Nusipelnęs žurnalistas, kultūros istorikas, kelių dešimčių knygų autorius Bernardas Aleknavičius žurnalistinę veiklą pradėjo daugiau nei prieš 50 metų. Dar sovietmečiu kartu su I.Simonaitytės bibliotekos darbuotojais organizuodavo iškilių Mažosios Lietuvos asmenybių pagerbimo vakarus. Už viso gyvenimo nuopelnus šiemet B.Aleknavičius pristatytas Valstybinei meno ir kultūros premijai.

Vizitinė kortelė

Gimė 1936 m. rugpjūčio 21 d. Lekėčių kaime (Šakių rajonas).

1949–1951 m. mokėsi Kauno mokytojų seminarijoje.

1960 m. pradėjo žurnalistinę veiklą, dirbo Kauno r. laikraštyje, buvo TASS-ELTA fotokorespondentu Klaipėdoje ir Žemaitijoje.

Surengė 14 fotografijos parodų, kurios eksponuotos ir užsienyje.

V.Kudirkos, I.Simonaitytės ir Šakių r. savivaldybės Zanavykų kultūros premijos laureatas.

2005 m. suteiktas Meno kūrėjo vardas.

Klaipėdos garbės pilietis.

Išleido keliasdešimt knygų.

Iš mokyklos – į žurnalistiką

– Iš kur esate kilęs?

– Aš zanavykas, gimiau Šakių apskrities Lekėčių kaime. Ten gyvenau labai neilgai. Būdamas 18 metų palikau Lekėčius ir nebegrįžau. Bet lankausi ten kasmet. Tėviškėje gyvena dvi seserys.

– Kaip atsidūrėte Klaipėdoje?

– Dirbau mokykloje Kačerginėje, dėsčiau istoriją. Bet jaučiau, kad man tai nelabai tinka. Jau tada mėgėjiškai fotografuodavau, mano darbus pastebėjo rajoninio laikraščio redaktorius ir pasiūlė ateiti. Taip pradėjau darbuotis Kauno rajono laikraštyje, gyvenau Kačerginėje, o važinėjau į Kauną. Po trejų metų mane pastebėjo TASS-ELTA redaktorius. Jis man pasiūlė ateiti į ELTĄ, bet, sakė, reikės važiuoti į Klaipėdą. Surizikavau. Kitąmet sausio 1 dieną bus 50 metų, kai aš klaipėdietis. Klaipėda esu labai patenkintas, nes atradau savo gyvenimo terpę. Čia pradėjau domėtis Mažąja Lietuva, jos žmonėmis, susipažinau su vietiniais žvejais, su pelkininkais. Esu parengęs leidinį „Gyvenimas tarp šišioniškių“, ten yra apie 170 Mažosios Lietuvos tipažų portretų. Šie žmonės buvo labai nuskriausti, nes tie, kurie norėjo geresnio gyvenimo, paliko šį kraštą ir išvažiavo į Vokietiją. O liko labiausiai užsispyrę, kurie norėjo gyventi Lietuvoje tarp saviškių.

– Na, o pati Klaipėda? Ar mielas jums šis miestas?

– Klaipėda – mano išsigelbėjimas. Visų pirma, tai jūrinis miestas, jis yra Mažosios Lietuvos teritorijoje, taigi čia dar yra išlikę senųjų šio krašto gyventojų. Be to, zanavykai gyveno šalia Prūsijos sienos, didelė jų dalis yra atėjūnai iš Mažosios Lietuvos. Manau, kad pats turiu prūsiško kraujo, nes mano mama iš Naujokų šeimos, o Naujokai buvo paplitę Mažojoje Lietuvoje, vadinasi, ir mano šaknys yra iš Prūsijos. Gal todėl su lietuvininkais labai greitai susigyvenau, jie man papasakodavo tokių dalykų, apie kuriuos kitiems niekada neprasitardavo.

Jūros krikštas

– Sakoma, kad dirbant Klaipėdoje retas žurnalistas nesusigundydavo tais laikais išplaukti į jūrą. O kaip jūs?

– 1966 metais keliems mėnesiams buvau išplaukęs į jūrą su žvejybine baze „Tarybų Lietuva“. Pamenu, buvome prie Islandijos krantų, kilo didelė audra ir mes nuskandinome laivą. Vidutinis žvejybinis traleris priplaukė prie mūsų bazės, atsitrenkė į ją, pramušė bortą ir čia pat nugarmėjo. Žmones išgelbėjo, dar ir krovinį sugebėjo iškelti iš skęstančio laivo. Viskas vyko naktį. Tie keli mėnesiai buvo labai įspūdingi. Pamenu, ateidavau fotografuoti žvejus, tai jie sakydavo: ką tu čia mus fotografuoji, tu pirma jūrą pamatyk, pažiūrėk, kaip tas žvejys ten dirba. Kai grįžau po tos savo kelionės, niekas taip jau nebesakė, nors niekam nieko nepasakojau, bet, regis, visi žinojo, kad jau turiu jūros krikštą.

