Rimtų argumentų neišgirdo

M. Denisenko praėjusios kadencijos miesto tarybos Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo komisijai kelis kartus teikė prašymus.

Klaipėdietis siekė, kad būtų pakeistos Salomėjos Nėries (važiavusios į sovietų Rusiją parvežti „J. Stalino saulės“), taip pat Juliaus Janonio (neturinčio nieko bendra su Klaipėda) gatvių pavadinimai, prašė, kad būtų pašalinta memorialinė lenta rašytoju įvardijamam sovietinės Lietuvos švietimo komisarui Antanui Venclovai.

„Taip, jis kažkada gyveno Klaipėdoje, bet yra daugybė dokumentų, įrodančių, kad A. Venclova veikė prieš nepriklausomą Lietuvos valstybę, kolaboravo su sovietais. Ir tų faktų kasdien išryškėja dar daugiau. Taigi mes tarsi teigėme, kad reikia atsikratyti sovietinio paveldo, bet tuo pat metu palikome tuos simbolius, kurie iš principo neatitinka dabartinės mūsų valstybės vizijos. Reikėtų sinchronizuoti kalbas ir veiksmus“, – kalbėjo M. Denisenko.

Klaipėdietis teigė, kad per visą praėjusios miesto tarybos kadenciją į jo prašymus šiuo klausimu sureaguota buvo formaliai.

M. Denisenko tvirtino labai nustebęs dėl kai kurių tos komisijos narių, netgi apsišvietusių žmonių pozicijos.

„Kai kreipiausi pirmą kartą, pasigirdo kalbų, kad skubėti nereikia. Pirmas mano prašymas dėl gatvių pavadinimų pakeitimo buvo atmestas, antras prašymas dėl lentelių pašalinimo irgi buvo atmestas. Rimtų argumentų neišgirdau, kodėl taip nuspręsta. Kalaviją demontavo, o gatvių pavadinimų pakeisti ir lentelių nuimti negali. Kodėl? Juolab pateikėme daug objektyvios patikrintos informacijos apie tuos veikėjus“, – teigė klaipėdietis.

Kalaviją demontavo, o gatvių pavadinimų pakeisti ir lentelių nuimti negali. Kodėl?

Kuo jie susiję su miestu?

M. Denisenkos teigimu, dėl Mogiliovo ar Paryžiaus Komunos gatvių pavadinimų pakeitimo esą irgi reikėtų pagalvoti, netgi atmetus politinį aspektą.

Kuo šie pavadinimai susiję su Klaipėda, klausė visuomenininkas, juolab kad su Mogiliovo miestu Klaipėda partnerystės ryšius nutraukė iškart prasidėjus atvirai Rusijos invazijai į Ukrainą.

„Mano supratimu, nėra jokio skirtumo, ar tu kairysis, ar dešinysis, ar anarchistas. Kuo tai susiję su miestu? Suprantu tą buvusios kadencijos vadovų politinį atsargumą. Gal bijota, kaip į tai reaguos rusakalbių bendruomenė. Tik abejoju, ar jiems aktualūs J. Janonis, S. Nėris, A. Venclova ar Paryžiaus Komuna. Buvo pernelyg daug perdėto atsargumo. Todėl vėl rengiame prašymą dabar jau naujai komisijai, papildytą naujais faktais ir argumentais, kodėl reikėtų atsikratyti šių sovietinio paveldo reliktų“, – kalbėjo M. Denisenko.

Buvęs Klaipėdos vicemeras, anos kadencijos Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo komisijos pirmininkas Arvydas Cesiulis pripažino, kad šiais klausimais buvo tūpčiota vietoje ir iš esmės nieko nepadaryta.

„Taip, yra darbų, kurių mes nepadarėme. Mogiliovo gatvės pavadinimo klausimas liko neišspręstas. Kelis kartus svarstėme tą klausimą, bet visi pamiršo. Politinė valia ir noras kartais būna vienas, o realybė kita. Gal nauja komisija dirbs ryžtingiau“, – vylėsi A. Cesiulis.

Ryžtas: įsigaliojus totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo draudimui, klaipėdietis visuomenininkas M. Denisenko vėl ketina kreiptis dėl sovietinių reliktų pašalinimo mieste. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Veikti įpareigos įstatymas

Naujos kadencijos komisiją dirbti turėtų skatinti ne tik ryžtas.

