Klaipėdos skulptūrų parke gali būti masinė sovietų saugumiečių nukankintų aukų kapavietė. Nors muziejininkas Dionyzas Varkalis šioms paieškoms skyrė ne vieną dešimtmetį, iki šiol nepavyko nustatyti šios vietos – sovietų saugumo budeliai kruopščiai dangstė savo nusikaltimų pėdsakus. Šioje struktūroje ilgą laiką net veikė specialūs įgaliotieji pareigūnai, kurių darbas ir buvo paslėpti nukankintųjų kūnus.

Mįslingas informatorius

Kai tik prasidėjo Atgimimas ir pagaliau drąsiau prabilta apie sovietų sistemos nusikaltimus, klaipėdietis D.Varkalis ryžosi sunkiai misijai – atrasti ir deramai palaidoti NKVD nukankintų ar sušaudytų aukų kūnus. Muziejininkas tik apytiksliai spėjo, kad kažkur Klaipėdoje turėtų būti tokia masinė kapavietė, tačiau konkrečios vietos nežinojo.

Tada D.Varkalis su savo bendraminčiu rašytoju Kostu Kauku leido laikraštį "Klaipėdos keleivis", kuriame ir užklausė klaipėdiečių, gal kas žino, kur galėtų būti palaidoti saugumiečių nukankinti žmonės, nes budeliai turėjo kažkur dėti tuos kūnus, o toli vežti jų tikrai nesivargindavo.

Ir vieną dieną D.Varkalis sulaukė mįslingo svečio.

Muziejininkas teigė lig šiol nežinąs, kas jis toks buvo. To žmogaus nepažinojo, o jis ir pats neprisistatė. Bet veikiausiai turbūt kažkur girdėjo, ko D.Varkalis ieško.

"Tik pasakė galįs parodyti, kur yra ta masinė kapavietė. Jis atvedė mane į Skulptūrų parką. Ten šalia S.Nėries gatvės, kurioje ilgą laiką veikė NKVD būstinė su kankinimo rūsiais, mostelėjo ranka į proskyną ir tarė, kad čia buvo didžiulis griovys ar apkasai, į kuriuos suvertė nužudytuosius ir kapą sulygino su žeme", – prisiminė D.Varkalis.

Tas mįslingas asmuo D.Varkaliui tvirtino, kad laidojama čia buvo ne kartą. Esą vakarais atvažiuodavo brezentu dengtas sunkvežimis, išversdavo kūnus ir užkasdavo, ir dar mašina pervažiuodavo ta vieta, kad niekas nieko neįtartų.

"Suprantu, kad šitą informaciją reikia tikrinti. Iš tiesų, ir plika akimi matyti, kad proskynoje gruntas kiek susmukęs, taip nutinka yrant kūnams po žeme, juolab jie gi buvo palaidoti be karstų, tad gali būti, jog ta masinė kapavietė čia ir yra. Bet kai paprašiau, kad tas žmogus paliktų kokius nors savo kontaktus, jis tik piktai atšovė, kad pasakė viską, ką aš norėjau išgirsti, šaltai atsisveikino ir nuėjo", – pasakojo D.Varkalis.

Norėjo suklaidinti?

Muziejininkas teigia, kad patikrinti, ar tiesą sakė tas mįslingas žmogus, nėra labai sunku. Tereikia atkasti ir pažiūrėti.

Tiesa, Skulptūrų parke ilgą laiką veikė miesto kapinės. Ten yra palaidota apie 30 tūkst. žmonių.

Atkasus, bus matyti, kaip palaidoti žmonės. NKVD aukos turėtų būti suverstos bet kaip ir, žinoma, užkastos be karstų.

O kas buvo tas asmuo, pranešęs apie esą masinę kapavietę Klaipėdoje, lig šiol nepavyko išsiaiškinti – gal atsitiktinis liudininkas, gal buvęs kalėjimo sargas ar sovietų saugumietis.

"Tačiau neatmetu tikimybės, kad tas žmogus, pranešęs apie kapavietę, galėjo būti ir provokatorius, nes kai pradėjome kankinių kapų paieškas, mus sąmoningai piktybiškai klaidindavo. Ypač Klaipėdos rajone. Ten ateidavo tokie "žinantieji" ir parodydavo tariamą vietą, bet mes niekada nieko ten nerasdavome. Išskyrus vieną atvejį, kai partizano palaikus aptikome durpyne, tą vietą nurodė toks kaimo senbuvis", – teigė D.Varkalis.

Per 25 metus ši versija dėl aukų kapo Klaipėdoje taip ir liko nepatikrinta.

Pasak D.Varkalio, saugumiečiai aukų kūnus dažnai versdavo į griovius, nes tingėdavo patys duobes kasti.

Istorikas Arvydas Anušauskas, tyrinėjantis sovietų represinių struktūrų veiklą, tikino, kad Klaipėdos regione yra daugybė slaptų palaidojimų.

"NKVD sušaudytus ar nukankintus asmenis stengdavosi laidoti slapta, kad niekas nesužinotų. Turime duomenų, kad, jei šeimos kažkaip sužinodavo, kur užkasti jų artimieji, perlaidodavo. Saugumiečiai juos iš kapų iškasdavo ir vėl slapta laidodavo. Ši politika buvo nuosekli. Tuos palaidojimus jie fiksuodavo, bet pačias bylas slėpdavo net nuo savo bendradarbių, kad nenutekėtų informacija", – teigė A.Anušauskas.

