Nepriklausomos Lietuvos priešaušriu bei santvarkų kaitos metu prie Klaipėdos vairo stovėjęs Vytautas Čepas ir dabar yra dešinioji miesto mero ranka. Prisimindamas sudėtingus metus jis konstatuoja liūdnus dalykus ir rašo linksmus romanus.

Tarp saugumiečių buvo savų

– Miesto vadovu buvote prieš pat nepriklausomybės paskelbimą. Ar turėjote draugų priešų fronte?

– Buvau Klaipėdos miesto tarybos pirmininkas, o tai dabar yra meras. Sąjūdžio suvažiavime garsiai išsakytas siekis kurti nepriklausomybę Klaipėdoje sulaukė didžiulio pasipriešinimo iš rusų tautybės žmonių pusės. Atsirado tokia organizacija „Jedinstvo“. Ji kategoriškai pasisakė, kad Lietuva turi likti Sovietų Sąjungoje. Tai buvo komunistiškai nusiteikę žmonės, kurie manė, kad tas juodulys, marazmas, skurdas tęsis dar šimtą metų. Jų pusėje buvo sovietinė kariuomenė, Valstybės saugumas. Saugume buvo keli lietuviai, kurie informuodavo mus apie rengiamas provokacijas. Kiek pamenu, vienas jų buvo toks Danielius Daniela. Žinojome, kad vienu metu jie buvo susiruošę kuoliukais atskirti Mažąją Lietuvą nuo Didžiosios, tuo norėdami parodyti, kad, paskelbus nepriklausomybę, Klaipėdos kraštas priklausys Sovietų Sąjungai.

– Toji jūsų paminėta organizacija buvo surengusi ne vieną provokaciją. Gal galite jas priminti?

– „Jedinstvos“ vadai organizuodavo mitingus. Kartu su tarybiniais kariškiais jie buvo užpuolę mūsų būstinę Liepų gatvės 11 name, šlaistėsi koridoriais, spardė duris ieškodami manęs, bet aš tada buvau Vilniuje. Tai buvo po Lenino paminklo nuvertimo. Prieš tai desantininkai buvo užėmę partijos komitetą. Tada ėjome gelbėti savų komunistų. Buvo ir smulkesnių provokacijų. Pavyzdžiui, išterliojo nežinomo kareivio kapą Skulptūrų parke. Tai buvo sovietinio saugumo darbas. Aš įsakiau paminklą nuvalyti, bet jie pastatė sargybą ir neleido to padaryti, fotografavo, filmavo, rodė per televiziją, kokie lietuviai blogi, kaip niekina kapus. Iki šiol namie turiu krūvą pasmerkimo laiškų bei telegramų iš įvairiausių tarybų sąjungos vietovių.

Vieni išvažiavo, kiti prisitaikė

– Ar prisimenate, kokia buvo tų žmonių reakcija į mūsų siekį tapti nepriklausomiems?

– Buvo žmonių, kurie ateidavo klausti: kai gausite nepriklausomybę, ar mus šaudysite, ar karsite? Aiškinau, kad nereikia vertinti pagal 1940-uosius. Tačiau daugelis nepaklausė ir išvažiavo. Gal jie turėjo kokių nuodėmių, gal juos tiesiog patraukė namo, o gal baiminosi, kad nebegalės bendrauti rusų kalba? Bet buvo ir tokių jūrinių įmonių vadovų, kurie pinigus pervesdavo ne į Maskvą, o į Klaipėdos biudžetą. Aš neskirstau Klaipėdos gyventojų į rusus, lietuvius ar žemaičius. Po Kovo 11-osios tautinis klausimas Klaipėdoje išsisprendė.

– Gal jums teko vėliau sutikti „Jedinstvos“ narių?

– Dabar matau ir sutinku daugelį tų jedinstvenikų, netgi jų vadų. Daugelis jų dažniausiai yra tapę aršiais krikščionimis, dirba Lietuvai, netgi kai kurie dabar Lietuvos patriotai. Nenoriu sakyti pavardžių, galbūt žmonės nuoširdžiai tai daro. Tarp lietuvių yra dar daugiau tokių atsivertusiųjų. Pažiūrėkite, nė vienas iš aršių komunistų nenuskurdo, neliko be pareigų. Doram tikinčiajam per juos ir prie altoriaus sunku prasibrauti.

