Pedagogė, politikė, žurnalistė, visuomenės veikėja – tokie įrašai asmeniniame „dosjė“ byloja, jog kretingiškei Janei Narvilienei niekada nestigo aktyvios ir spalvingos veiklos. Nors šiandien ji mieliau mėgaujasi mamos, močiutės, mylimos ir mylinčios moters statusu, pašnekovė neneigė, jog tam, kas vyksta politiniame šalies gyvenime, turbūt niekada neliks abejinga. Kaip ir žmonėms, kuriems reikia jos pagalbos ar tiesiog draugiško patarimo. Aplinkinių Janina ar meiliai Janyte vadinama moteris ir šiemet savo vardo dieną šventė drauge su kraštiečiais. Kad jau daugelį metų visa miestelio bendruomenė susiburia linksmoje Joninių šventėje – taip pat nemenkas J.Narvilienės nuopelnas.

Nesibrovė į viešumą

– Kadaise Klaipėdoje buvote labai ryškus žmogus, su jūsų vardu siejama viena pirmųjų komercinių televizijų mieste. Kuo ir kaip gyvenate šiandien?

– Neneigsiu – metai daro savo. Kai esi jaunas, bėgi, leki, galbūt kai kada esi ir per daug aktyvus. Tam tikru gyvenimo etapu jau daug ką vertinti kitaip, galbūt pradedi labiau save saugoti. Klaipėdoje turbūt buvo patys aktyviausi mano gyvenimo metai. Su nepriklausomybės pradžia gyvenome gražiomis idėjomis, norais, laisve. Tada tapome tarsi išmesti iš laivo didelėje jūroje, nes tarybinės santvarkos buvome pripratinti, kad už mus viskas suplanuota, padaryta. Todėl labai norėjosi kalbėti apie žmones, verslininkus, kurie sugebėjo ne tik organizuoti kažkokią veiklą, bet ir padėti Klaipėdai. Labai džiaugiuosi, kad tuo metu buvau sūkuryje tokių žmonių, kurie labai išgyveno dėl savo miesto, stengėsi išlaikyti gamyklas, kurios buvo privatizuotos. Daugelis jų dar ir šiandien veikia. Kol vedžiau laidas, žinoma, buvau labiau matoma, bet iš tiesų nelabai mėgstu būti viešumoje, niekada nesibraudavau į pirmąsias gretas, bet taip jau susiklostė gyvenime.

– Politikoje esate ne naujokė. Ar nenusivylėte tuo, kas dabar vyksta politiniame šalies gyvenime?

– Išties esu labai nusivylusi politika. Dvi kadencijas – aštuonerius metus dirbau Lietuvos radijo ir televizijos komisijoje, todėl negalėjau dalyvauti jokioje partinėje veikloje, buvo sustabdyti mano įgaliojimai socialdemokratų partijoje. Bet labai gerai galėjau stebėti iš šono tai, kas darosi.

Labiausiai piktina keisti mūsų politikos standartai. Eidami į rinkimus politikai žada bet ką, bet tik iki tol, kol pakliūva į valdžią. Ir baisiausia, kad žmonės su tuo susitaikė.

Dabartinėje politikoje per daug oligarchų ir per mažai dėmesio paprastiems žmonėms. Nesmagu pripažinti, bet tie politikai, kurie pabūna partijos vadais, nebegali būti antrais arba trečiais, ir dėl to nevyksta partijų susijungimai, atvirkščiai – skilimai, iš to naudos nėra niekam. O jei tik partijoje yra žmogus, kuris turi savo nuomonę, nešoka pagal didžiųjų vadų dūdelę, toks nėra reikalingas. Aš tai patyriau savo kailiu, bet šia tema nesu linkusi diskutuoti. Ir dabar pastebiu, kad jei politikoje atsiranda aktyvių, ką nors darančių žmonių, jie labai greitai dingsta iš akiračio.

Tiesumas – didžiausia yda

– Turbūt su tokiu atvirumu, tiesumu daug kam buvote nepatogi? Gal yra tekę dėl to nukentėti?

– Visą gyvenimą, nuo pat vaikystės. Tai yra didžiulė mano yda. Bet jei aš matau, kad kažkas ne taip, kad tai nesąmonė, negaliu tylėti. Tas nutylėjimas, nieko nesakymas, susitaikymas, prisitaikymas tikrai nieko gero neduoda. Mūsų varomoji jėga yra kritika. Vien girti negalima, žmonės pripranta, giria vienas kitą ir paskui pasirodo, kad teisybės niekas į akis nepasako. Manau, kad negalėčiau visiškai niekuo nesidomėti ar į viską nusispjauti, turbūt ir mirsiu kovodama. Žinoma, ta kova ne ginklu.

Mane itin skaudina nesiskaitymas su žmonėmis. Pamenu, kai dar anais laikais į priėmimą užsirašydavo apie 30 žmonių, iš jų ne daugiau kaip kokių penkių problemoms išspręsti tikrai reikėdavo ministerijų, prokuratūrų ar kitų aukštesnių instancijų. O visus kitus reikalus būdavo galima išspręsti vietoje, rajone. Turėjau ne vieną, bet teisingą konfliktą, kai merui pasakydavau, kad dėl tokių dalykų žmonės negali būti varinėjami pas Seimo narį. Politikai turi mylėti žmones, įsiklausyti į juos, suprasti. Kartais gal negali konkrečiai padėti, bet žmogui bent jau suteikti dvasinę ramybę.

