais atvejais ši taryba, galbūt ir kitos, buvo virtusios kai kurių asmenų „užsisėdėjimo vietomis“, neteikiant pasiūlymų ar iniciatyvų, o dažnai įnešant tik destrukciją.

Iš dalies lyg ir gaila, kad neliks iniciatyvas iš visuomenės teikiančios jūrinės kultūros grupės. Iš kitos pusės, yra viltis, kad pačiam miesto merui ėmus „šefuoti“ jūrinę kultūrą, žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo reikalai mieste labiau pajudės link jo jūrinio veido.

Šiuo atveju ne tiek svarbu, ar išliks koks nors konkretus asociacijos pirmininkas prie kad ir visuomeninės savivaldybės struktūros, ko kartais labai nori įvairūs „lovio“ gerbėjai. Svarbiau, kad jūrinė kultūra Klaipėdos mieste pajudėtų, kad būtų nupūstos dulkės nuo į stalčius nugulusių gražių idėjų. Svarbu ir tai, kad žmonėms, kurie turi jūrinių idėjų, būtų atvertos durys pasakyti jas pačiam merui, tarybos nariams, nuo kurių sprendimų priklauso, kas gulsis į stalčius, o kas iš tiesų pajudės.