Prieš septynerius metus iš Klaipėdos emigravęs kardiologas Audrius Šimaitis tarp tautiečių svečioje šalyje kartais pasijaučia balta varna.

Pasak gydytojo, užsienyje gyvenantiems kolegoms priimtinesnis ramus ir sotus gyvenimas, nei noras kištis į Lietuvoje vykstančius procesus. Tačiau A.Šimaitis emigraciją vertina kaip galimybę praplėsti akiratį ir neslepia ambicijų grįžti gyventi į Lietuvą. Tada, kai čia įvyks pokyčių, prie kurių ir pats aktyviai prisideda.

Tad Anglijos Karališkosios Kornvalio ligoninės kardiologas-konsultantas šiandien yra ir Vakarų Lietuvos pacientų, visuomenės ir medikų iniciatyvinės grupės sveikatos reformai narys.

Ruošia dirvą grįžimui

– Kaip leidžiate atostogas Lietuvoje?

– Atostogauju porą kartų per metus, bet į Lietuvą grįžtu gerokai dažniau. Šįkart atostogauju ir bandau riboti kitokią veiklą. Dieną pradedu nuo kavos puodelio ir kompiuterio – peržiūriu Lietuvos ir pasaulio naujienas. Tada su žmona einame į treniruoklių salę ir plaukiojame baseine.

– Ar atostogas Klaipėdoje renkatės ir dėl čia išsaugoto būsto?

– Emigranto logika pereina kelis etapus. Tik iš pradžių viską lygini. Dabar jaučiamės taip, kad mūsų namai yra ir čia, ir Anglijoje.

Išsaugojome gyvenamąjį plotą, nes būtų keista atvykti į Lietuvą ir gyventi viešbutyje. Stengiamės, kad jaunesnysis sūnus Joris galėtų kuo daugiau kalbėti lietuviškai. Grįžus jis susitinka su savo draugais. Per metus Lietuvoje praleidžiame apie porą mėnesių.

– Ar išsaugotas būstas patvirtina, kad grįšite gyventi į Lietuvą?

– Tai mano svajonė, kurią įgyvendinsiu. Bet grįžti gyventi į Lietuvą nėra paprasta. Išvažiavau svetur, nes nejaučiau profesinio pasitenkinimo. Pasiekęs tam tikrą lygį suvoki, kad sistema tampa kliūtimi tolesniam profesiniam vystymuisi. Nemačiau galimybių ją pakeisti, tad pasirinkau emigraciją.

1995 m. iš Vilniaus persikėlėme į Klaipėdą, o prieš septynerius metus vienas išvažiavau dirbti į Australiją. Po aštuonių mėnesių su šeima emigravome į Angliją.

Dabar grįžti į Lietuvą, kur nepasikeitusi medicinos sistema, būtų sudėtinga. Matau du kelius: kartu su bendradarbiais keisti esamą sistemą ir savo patirtį pritaikyti Lietuvoje. Esu pasiryžęs pokyčių laukti tiek, kiek reikės.

– Iš pradžių dėl permainų Lietuvos sveikatos sistemoje aktyviai reiškėtės. O dabar lyg ir nurimote?

– Žmogaus gyvenimo kreivė kyla ir leidžiasi. Bet tai nereiškia, kad nieko nevyksta. Negalima vertinti pastangų trumpalaikėje perspektyvoje. Tai tik kelio pradžia. Olandų sveikatos reforma įgyvendinta praėjus 17 metų nuo sumanymo.

Man pats brangiausias pasiekimas, kai prieš trejus metus pavyko užkirsti kelią Seimo inicijuotai rezidentūros reformai. Tada norėta rezidentus paversti trečios pakopos studentais. Tuomet didžioji dalis medicinos studentų būtų mokėję už tai, kad dirba. Pasaulyje tai negirdėta praktika. Kitose šalyse rezidentai prilyginami darbuotojams, kuriems mokamas šalies vidurkį atitinkantis atlyginimas.

– Ką pastebite grįžę į Klaipėdą?

– Pirmais metais Klaipėda po truputį gražėjo. Dabar pastaruosius porą metų akivaizdžiai sustojo ir net kelis žingsnius žengė atgal. Pats ryškiausias dalykas, kuris krinta į akis visai mūsų šeimai, – tuščios gatvės. Akivaizdžiai sumažėjo žmonių ne tik Klaipėdoje, bet ir Vilniuje.

Pasikeitė ne tik apranga

– Minėjote, kad vienas jūsų, kaip emigranto, pokyčių – pasikeitęs drabužių stilius. Kostiumą iškeitėte į laisvesnę aprangą. Ar dar kas nors pasikeitė?

– Viena psichologų teorijų teigia, kad išorė ir apranga atspindi mąstymą. Emigracija leidžia kitaip pažvelgti į savo ir kitas tautas. Kritiškai įvertini save ir tada keiti mąstymą, veiksmus.

Darbe vaikštau su paprastomis kelnėmis ir marškinėliais. Kostiumą apsivelku tik aukštesnio lygio konferencijose. Prieš 1,5 metų darbe mums uždraudė vilkėti kostiumą. Paaiškėjo, kaklaraištis – didžiausias infekcijos šaltinis.

– Kokius barjerus savyje emigravus dar reikėjo įveikti?

– Patyriau įvairiausių šokų gerąja prasme. Dabar tai vertinu kaip teigiamą patirtį, kompiuterio perkrovimą. Pirmas šokas – gydyti kitos šalies pacientus. Teko įveikti didelį vidinį barjerą ir pajusti, koks gilus ryšys sieja su pacientais. Australijoje buvo sunkiau, tad Anglija ne taip šokiravo.

