Supranta reikalingumą

2015 m. šalies keliuose žuvo 81 pėsčiasis – trečdalis visų pernai keliuose žuvusių eismo dalyvių. Net 60 (74,1 proc.) iš jų žuvo tamsiuoju paros metu. Daugelio šių nelaimių priežastis – vairuotojams nematomi ar sunkiai įžiūrimi pėstieji. Žvelgdami į šią statistiką, pėstieji eismo dalyviai atrodo supranta, kad tamsiu paros metu kelyje pasirodyti be šviesą atspindinčių atšvaitų yra nesaugu, tačiau nemenka jų dalis vis tiek rizikuoja į kelią išeidami be jų.

Neseniai atlikta rinkos tyrimų ir verslo konsultacijų bendrovės TNS LT apklausa parodė, kad net 96 proc. lietuvių sutinka, kad šviesą atspindinčios priemonės tamsiu paros metu yra reiklaingos, tačiau daugiau nei keturi iš dešimties (42 proc.) pėsčiųjų eismo dalyvių rizikuoja savo gyvybe tamsiu paros metu ir vaikšto be atšvaito. „Nors nemaža dalis gyventojų vis dar neturi įpročio segėti atšvaitus, beveik visi apklaustieji pasisako už tai, kad juos dėvėti verta.

Tyrimo metu pastebėta, kad did-miesčių gyventojai dažniau pasisako už atšvaitų nešiojimą nei miestelių ir kaimiškų vietovių, tačiau patys atšvaitus nešioja rečiau nei pastarieji. Skirtumai išryškėjo ir tarp lyčių: reguliariai nešiojantys atšvaitus teigė 63 proc. moterų ir 46 proc. vyrų“, – sakė TNS LT projektų vadovė Rūta Matulaitienė. Įdomu ir tai, kad 4 proc. mūsų šalies gyventojų netiki šviesą atspindinčių priemonių svarba pėsčiojo saugumui. Vis dėlto pusė šių gyventojų (2 proc.) tamsiu paros metu atšvaitą prisisega.

Po atšvaitą kiekvienam

Dažnai ne tik Vakarų Lietuvos keliais važinėjantis Lietuvos „Lancia“ klubo prezidentas Rimantas Stapulionis teigia visgi pastebintis gerėjančias tendencijas. „Nemažai laiko praleidžiu prie automobilio vairo ir matau, kad vis daugiau pėsčiųjų įvertina atšvaito naudą, tačiau pasitaiko ir tokių, kurie vis dar nesupranta, kad už savo saugumą kelyje yra atsakingi pirmiausia jie patys“, – sakė „Klaipėdos“ pašnekovas.

Jis teigė visuomet automobilyje turintis ne vieną šviesą atspindinčią liemenę ar atšvaitą ir, pamatęs prieblandoje be atšvaito žingsniuojantį pėsčiąjį, suskumba jam pagelbėti padovanodamas vieną jų.

„Sulaukiu įvairiausių reakcijų – vieni puola įrodinėti, kad atšvaitą turi, tačiau tik šįkart išėjo jo nepasiėmę, kiti – priešingai, įsitikinę, kad jiems tokio dalyko nereikia. Tačiau visi mielai priima šią dovanėlę. Neretai sulaukiu ir gražių padėkos žodžių, šypsenų. Ir taip nutinka vis dažniau“, – džiaugėsi aktyvus automobilininkas.

Atšvaitų pasirinkimas yra be galo didelis. Manau, net ir didžiausias naujausių mados tendencijų sekėjas galėtų prisiderinti sau tinkamą.

Lietuvos „Lancia“ klubo prezidentas su bendraminčiais Vakarų Lietuvos regione jau ne kartą organizavo ir atšvaitų dalijimo akcijas, kurių metu atšvaitus dalijo jauniausiems ir vyriausiems eismo dalyviams.

„Jeigu miestų gyventojams, kuriems dažniausiai tenka žingsniuoti apšviestais šaligatviais ar pėsčiųjų takais, atšvaitas yra mažiau aktualus, tai tiems, kurie gyvena mažesniuose miesteliuose, jis turi būti toks pat būtinas, kaip ir šilti batai“, – kalbėjo R.Stapulionis.

Jis pasidžiaugė, kad pagaliau rinkoje atsirado ir įvairiausių formų bei spalvų atšvaitų, kad kiekvienas juos besirenkantis galėtų surasti sau patį gražiausią. „Atšvaitų pasirinkimas yra be galo didelis. Manau, net ir didžiausias naujausių mados tendencijų sekėjas galėtų prisiderinti sau tinkamą“, – šypsodamasis sakė vyras.