Yra žinoma, kad Vilniuje veikė mirties bausmių vykdymo būrys, kuris slėpė ir sušaudytų ar nukankintų žmonių kūnus. Jų bylų su konkrečiomis kapų vietomis taip pat neliko. Galimas dalykas, kad panašiai šios struktūros žmonės dirbo ir Klaipėdoje.

Likimus gaubia nežinia

Klaipėdoje, pastate Tomo gatvėje, kur dabar veikia Kultūros paveldo departamento teritorinis padalinys, iškart po karo buvo įsikūrusi šiurpių legendų gaubiama tarnyba, vadinamasis SMERŠ‘as ( trumpinys nuo rus. "smert špionam" – A.D.). Jo paskirtis – kontržvalgyba, siekiant neutralizuoti "išdavikus, dezertyrus, žvalgus ir kriminalinius elementus". Jis čia veikė keletą metų, spėjama, kad aktyviai.

"Neabejotina, kad šio pastato rūsiuose buvo kankinami žmonės. Galbūt netgi rastume dar kokių anų laikų įkalčių, bet dalis rūsio po šiuo pastatu yra užbetonuota. Kodėl tai buvo padaryta, lig šiol neaišku. Kai rekonstravome pastatą, šio betono ardymo darbams tiesiog pritrūko lėšų. Tad šitą namą dar gaubia paslaptis", – pasakojo paveldosaugininkas Laisvūnas Kavaliauskas.

Kai SMERŠ‘as Klaipėdoje baigė savo misiją, jų darbus tęsė NKVD. Jie veikė S.Nėries gatvėje, kur dabar dirba Muitinės padalinys. Šio statinio rūsiuose dabar veikia genocido muziejus.

Jame pateikiama informacija, kad uostamiestyje nuo 1945 m. gruodžio 1 d. iki 1952 m. balandžio 1-osios Klaipėdos NKVD tardymo izoliatoriuje kalėjo daugiau nei 8 tūkst. žmonių.

Vien per 1945-ųjų gruodžio mėnesį čia kankinti 196 žmonės. Iki pat 1952 m. kasmet kalinių skaičius svyruodavo nuo 400 iki 1,2 tūkst. kankinių. Dalis jų taip ir dingo be žinios, galima spėti, kad mirė kankinimų metu ar buvo sušaudyti. Kur yra jų kapai, taip pat nežinoma.

Šeimų tragedijos

Bemaž daugiausia sovietų budelių nukankintų žmonių palaikų pavyko rasti Rietave. Ten Oginskių dvaro rūmuose pokariu buvo įsikūrę sovietų saugumiečiai.

Į Rietavą iš aplinkinių vietovių tardymui veždavo sučiuptus partizanus. Čia pat juos žudydavo ir laidodavo. Pasakojama, kad tarp rastų palaikų aptikti ir pjūklu supjaustyti žmonės. Identifikuotos keturios slaptos kapavietės.

"Šiuo metu turime keturias kapavietes, kuriose radome aukų palaikus. Malūno tvenkinio pakrantėje, netoli dvaro, buvusioje kalkių duobėje prie karietinės, galimas dalykas, kad ten tada buvo tualetas ar srutų duobė, dar radome kaulų prie oranžerijos ir viršuje, ir papėdėje", – pasakojo Oginskių dvaro muziejaus direktorius Vytas Rutkauskas.

Esą tuos slaptus kapus žinojo ir apie juos prasitarė tie, kurie vienaip ar kitaip su tomis žudynėmis buvo susiję.

"Labai graudi buvo Genovaitės Žlibinienės šeimos istorija. Moteris 40 metų ieškojo enkavėdistų nukankinto savo vyro kapo. O žmogus niekuo nebuvo nusikaltęs naujai valdžiai. Ji išgirdo, kur numestas jos vyro kūnas, atbėgusi ten su vaikais, jo neberado, tik – kruviną žemę. Ji nenustojo savo žmogaus kapo ieškoti visą gyvenimą, bet taip ir nerado", – prisiminė V.Rutkauskas.

Muziejaus vadovas pasakojo, kad maždaug nuo 1978 m. Rietave vienoje vietoje eidamas į darbą jis kasdien matydavo degančią žvakę. Ilgai tai buvo mįslė. Galiausiai jis pastebėjo tą pačią G.Žlibinienę, kuri kiekvieną dieną uždegdavo žvakę menamoje savo vyro nukankinimo vietoje.

"Tai buvo ritualas, kuris mane pribloškė. Aš pats pamačiau ją beklūpančią prie tos žvakės. Buvau sukrėstas, ji tiek metų kaip kokia Penelopė laukė savo vyro, kuris niekada negrįžo. Šiurpu. Kiekvieną kapavietę teko atkasinėti, matyti kūnai dar dabar – akyse, ta tragedija buvo siaubingų mastų", – teigė V.Rutkauskas.

Slaptų kapaviečių Rietave gali būti ir daugiau. Stribai nesivargindavo vežti aukų kūnų kur nors toliau.

Tačiau neatmetama, kad kai kurie kūnai būdavo apipilami negesintomis kalkėmis, kurios galėjo sunaikinti visus įkalčius.

Spėjamas dar neištirtų kankinių kapų vietas Rietave vėl ketinama patikrinti šią vasarą.