Nustebino tenykščių gydytojų rezidentų paruošimas. Iš jų 80 proc. kvalifikacija būna aukštesnė nei vidutinio Lietuvos gydytojo. Dar nepradėjęs savarankiškai dirbti gydytojas beveik prilygsta tau, turinčiam gerokai daugiau praktikos. Supratau, kad Lietuvoje labai mažai išmokau.

– Ar bendraujate su tautiečiais Anglijoje?

– Mes gyvename regione, kur lietuvių beveik nėra. Įsikūrėme 400 km nuo Londono, pietvakarių Anglijoje, Kornvalio grafystėje, Truro mieste. Kornvaliečiai yra kaip žemaičiai Lietuvoje.

Pacientai egzaminuoja mediką

– Kuo skiriasi eilinė Lietuvos ir Anglijos gydytojo darbo diena?

– Anglijoje dirbu gydytoju-konsultantu – tai aukščiausia praktinė pakopa. Ją pasiekti vietiniams gydytojams užtrunka apie 15 metų. Visą dėmesį skiriu tik pacientui, o kitais dalykais pasirūpina mano asmeninė sekretorė. Man nereikia tvarkyti dokumentų, rūpintis tyrimais ir kitais biurokratiniais dalykais, kuriais užversti gydytojai Lietuvoje.

Valstybė tiek daug investuoja į gydytojų paruošimą, bet vėliau nepanaudoja šio potencialo. Lietuvoje didžiąją mano laiko dalį "suvalgydavo" reikalai, kuriems net nereikia mano sugebėjimų ir kvalifikacijos.

Kornvalio ligoninėje esu jaunų gydytojų komandos vadovas. Jie išrašo receptus, organizuoja skubius tyrimus, tariasi su kitais gydytojais, jei mano ligonio būklė pasunkėja ar reikia kito specialisto konsultacijos. Mano darbotvarkė sudaryta taip, kad dalį savaitės galiu skirti tik asmeniniam tobulėjimui. Mes taip pat dalyvaujame sveikatos apsaugos tobulinime. Lietuvoje gydytojas vertinamas tik kaip paslaugų teikėjas.

– O Lietuvos ir Anglijos pacientai skiriasi?

– Anglijoje pacientas pas gydytoją neateina vienas. Jį atlydi net keli artimi žmonės, visada – vyras ar žmona. Pacientai ir jų artimieji užduoda gerokai daugiau klausimų nei Lietuvoje, atsineša krūvą iš interneto parsisiųstų straipsnių. Egzaminuoti gydytoją ten yra normalu.

Kartą viduje net susierzinau, kai prieširdžių virpėjimu serganti ligonės sesuo rodė krūvą straipsnių ir klausinėjo, koks jos magnio kiekis kraujyje. Nors mes to netikriname, bet ji primygtinai siūlė padaryti šį tyrimą, ir net nurodė kaip.

Emigracija pakeitė pomėgius

– Ar dar vadovaujate Lietuvos bahajų religinei bendruomenei?

– Bahajai neturi vadovų. Kai gyvenau Klaipėdoje, buvau vietinės bahajų dvasinės asamblėjos pirmininkas. Jis tik veda susirinkimą ar atstovauja valdiškose institucijose. Bahajai – naujausios ir vienos didžiausių pasaulio religijų nariai. Jie tiki, kad yra vienas Dievas ir viena religija.

Anglijoje bahajai – viena stipriausių ir didžiausių bahajų bendruomenių. Tai labai gerai visuose valstybiniuose ir politiniuose sluoksniuose žinoma bendruomenė. Pasaulyje jų yra apie šešis milijonus.

– Ką veikia jūsų žmona? Gal ji taip pat gydytoja?

– Ačiū Dievui, bet ji nėra gydytoja. Kodėl? Dėl vaikų. Persikėlus į Klaipėdą, abudu norėjome daug dėmesio skirti vaikams. Žmona Rasa daug metų buvo tiesiog mūsų šeimos mama. Bet ji turi du aukštojo mokslo diplomus: pedagogės ir informacinių technologijų. Dabar ji antrus metus dirba mokytojos padėjėja ir labai tuo džiaugiasi.

– O su kuo ateitį sieja sūnūs?

– Už vaikus sunku atsakyti. Norėčiau, kad su užsienyje įgyta patirtimi jie grįžtų į Lietuvą. Mano vyresnysis sūnus Aistis Lico universitete įgijo kompiuterinių mokslų bakalauro laipsnį. Kitas jo žingsnis – doktorantūra Oksforde. Jis jau dabar yra kvalifikuotas specialistas, turėjęs trumpalaikes darbo sutartis su pasaulyje garsiomis firmomis. Jis norėtų grįžti į Lietuvą, bet šalis turi pasiekti tokį lygį, kad galėtų jį priimti. Anglijoje yra daug nemažai pasiekusių žmonių.

Jaunesniajam sūnui – 14 metų. Dažnai į Lietuvą grįžtame ir dėl to, kad jis išsaugotų draugus, ryšius. Kasdien po pusvalandį jis turi skaityti lietuviškas knygas.

– Gal emigravus pasikeitė ir jūsų pomėgiai?

– Taip. Seniau daug sportavau, bet Klaipėdoje taip stipriai įsitraukiau į profesinę veiklą, kad tam nelikdavo laiko. Paskui supratau, kad buvau labai išbalansavęs savo gyvenimą ir kad reikėtų daugiau dėmesio skirti fizinei veiklai. Australijoje grįžau prie intensyvios fizinės veiklos. Dabar daug sportuoju: važinėju dviračiu, plaukioju baseine, o Lietuvoje dar ateinu ir į atletikos salę.