Kone daugiausiai darbo organizuojant Didžiųjų burlaivių regatą "The Tall Ship's Races" teko savanoriams, kurių pastangų dėka renginiu liko patenkinti ne tik dalyviai, bet ir klaipėdiečiai bei jų svečiai.

Pasidalino savo patirtimi

Viena pagrindinių savanorių grupės koordinatorių Vilija Petrauskaitė prieš dvejus metus pati dalyvavo regatoje, kurio finalinis renginys vyko Norvegijoje. Tuomet ji kaip buriavimo praktikantė plaukė su anglų laivu "Lord Nelson".

Nors pernai ji taip pat galėjo dalyvauti varžybose, V.Petrauskaitė pasirinko savanorystę.

"Turėjau dvi galimybes arba plaukti dar kartą, arba pasilikti ir pasistengti Klaipėdoje surengti dar puikesnę šventę už tą, kurią prieš dvejus metus patyriau Norvegijoje. Tad aš nė nedvejodama pasilikau", – prisiminė V.Petrauskaitė

Nors, anot merginos, sunkumų savanoriaujant buvo patirta gana daug, visus juos užgožia tuomet patirti įspūdžiai.

"Prisiminus tas dienas širdį užlieja patys geriausi, šilčiausi, neišdildomi jausmai ir prisiminimai. Nepaisant to, kad savanoriavimas atėmė be galo daug jėgų, laiko, asmeninio gyvenimo, tai paliko itin didelę ir neįkainuojamą patirtį. Norėčiau tai pakartoti, todėl jau dabar ieškau kitų galimybių, kur galėčiau savanoriauti ir atiduoti visas savo jėgas bei žinias", – kalbėjo V.Petrauskaitė.

Įtraukė ir draugus, ir artimuosius

Ji džiaugėsi, jog savanoriauti susirinko itin draugiški ir pilietiški klaipėdiečiai, kurie visi kartu stengėsi vardan to, kad tiek dalyvių, tiek ir šventės svečių širdyse apie šį renginį išliktų patys geriausi prisiminimai.

"Itin džiugu, kad pilietiškumas vardan vieno tikslo jautėsi visų savanorių širdyse, kurie ne tik patys geranoriškai ir be jokio atlygio dirbo, bet ir į pagalbą pasitelkė savo draugus, antrąsias puses, vaikus, šeimas. Tokios vienybės jausmo asmeniškai aš dar niekada nebuvau patyrusi", – dalijosi patirtais įspūdžiais V.Petrauskaitė.

Visi savanoriai, anot jos taip susidraugavo, jog tapo gerais draugais. Dabar jie visi dažnai susitinka, kartu organizuoja bendras savaitgalio išvykas.

Įgulos liko sužavėtos

Švenčių dienomis, V.Petrauskaitės teigimu, savanoriams teko išties didžiulis darbo krūvis, tačiau nepaisant to visi jie savo pareigas atliko labai gerai ir su kaupu.

Kiekvieną ankstyvą rytą susirinkę savanoriai aptardavo tos dienos darbus, vėliau juos pasiskirstydavo, tad jei kažkuris jų turėdavo mažiau, skubėdavo padėti kitiems. Po susirinkimų kiekvienas jų aplankydavo laivus, už kuriuos būdavo atsakingi. Jei įgulos nariai turėdavo kokių nors problemų, iškart būdavo stengiamasi padėti jas įveikti.

Pasak jos, problemų, kurias dienos eigoje reikėdavo išspręsti buvo įvairiausių – reikėdavo padėti paskirstyti dyzeliną ar benziną, pasistengti, kad taksi automobiliai galėtų įvažiuoti į draudžiamą teritoriją, kai kuriems regatos dalyviams, prireikusiems medikų pagalbos – padėti nuvykti iki jų.

Taip pat savanoriai įgulų nariams suteikdavo visą jiems reikiamą informaciją, patardavo kur jiems nueiti pavalgyti, padėdavo išsikviesti taksi.

Dėl įgulos narių, pasak V.Petrauskaitės, savanoriai taip stengėsi, jog daugelis jų liko sužavėti lietuvių paslaugumu, draugiškumu, supratimu. Visos tos pastangos, pasak jos, nenuėjo veltui, nes grįžę į savo gimtines regatos dalyviai dar ilgai siuntė padėkos laiškus bei vylėsi, jog į Klaipėdos uostą jie dar sugrįš.