– Ar esate kam nors priminęs jų praeitį?

– Prieš kiek laiko atėjau dirbti į vieną įmonę. Pasirodo, mano pavaldinys – vienas „Jedinstvos“ vadovų. Jautėsi nesmagiai, bet aš nekreipiau dėmesio. Vieno baliuko metu aš jam sakau: „Nu, Miša, ar blogai tau dabar gyventi nepriklausomoje Lietuvoje? Važinėji nauja mašina, turi darbą, butą.“ Atsakydamas jis kelis kartus pakartojo tą pačią frazę: „Oi, durnas buvau“. Akivaizdu, žmogus paprasčiausiai klydo, kažkas jam buvo pažadėjęs saldainiuką. Paskui jis pralaimėjo, prisitaikė ir suvokė savo klaidą.

– Bet dalis nesugebėjo prisitaikyti.

– Aš pažįstu tokių žmonių, kurie, pasikeitus situacijai, be gailesčio tokius, kaip aš, sugriovusius aną valstybę, statytų prie sienos ir sušaudytų. Yra ir lietuvių, besiilginčių anų laikų. Jie turėjo kažkokias, kad ir menkas pareigas, užtikrintą gyvenimą, paskui viso to neteko, o prisitaikyti nesugebėjo. Todėl jiems beliko vien tik pyktis.

Nuvylė aršiausius patriotus

– Kaip manote, kodėl jaučiamės nelaimingi?

– Kai pažiūri į valstybės kūrimo metus, norėtųsi ne tik kitos, bet ir kitokios valstybės. Tvarkingesnės, jaukesnės, o svarbiausia – teisingesnės. Žmogus gali iškęsti nepriteklius, šaltį, kurį laiką gali būti nevalgęs, bet negali pakęsti neteisybės. XXI amžiaus nonsensas Europoje, kad visu pajėgumu dirbantis žmogus negali išmaitinti šeimos. Daugybė valstybių į vakarus ir į rytus nuo mūsų šitą problemą yra seniai išsprendusios.

– Kodėl daugybė patriotų ir kovotojų už nepriklausomybę yra ja nusivylę?

– Mano geras bičiulis Petras Cidzikas, kuris pagarsėjo bado akcijomis, kaip gyveno, taip ir dabar gyvena Nemenčinės plente vėjo košiamame sodo namelyje. Jeigu vieniems patriotams sklypus davė prestižiniame Žvėryno rajone, tai jam – tikrąja to žodžio prasme – šiukšlyne. Tokia nepagarba disidentams labai nuvylė. Jie teisingai sako, kad ne už tokią valstybę kovojo. Tokių nepagrįstai užmirštų žmonių Lietuvoje – tūkstančiai.

– Kas, jūsų akimis, labiausiai piktina žmones Lietuvoje?

– Vieniems dabartinė Lietuva yra pikta pamotė, kitiems, kurių mėnesio alga – nesuvokiamai didelė ir siekia 45 tūkst. litų, mūsų valstybė yra žemė maitintoja. Tie, kas nuoširdžiai ir sunkiai dirba už 600 litų per mėnesį, visai pagrįstai piktinasi ir stebisi, kodėl tokia neteisybė vyksta valstybėje, už kurią kovojo ir rizikavo savo gyvybe. Ką aš galėčiau atsakyti tokiems žmonėms? Ogi nieko, nes pats ne ką daugiau gaunu. Neslepiu, mano, vieno aukščiausias pareigas Klaipėdoje einančio žmogaus, mėnesio alga yra 3,5 tūkst. litų, arba tūkstantis eurų, „į rankas“. Tai yra tiek, kiek Danijoje gauna savivaldybės valytoja.

Romanuose politikos nėra

– Turite didelės darbo vadovaujančiuose postuose patirties, dalyvavote sprendžiant nemažai ne tik miestui, bet ir visai šaliai svarbių klausimų. Tačiau jūsų parašytuose romanuose dominuoja erotika. Kodėl taip yra?

