Tarp pilietiškiausiųjų šiemet yra ir klaipėdiečio Alfonso Šiaulyčio pavardė. Tai žmogus, kuris niekieno neraginamas savo jėgomis ir lėšomis įamžino Ablingos tragedijos vietą.

Dauboje žuvo krikštatėviai

Iki šiol nedaug kas žino, kad Ablingos tragedijos vieta – tai ne mediniais stogastulpiais apstatyta Žvaginių piliakalnio papėdė. Kaimo žmones vokiečiai sušaudė už poros kilometrų nuo tos vietos, Dirsteikos upelio slėnyje, kur nuo seno buvo įrengtas lurdas.

A.Šiaulyčiui tada tebuvo šešeri. Jo mama pirmoji atbėgo į žudynių vietą. Vėliau ji ne kartą pasakojo, kaip prausė krauju pasruvusius brolių Jono, Antano ir Juozo bei vieno jų žmonos kūnus. Tarp nužudytųjų buvo ir A.Šiaulyčio krikštatėviai.

Tai buvo karštos dienos, tad mirusiuosius skubėta kuo greičiau palaidoti. Tuos, kurių giminaičiai atskubėjo, guldė į karstus, o kitus – tiesiog ant ąžuolų lapais išklotos duobės. Sušaudytieji palaidoti visai šalia žūties vietos, kur kalbėta buvus maro kapelių.

Ilgus dešimtmečius 42 Ablingos ir Žadeikių kaimo žmonių žūties vietą žymėjo tik mažučiai mediniai kryželiai.

Skulptūras lieja pats

Bene po trisdešimties metų A.Šiaulytis sumanė įamžinti savo artimųjų bei viso sušaudyto kaimo atminimą. Pasakojo neprašęs niekieno pagalbos. Postūmiu tapo vienos moters tėvų žūties vietoje pasodintas gėlių darželis.

Pirmuoju paminklu tapo koplytėlė, kurioje pavaizduotas besimeldžiantis Kristus. Virš jos A.Šiaulytis pakabino kunigo Bronislovo Burneikio jam atiduotą nedidelį varpą. Ilgą laiką varpo dūžiai aidėdavo tragediją menančioje dauboje lyg priminimas apie čia žuvusius. Tačiau prieš porą metų kažkas jį pavogė.

Kitus paminklus A.Šiaulytis nuliejo iš cemento. Būdavo, šauna į galvą mintis, kaip turėtų atrodyti skulptūra, tada iškasa žemėje jos formą, įpila skysto cemento, įleidžia į ją armatūrą dėl stiprumo. Taip gimė apie dvidešimt skulptūrų.

Kai kurios skulptūros stebina netikėtu minties vingiu. Pavyzdžiui, mitinio paukščio, kuris alkanus vaikus papenėjo savo paties krauju, skulptūra autorius norėjo papriekaištauti vaikžudėms.

Kartą A.Šiaulytis pastebėjo, kad dauboje kažkas pastatė kelis medinius kryžius. Sužinojo, kad tai padarė žmogus iš Didžiųjų Mostaičių. Jo garbei savamokslis menininkas išliejo skulptūrą, kurioje vaizduojamas vyras, nešantis kryžių.

A.Šiaulytis pasodino porą šimtų medelių, skulptūrėlėms kurti sunaudojo arti šimto maišų cemento ir didžiulį savivartį žvyro. Pats nulipdė visą jų pulką, iškasė šulinį ir pasirūpino, kad šis būtų pašventintas. Vyras pastatė tiltą per upelį ir namelį, kuriame saugomos čia vykusių susitikimų bei renginių nuotraukos bei spaudoje publikuoti straipsniai.

A.Šiaulyčio sukurtas memorialas saugomas valstybės ir yra įtrauktas į paminklų sąvadą.

Planuoja dar vieną paminklą

Šią vasarą A.Šiaulytis planuoja pastatyti visą monumentą, skirtą Lietuvos vardo tūkstantmečiui. Paminklo forma primena Gediminaičių stulpus, ją papuoš angelai, postamente bus ištrauka iš žymaus pokario partizano knygos.

„Viską darau vienas. Jei pats nepajėgiu, pasisamdau kaimo vyrus. Kol čia darbuojuosi, apsigyvenu pas kaimynus, kurie puikiai pamena karo pradžią ir baisiąją dieną, kai žuvo didžioji kaimo gyventojų dalis“, – dėstė A.Šiaulytis.

Pavasarį sulauksiantis 74 metų vyras mano, kad tai būsiąs paskutinis jo pastatytas paminklas Ablingoje. A.Šiaulytis apskaičiavo, kad per kelis dešimtmečius Ablingos tragedijai įamžinti išleido apie 10 tūkstančių litų. Savo sveikatos, darbo, medžiagų ir pasiryžimo vyras neskaičiuoja.