– Jūsų veikoje ryškios kelios linijos, tačiau dažniausiai save įvardijate žurnaliste. Kodėl?

– Kai dėsčiau rusų kalbą ir literatūrą Žemės ūkio technikume, šiam darbui atiduodavau labai daug savęs. Bet nieko negaudavau mainais. Labai daug skaitydavau, stengdavausi, pateikdavau tokią medžiagą, kurios nebūdavo vadovėliuose. O moksleivis išeina atsakinėti ir sako: „A kam munei rek tuos rusų kalbuos?“ Myliu tuos vaikus, mūsų labai gražūs santykiai, su kai kuriais bendraujame iki pat šiol. Bet nebegalėjau dirbti tokio darbo, nuo kurio pradėjau dusti, degraduoti. Norėjosi veiklos, kažko daugiau. Tada išėjau į Lietuvos radiją, ir čia man atsivėrė visai kitos platybės. Žurnalistika – tikrai mano stichija.

Kvietė ir Radžį, ir Kazlauskus

– Turbūt žmonėms, kurie nežino šio fakto, sunku patikėti, kad esate kilus iš visai kito Lietuvos krašto – žemaitiškas kraujas tarsi verda jūsų venose.

– Tai buvo meilės reikalai. Ištekėjau, vyras buvo žemaitis. Pamenu, važiuoju traukiniu, o aplinkui tokios baisios pelkės. Dabar tokių siaubingų vaizdų nebėra. Kai čia atvažiavau, įkritau kaip į pelkę, nieko žemaitiškai nesupratau. Buvusio vyro močiutė, nuostabus žmogus, jam ir sako: „Paimk kiuocalį ir atnešk ropučių“. Tai buvo pirmas mano susidūrimas su žemaičių šnekta, nieko nesupratau. O dabar jau susišneku „liousa“.

Man patinka tiesus žemaičių būdas, jie irgi žodžių į vatą nevynioja. Juk galėjau išvažiuoti gyventi į Vilnių, turėjau darbo galimybę, bet neišvažiavau. Man patinka šis kraštas, jo žmonės, įpratau. Ir kiti mane laiko kretingiške.

Neįsivaizduoju ir Joninių be Kretingos. Ilgą laiką čia labiau būdavo švenčiamos Antaninės. Bet kai įkūrėme Moterų partiją, ėmėmės iniciatyvos Kretingoje surengti Joninių šventę. Pirmoji įvyko gal 1998 metais. Žinoma, visos šventės gražios, bet Joninės ypatingos tuo, kad vyksta visą naktį, ir į šią šventę susirenka visi kretingiškiai su šeimomis. Kiekvienais metais miestui iš asmeninių savo lėšų surengdavau to meto žymių atlikėjų koncertus – pas mus koncertavo ir Radžis, ir E.Kučinskas, ir R.Dambrauskas, ir S.Donskovas, Kazlauskai. Dabar tegu kiti politikai pasistengia.

Dėkinga likimui

– Kokiomis svajonėmis dabar gyvenate? Ar turite tokių?

– O kaip be svajonių? Turbūt visos jos susijusios su darbu. Dabar atostogauju, ruošiuosi anūkės vestuvėms, o paskui, nuo rudens, manau, reikės užsiimti kūrybine veikla. Bet ir anksčiau kokios nors veiklos nepritrūkdavau, prisigalvodavau visokių kursų.

Mano asmeniniame gyvenimas susiklostė puikiai. Turiu nuostabią dukrą, su kuria gyvename viename name, tris anūkus, ištikimų, gerų draugų. Nors esu seniai išsituokusi, bet išsiskyrėme be muštynių ar barnių. Šiandien turiu puikų draugą, su kuriuo galime kartu keliauti, pasikalbėti. Visada dirbau tai, ką norėjau. Dabar norisi daugiau ramybės ir aš ją turiu. Norisi pakeliauti, bet labiau po Lietuvą – pasaulio jau esu pakankamai daug mačiusi.

Kai mintimis „pereinu“ per savo gyvenimą, dėkoju likimui, nors buvo visko, teko patirti nemažai vargo ir matyti nemažai skausmo. Bet šiandien manęs neslegia jokios skolos, nei partiniai, nei jokie kiti įsipareigojimai. Miegu ramiai, nes mano sąžinė rami, nekankina negeros mintys.

Daug skaitau, daug kuo domiuosi, išskyrus techniką ir karinius dalykus. Man įdomi net žvejyba. Štai šiemet pirmą kartą bandžiau su spiningu lydeką ištraukti, smagu, nors ir nepavyko.

Man kiekviena diena yra šventė. Gyvenk šiandien ir dabar, džiaukis gyvenimu. O dažnai žmonės visai be reikalo pykstasi dėl niekų.