– Mano knygose viskas – kaip ir gyvenime. Mes galime apsimesti, kad sekso nėra, bet nuo to taip nebus. Jis yra. Galėčiau rašyti apie tai, ką esu patyręs. Bet kiek tokių veikalų jau yra! Lūžta knygynų lentynos. O kam jie įdomūs? Tik labai siauram žmonių ratui. Aš rašau, kad žmogus pasijustų esąs žmogumi. Mano knygose nėra politikos, nors siužetas aprėpia 10 metų iki nepriklausomybės ir tiek pat po jos paskelbimo. Laimingą žmogų daro tik meilė. O meilė be intymaus bendravimo nėra visavertė. Bet yra ir kitas dalykas – perteklinė meilė. Juk kartais mylėdamas žmogus daro nuodėmę, slepia tai, nes bijo būti pasmerktas. Manau, kad apie tai reikia rašyti, todėl tai ir darau. Aš esu aprašęs tik žmones, kurie myli. Jie nekenčia, klysta, klumpa, keliasi, suvokęs, kad nesusigaudo šiame gyvenime. Vienas net supleškina savo namus, nes mano, kad visos nesėkmės prasidėjo iš ten.

– Daugiausiai dėmesio savo romanuose skiriate moterims. Kodėl?

– Mane visada labiausiai domina moters vaidmuo. Pasiklausykime, kaip mes kalbame: mes – bankininkai, bet ne bankininkės, sakome – patriotai, bet ne patriotės. Požiūris į moterį gyvenime ir literatūroje, kaip vien vaikus gimdančią bei auklėjančią, yra klaidingas. Vyrai tiktai patarnauja moteriai. Mūsų gyvenimus be išimties tvarko visu 100 procentų tik moterys. Kalba ne apie tai, kad jos skalbia, lygina rūbus ar valgyti verda. Jos renkasi ir lipdo vyrus. Iš savo prigimtinio gaivališkumo, gebėjimo visiškai paralyžiuoti vyro valią priverčia vyrus pasielgti, kaip joms reikia. Tai yra meilė, iš kurios gimsta vaikai. Taip tęsiasi gyvenimas. Apie tai ir rašau.

– Ar kada nors sulauksime jūsų memuarų?

– Apie tai, kas kokiu didvyriu buvo arba nebuvo, aš bijau rašyti. Atsiras tokių, kurie manys, kad yra labiau nusipelnę. Taip netrukčiau įsigyti priešų. Manau, kad tuo laikotarpiu, kai buvau miesto galva, savo misiją atlikau. Dirbau dorai, taip, kaip atrodė reikalinga. Kaip atlikau, tegu vertina klaipėdiečiai. Pats dėl tų metų nesigraužiu. Klaidų, be abejo, buvo, nes mokytis nebuvo iš ko. Reikėjo daryti dabar ir čia. Tai dabar paprastą darželio uždarymo klausimą svarstome metų metus.

Vizitinė kortelė

Gimė 1948 m. spalio 17 d. Šiauliuose.

1967 m. baigė 1-ąją Biržų vidurinę mokyklą.

1967–1970 m. tarnavo TSRS kariniame Šiaurės laivyne.

1971–1976 m. Vilniaus valstybiniame universitete studijavo psichologiją

1976–1977 m. dirbo Klaipėdos milicijos valdybos Vaikų kambaryje kriminalinės paieškos inspektoriumi.

1977–1978 m. dirbo Klaipėdos Raudonojo Kryžiaus ligoninėje ir Klaipėdos psichoneurologijos dispanseryje psichologu.

1978–1981 m. dėstė Šiaulių pedagoginio instituto Klaipėdos fakultete.

1981–1984 m. studijavo VVU aspirantūroje.

1986 m. Ukrainos mokslų akademijoje apgynė psichologijos mokslų kandidato disertaciją. Šis mokslo laipsnis 1991 m. nostrifikuotas kaip socialinių mokslų daktaro laipsnis.

1988 m. aktyviai įsitraukė į Sąjūdžio veiklą, buvo vienas iš Klaipėdos Sąjūdžio steigėjų, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo narys.

1989–1990 m. – TSRS liaudies deputatas.

1990–2004 m. – Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos narys, 1990–1995 m. – šios tarybos pirmininkas.

1995–1996 m. – „Litimpeks“ banko Klaipėdos filialo vadovas.

1996–2000 m. – Seimo narys.

2000–2001 m. – bendrovės „Itera Lietuva“ atstovas spaudai, bendrovės „Publicum“ projektų direktorius.

2002–2004 m. – bendrovės „Hondera“ direktorius.

2004–2008 Lietuvos Respublikos Seimo narys.

2011 m. tapo Klaipėdos vicemeru.