Teroras iki mirties

Tikėjimo kankinys T. Matulionis (1873–1962) pasirodė stipresnis už visą sovietų sistemą.

Tik baime, neapykanta ir desperacija būtų galima paaiškinti jos tarnų veiksmus prieš beveik 90-metį arkivyskupą, likus vos trims dienoms iki jo mirties.

1962-ųjų rugpjūčio 17 d. jo bute Šeduvoje apsilankė "delegacija" iš KGB.

"Šeimininkė pranešė, kad atvyko saugumiečiai. Paprašiau, kad leistų užbaigti maldą, bet anie labai skubėjo. Tiesiog įsiveržė į kambarį ir pranešė darysiantys kratą. Visus kitus išprašė lauk, likau tik aš ir keli stiprūs vyrai. Vienas jų stengėsi mane maloniai kalbinti ir ragino pasirašyti spausdinimo mašinėle surašytą kažkokį tekstą, tačiau, net neskaitydamas ir nesigilindamas, kategoriškai atsisakiau. Tada jo veidas persimainė. Vienas saugumietis mane palenkė prie stalo, o kitas mušė per sprandą. Šis metodas man žinomas iš ankstesnių kalėjimų, nes taip norima sukelti skausmą ir nepalikti žymių", – rašoma vyskupo Algirdo Jurevičiaus knygoje "Susipažinkime – esu Teofilius".

Apie šį smurto aktą paliudijo ir arkivyskupo T. Matulionio dukterėčia, brolio Antano dukra Meilė Bubelienė.

Po trijų dienų visiškai išsekęs Teofilius mirė.

Įsiutino kvietimas į Vatikaną

Tuo gūdžiu sovietmečiu iš Sibiro kalėjimų grįžęs T.Matulionis buvo aukščiausias Katalikų bažnyčios autoritetas Lietuvoje – tikėjimo kankinys, jo įtaka tikintiesiems buvo milžiniška.

Sistemai tai negalėjo patikti. Kai po paskutinio kalinimo 1956 m. jis grįžo į Lietuvą, sovietų valdžia jam neleido valdyti vyskupijos, užsiundė gaują agentų, kurie sekė ir skundė kiekvieną arkivyskupo žingsnį.

Tuo metu net buvo manoma, kad Teofilius popiežiaus galėjo būti paskirtas kardinolu, tačiau buvęs jo beatifikacijos bylos notaras, naujasis Telšių vyskupas A. Jurevičius išsiaiškino, kad to nebuvo.

Nors 1960 m. balandžio 13 d. KGB agento Gedimino ataskaitoje tokia prielaida iškelta.

Algirdas Jurevičius / Redakcijos archyvo nuotr.

A. Jurevičiaus teigimu, agresyvius valdžios veiksmus prieš arkivyskupą Teofilių galėjo lemti ir prieš pat jo mirtį rugpjūčio pradžioje gautas kvietimas dalyvauti Vatikano II susirinkime.

"Įsivaizduokite, jei jis būtų apsisprendęs ten važiuoti, o sovietų valdžia nebūtų jo išleidusi, būtų kilusi tam tikra tarptautinė įtampa, o jei būtų išleidę, jį ten būtų priėmę kaip kankinį, tiek metų praleidusį sovietų kalėjimuose, valdžios persekiotą, – vėl negerai. Jis neabejotinai būtų atskleidęs sovietų dviveidiškumą. Todėl ir nutarė eliminuoti Teofilių, o į Vatikaną išsiuntė dvasininkus, kurie daugmaž buvo lojalūs valdžiai", – teigė A. Jurevičius.

Gausi persekiotojų svita

Bet dar gerokai iki kvietimo į Vatikano II susirinkimą T. Matulionio atžvilgiu NKGB / MGB / KGB naudojo operatyvines ir technines priemones, kurios leido kontroliuoti kiekvieną arkivyskupo žingsnį ir veiksmą.

Jis ir jį lankantys asmenys buvo sekami, jo gyvenamosiose patalpose įrengtos pasiklausymo priemonės, jo bute atliekamos kratos.

Iškilmės: 2017 m. birželį Vilniuje vyko beatifikacijos ceremonija, kurioje arkivyskupas T.Matulionis paskelbtas palaimintuoju. / Tomo Urbelionio / Fotobanko nuotr.

Paskutinioji – likus vos trims dienoms iki arkivyskupo mirties.