Nuo gegužės 1-osios įsigaliojo totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo draudimas, sudaręs galimybes pašalinti iš viešųjų erdvių totalitarizmo ir autoritarizmo simbolius – paminklus, gatvių, aikščių ir kitų viešųjų objektų pavadinimus.

O nuo vakar, gegužės 2-osios, gyventojai, juridiniai asmenys ir savivaldybės turi teisę teikti prašymus dėl viešųjų objektų šalinimo ar pakeitimo.

Be to, savivaldybės ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo šio įstatymo įsigaliojimo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui turės pateikti informaciją apie jų teritorijose esančius viešuosius objektus, galbūt pažeidžiančių šį draudimą.

Viešųjų objektų pripažinimą tokiais, kuriais propaguojami totalitariniai, autoritariniai režimai ir jų ideologijos, atliks Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras ir savivaldybių institucijos.

Prieš tai savo vertinimą turės pateikti Seimo sudaryta tarpinstitucinė komisija, kurioje dirbs devyni nariai, deleguoti iš įvairių institucijų ir organizacijų.

Šios komisijos sudėtį turės patvirtinti Seimas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, organizuosiančio jos darbą, teikimu.

Centro generalinis direktorius, gavęs šios tarpinstitucinės komisijos išvadą, sprendimą dėl viešojo objekto turės priimti ne vėliau kaip per penkias darbo dienas.

Sprendimas pašalinti tokį objektą turės būti įvykdytas ne vėliau kaip per tris mėnesius.

Memorialinės lentos klausimas

Taigi, neišvengiamai teks spręsti klausimą dėl Vilties gatvėje ant 4-ojo namo kampo ir šiandien, praėjus 33 metams po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo, tebekabančios atminimo lentos su bareljefu A. Venclovai.

Lentoje užrašyta: „Šiame name 1936–1939 metais gyveno Lietuvos TSR liaudies rašytojas A. Venclova“.

A. Venclova su šeima (tuomet jau buvo gimęs jo sūnus Tomas, šiandien žinomas rašytojas, eseistas, vertėjas ir poetas) iš Klaipėdos išvyko čia įžengus naciams 1939-ųjų kovą.

Memorialinės lentos apačioje tas pats užrašas sovietmečiu buvo ir rusų kalba, tačiau jis nutrintas.

O lietuviškasis variantas irgi bado akis.

Nurodomu laikotarpiu neegzistavo nei „Lietuvos TSR“, nei liaudies rašytojai, be to, klaipėdiečiai vis dar pasigenda išsamios informacijos apie šio asmens indėlį sovietams aneksuojant Lietuvą.

Raudona politinė linija

Pasak klaipėdiečio istoriko Dainiaus Elerto, sovietmečio laikų veikėjai yra daugiaprasmiai.

Vienas tokių – A. Venclova, kurio pažiūros buvo labai aiškios, jis jų niekada neslėpė, visada deklaravo ir jas įtvirtino savo gyvenimu.

„Jis labai aktyviai veikė komunistiniame pogrindyje, darė daug telkdamas kairiųjų pažiūrų žmones ir bandydamas juos nukreipti raudonąja politine linija“, – dienraščiui yra sakęs D. Elertas.

Istorikas pabrėžė, kad A. Venclova aktyviai reiškėsi pogrindžio spaudoje, intensyviai bendravo su Kremliaus agentūra ir galiausiai 1940 m. visa tai išėjo į viešumą.

Tuomet A. Venclova kartu su žmona važiavo į Maskvą, dalyvavo įvairiuose renginiuose, netgi pateko į tuomečių propagandinių filmų kadrus ir pasirašė prašymą draugui J. Stalinui, kad Lietuva atsidurtų SSRS sudėtyje.

„Ir tai nebuvo apgautas, suklaidintas, besiblaškantis žmogus, tiek jo atsiminimai, tiek asmeniniai užrašai rodė didelį norą matyti tokią Lietuvos ateitį ir kartu naudotis jos teikiamais naujojo elito privalumais. Jis nebuvo priverstinis kolaborantas, kaip, sakykime, rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas. A. Venclova nuo pat pradžių veikė viena aiškia kryptimi“, – akcentavo istorikas.

Įsigaliojus naujajam viešųjų erdvių desovietizacijos įstatymui, A. Venclovai skirtos lentos Klaipėdoje veikiausiai turėtų nelikti.