Galime prisidėti kiekvienas

R.Stapulionis prisiminė ir neseną istoriją, kai tik per plauką tamsiame kelyje išvengė susidūrimo su pakele vinguriavusiu dviratininku. „Laimei, ant vieno iš ratų dar buvo likęs atšvaitas – jį apšvietė automobilio žibintai, tad sugebėjau atlikti reikiamą manevrą, kad išvengčiau susidūrimo su dviratininku. Viskas galėjo baigtis labai liūdnai“, – nesenus įvykius prisiminė pašnekovas.

Stabtelėjęs jis išsyk nepareigingam dviratininkui padovanojo šviesą atspindinčią liemenę ir patarė kitiems vairuotojams automobilyje turėti jei ne šviesą atspindinčią liemenę, tai bent atšvaitą. „Neretas mūsų, matyt, po tokios situacijos esame linkę pakeiksnoti neatsakingus pėsčiuosius ar dviratininkus ir nuvažiuoti toliau. Manau, geriau būtų stabtelti bent kelioms minutėms ir padovanoti tokiam nepareigingam eismo dalyviui atšvaitą. Taip visi prisidėtume prie saugesnių kelių Lietuvoje“, – požiūrį dėstė R.Stapulionis.

Pasak jo, sudėtingiausia pamatyti pėsčiąjį, einantį neapšviestu kelkraščiu be atšvaito, kai vyksta intensyvus eismas, o eismo sąlygos būna sunkesnės – lyja, sninga. „Automobilio stiklai rasoja, būna šlapi, jais teka lietaus vanduo arba tirpsta krintančios snaigės, valytuvai nespėja tinkamai nuvalyti stiklo, o vairuotoją dar akina priešais atvažiuojančių automobilių šviesos. Tuomet pamatyti, kad kelkraščiu eina žmogus, itin sudėtinga, jeigu jis neturi šviesą atspindinčių priemonių“, – sakė Lietuvos „Lancia“ klubo prezidentas.

Anot jo, reikia suprasti, kad reaguodamas į iš priekio atvažiuojančią transporto priemonę vairuotojas savo automobilį visuomet nukreipia šiek tiek dešiniau, kad pernelyg nepriartėtų prie kito automobilio, o tuomet kelkraščiu ir gali žingsniuoti pėsčiasis. „Tenka pripažinti, kad tokioje situacijoje suveikia psichologija ir vairuotojas, saugodamas save, pasirinks manevrą į dešinę, kur yra pėsčiasis, o ne į kairę – kur važiuoja automobilis“, – kalbėjo ne vienus metus vairuojantis vyras. Todėl itin svarbu, kad pėsčiąjį kelyje vairuotojas pamatytų kuo anksčiau ir galėtų atlikti tinkamus manevrus apsaugodamas tiek save ir savo atomobilio keleivius, tiek kitus eismo dalyvius.

Iš atšvaitų istorijos

Oficialiai teigiama, kad atšvaitas buvo išrastas po II pasaulinio karo Suomijoje – iki tol egzistavo tik šviesą atspindinčios liemenės, kitos šviesą atspindinčios priemonės,  bet ir jos nebuvo itin plačiai paplitusios. Vis dėlto Lietuvoje jau tarpukariu eismą tvarkantys policininkai turėjo šviesą atspindinčius antrankovius. Taip pat tuo metu dviratis turėjo turėti „žibintuvą, pritvirtintą dviračio priešakyje, ir specialų raudoną stiklą, pritvirtintą dviračio užpakalyje“. Manytina, kad tas raudonas stiklas ir buvo atšvaitas, nors tada jo savybės nebuvo tokios, kaip dabartinių atšvaitų.

Atšvaitai ypač išplito septintajame XX a. dešimtmetyje. Apie 1960 m. atšvaitais susidomėjo Suomijos institucijos, atsakingos už saugų eismą. Statistika parodė, kad visa tai pasiteisino – naktinių eismo įvykių, į kuriuos patektų pėstieji, gerokai sumažėjo. Kita svarbi data atšvaitų istorijoje – 1982 m., kai Suomijoje buvo priimtas įstatymas, įpareigojantis visus pėsčiuosius, vaikštančius neapšviestais keliais be šaligatvių tamsiu paros metu, dėvėti atšvaitus. 2003 m. įstatymas buvo sugriežtintas – dėvėti atšvaitus tamsiu paros metu buvo įpareigoti visi pėstieji, nesvarbu, ar eina šaligatviu, ar ne. XX a. septintojo dešimtmečio pradžioje Suomijoje per metus tamsiu paros metu žūdavo apie 300 pėsčiųjų, tuo tarpu 2002 m. – vos 40, nepaisant to, kad gyventojų skaičius Suomijoje per tą laiką išaugo.

Parengta bendradarbiaujant su Lietuvos
automobilių kelių direkcija prie
Susisiekimo ministerijos