Jį sekė daugybė KGB agentų – Putinas, Algimantas, bent du Algiai, Niekas, Saulė, Gediminas, Julius, Jurginis, Jurgis, Liepa, Patriotas, Takas, Jurij, Dalnij.

Dalį jų pavyko identifikuoti, kiti – palaimintojo Teofiliaus "juodieji šešėliai" taip ir liks nežinomi.

Dalis išdavikų – ir kunigai?

Tarp šios gausybės agentų, KGB pavedimu sekusių arkivyskupą, galima spėti, buvo ir dvasininkų.

KGB kapitonas B.Stanislovaitis apie T.Matulionį ataskaitą parengė pagal agento Algimanto pranešimą (1962 01 26), iš kurio galima kelti prielaidą, kad šis agentas veikiausiai buvo kunigas – minima, kad informacijos šaltinis lapkričio pradžioje "buvo užsiėmęs kalėdojimu, todėl nesužinojo, kada T. Matulionį išvežė į ligoninę".

Kalėdojimu šiaip bet kas neužsiimdavo.

Iš nepilnų dviejų mašinraščio puslapių ataskaitos matyti, kad šį kartą agentas savo patronui iš KGB suteikė ne kažin kokios vertės informacijos.

Jis taip ir nepatvirtino ką nors žinąs apie T. Matulionio dvasinį testamentą. Šaltinis tik esą mano, kad jis seniai parašytas ir perduotas saugoti Vincentui Sladkevičiui, nes jau žinota, kad būtent jis tapo arkivyskupo pareigų perėmėju. Ir esą vargiai T. Matulionis ieškos kito įpėdinio.

Šaltinis taip pat nepastebėjo, kad pastaruoju metu T.Matulionį kas nors lankytų.

"Agentui ateityje nurodyta, kai T. Matulionis stipriau sunegaluos, skubiai susitikti su operatyviniu darbuotoju. Sykiu iš T.Matulionio sužinoti, kuris kunigas labiausiai rūpinasi jo sveikata ir jam suteikia visokeriopą pagalbą. Patogiu momentu pasidomėti, ar juo rūpinasi Kaišiadorių vyskupijos kurija", – agentui Algimantui suformulavo užduotis kapitonas B. Stanislovaitis.

Patriotą apkalbėjo?

Vienas svarbesnių T. Matulionio "tamsiųjų šešėlių" esą buvo agentas Patriotas.

Tuos archyvus reikėtų vertinti kritiškai, nes į KGB agentų sąrašus yra įtrauktas net kardinolas V. Sladkevičius.

KGB agentūriniame žurnale nurodoma, kad tai – Nikodimas Švogžlys, gimęs 1899 m., parapijos rektorius.

Jo byla sudaryta 1945 m., o bendradarbiavimo laikotarpis su KGB – 20 metų (1945–1965 m.).

"Agentas Patriotas aktyviai naudotas išaiškinant reakcingai nusiteikusius kunigus. Šio agento surinktos informacijos pagrindu buvo suimami kunigai", – rašoma kgbveikla.lt puslapyje.

Vis dėlto ten pat nurodoma, kad 2000 m. kunigas N. Švogžlys-Milžinas už žydų gelbėjimą karo metais apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi (po mirties).

"Labai abejoju, ar N. Švogžlys galėjo būti agentas. Nors jis kažkada kito kunigo irgi tuo buvo apkaltintas. Paskui teko skaityti žurnalo "Voruta" tyrimą, kur įrodyta, kad išdavikas buvo kitas žmogus. Tuos archyvus reikėtų vertinti kritiškai, nes į KGB agentų sąrašus yra įtrauktas net kardinolas V. Sladkevičius, kuo jis tikrai nebuvo", – pabrėžė vyskupas A. Jurevičius.

Tarp agentų – kardinolas

Pasak vyskupo A. Jurevičiaus, V. Sladkevičiaus įrašymas į KGB agentų sąrašą tiesiogiai susijęs su T. Matulioniu, kai šis jį įšventino į vyskupus.

Rugpjūčio 20 d. sukaks lygiai 100 metų, kai gimė šis dar vienas šviesiausių tautos autoritetų.

Tačiau jo vardas ir toliau lieka viešai skelbiamuose KGB bendradarbių sąrašuose.

Jie paviešinti praėjus keliolikai metų po kardinolo mirties, kai jis pats apsiginti jau nebegalėjo.

To ilgo sovietų saugumiečių sąrašo pabaigoje, be kitų garsių pavardžių, 1 663 numeriu įrašytas agentas Alksnis (V. Sladkevičius).

Šis įrašas atsirado 1989 m. lapkričio 21-ąją. Tačiau, kaip paaiškėjo, jokių papildomų dokumentų apie kardinolo kolaboravimą su KGB nėra.

Nuo tos dienos buvo praėję beveik pusantrų metų, kai popiežius Jonas Paulius II V. Sladkevičių įšventino į kardinolus – ypatingas įvykis šalies dvasininkijai ir tikintiesiems, nes tai buvo tik antrasis kardinolas per visą Lietuvos istoriją.

Greitai po to V. Sladkevičius paskirtas Kauno arkivyskupu. Sovietams toks jų valdomos periferijos dvasininko iškilimas ir jo autoriteto bažnytinis pripažinimas, kurio patys neįstengė palaužti, veikiausiai nepatiko.

Neatmetama, kad V. Sladkevičiaus pavardė KGB agentų registracijos žurnale, baigiantis sovietinei epochai, atsirado neatsitiktinai.

Vis dėlto tame pačiame žurnale įrašyta, kad V.Sladkevičiaus, kuris esą užverbuotas 1958 m., byloje nėra nė vieno lapo, o agento darbo byla net nebuvo užvesta.

Artimas jo bendražygis kardinolas Sigitas Tamkevičius neabejojo, kad tai buvo siekis sukompromituoti šį šviesų žmogų. O tas įrašas – vienas būdų tai padaryti.

Ne paslaptis, kad sovietų saugumas V. Sladkevičių spaudė bendradarbiauti ir mainais žadėjo leisti valdyti Kaišiadorių vyskupiją.

"Kai arkivyskupas Teofilius V.Sladkevičių įšventino į vyskupus, saugumas patrynė rankomis: "Na, dabar tai jį užverbuosime." Nes iki tol V. Sladkevičius net nebuvo verbuojamas. Jiems jis buvo neįdomus. Tik po to KGB užvedė bylą, suteikė slapyvardį ir pusę metų intensyviai spaudė jį bendradarbiauti. V. Sladkevičius nepasidavė, bet KGB dokumentuose jis jau buvo įrašytas avansu", – teigė vyskupas A. Jurevičius.

Neįtikėtina konspiracija

Įstabu, kad net ir KGB persekiojamas T.Matulionis vis dėlto sugebėjo kontaktuoti su Vatikanu.

Nors sovietai tikėjosi, kad į tolimą Lietuvos pakraštį prievarta išsiųstam arkivyskupui tai bus neįmanoma.

Jų agentai niekaip negalėjo susekti to susirašinėjimo būdo.

Neįtikėtiną konspiraciją knygoje "Susipažinkime – esu Teofilius" atskleidė A. Jurevičius.

"Vyskupas T.Matulionis rašydavo laišką vyskupui V.Brizgiui Dėdino vardu (o gal čia tarpininkavo išeivijoje gyvenęs kunigas Jonas Dėdinas?). Laiškas buvo siunčiamas ne iš Birštono pašto ir su klaidingu atgaliniu adresu, bet galutinis adresatas tai žinodavo. Anot prelato J.Jonio, laiško turinys buvo maždaug toks: "Atsimeni Sladkevičių, Vinco tėvą? Kai čia gyvenai, tai sūnus Vincas dar su marškinukais po balą braidė, o dabar kad išaugo žmogus. Ir dar koks! Į kunigus išėjo, Kunigų seminarijoje dėstytoju pasidarė, sako, labai geras žmogus… O jeigu atsimeni Stasį Kiškį, grįžęs iš akademijos, dabar sveikas gyvena Kaišiadoryse. Prelatas Sužiedielis jau pradeda senti, bet dar laikosi neblogai..." Panašiais žodžiais buvo pristatyti kandidatai į vyskupus", – rašė A. Jurevičius.

Laiškų cenzoriai, nežinodami galutinio adresato, jo turinyje negalėjo įžvelgti jokios sovietinę santvarką griaunančios informacijos, todėl netrukdė laiškams pasiekti adresatą.

Taip arkivyskupas pergudraudavo savo persekiotojus.