– Kaip ta jūra jums?

– Manęs jūra per daug nesužavėjo, o kitus užburia, jie tampa buriuotojais, po to apie jūrą rašo. Man taip nenutiko.

Bičiulystė su I.Simonaityte

– Pažinojote daug žymių žmonių, tarp jų ir krašto rašytoją Ievą Simonaitytę. Kokia ji buvo?

– Mano bičiulystė su I.Simonaityte tęsėsi 16 metų, iki pat jos mirties. Bendrauti su ja pradėjau dar Kaune, kai dirbau laikraščio redakcijoje. Buvo 1961-ieji. Tuomet rašiau apie gamtą. Paprašiau, kad I.Simonaitytė ką nors apie tai parašytų. Ji parašė apsakymą apie tai, kaip ji Priekulėje gydydavo sužeistų žvirbliukų kojytes. Parodžiau redaktoriui, tas jos apsakymas būtų užėmęs visą puslapį. O į tą puslapį turėjo tilpti kokių aštuonių žmonių pasisakymai. Redaktorius sakė, prisivirei košės, pats ir kabink. Ir mes jos to darbo neišspausdinome.

Kadangi neišspausdinome, ji labai užsirūstino. Praėjus penkeriems metams vėl susitikau I.Simonaitytę, aš jai priminiau jos tą rašinį, tik nepasakiau, kad dėl manęs jis nepateko į spaudą. Ji pradėjo koneveikti tą žurnalistą, kuris neišspausdino to apsakymo. Aš, žinoma, neprisipažinau. Nuo 1966 metų mūsų pažintis virto bičiulyste. Ji man kartais skambindavo, pasitaikydavo – ir naktį, apie 2 valandą. Aš ją Vilniuje aplankydavau per metus tris keturis kartus, Priekulėje aplankydavau. Kai ji apsistodavo Klaipėdoje, privalėjau pas ją ateiti kasdien.

Ji sakydavo, jei tu neateisi, tai aš iš Klaipėdos išvažiuosiu. Ateidavau pas ją kiekvieną dieną, ir mes bendravome. Ji buvo labai įdomus žmogus. Nors jos daug kas bijojo ir vengė, nes ji buvo stačiokiška, kaip visi šio krašto žmonės. Žodžių į vatą nevyniojo. Bendravimas su I.Simonaityte mane paskatino domėtis Mažąja Lietuva, jos istorija, žmonėmis.

– Ar kada nors prisipažinote, kad tas nevidonas žurnalistas, kuris neišspausdino jos vaizdelio apie gamtą, buvote jūs?

– Žinoma, nepasakiau, kaip galėjau? Ji mane ir taip vadino banditu, žinoma, gerąja prasme. Nuvažiavome su Eduardu Jonušu pas I.Simonaitytę į Priekulę, buvome susitarę. Mes pradarome duris, o ji sako: ir vėl tie banditai pas mane. Mes sutrikome. Bet ji greitai pajuto mūsų nejaukumą, iš spintelės išėmė konjako butelį, supilstė jį visą į tris taures, išgėrėme, aš jau ir fotografuoti nebenorėjau. Šis epizodas tarsi nutraukė tą nesmagumą, mes tapome bičiuliais. Ji labai mėgo mano fotografijas, sakė, kad jos geros. Pati mėgo fotografuotis.

Bet liepdavo, kad aš ją nufotografuočiau labai gražią, be raukšlių. Kai ją nufotografuodavau, ji sakydavo, jog nuotraukos negeros, nes ji blogai atrodo. Tada įsigudrinau atnešti tas fotografijas, kurios padarytos prieš 8-9 metus. Tuomet aikčiodavo: kokios gražios nuotraukos. Tačiau tos, kurias padariau prieš savaitę, jai būdavo negražios.

Pažintys su įžymybėmis

– Be I.Simonaitytės, su kuo dar teko bendrauti iš tų įžymių žmonių?

– Su garsiu archeologu Petru Tarasenka. Keletą metų bendravau su rašytoju Juozu Baltušiu. Jis parašė labai gražią apybraižą „Kas dainoj nesudėta“. Po dešimties metų aš jam pasiūliau aplankyti tas vietas, kurias jis aprašė, ir mes kartu keliavome po Žemaitiją.

– Kaip manote, ar J.Baltušio niekinimas atkūrus Nepriklausomybę buvo pagrįstas?

– Aš vis dėlto palaikiau J.Baltušį. Jis buvo doras žmogus. Bet, žinote, senatvėje jis gal kiek pasikarščiavo, gal kas jį įžeidė. Skaičiau jo laiškus seseriai, kaip jam skaudu buvo, kai jau Atgimimo laikais žmonės prie jo buto durų atnešė ir padėjo jo parašytas knygas. Suprantama, sovietiniais metais jis turėjo didelę pagarbą, gal jis tų laikų ilgėjosi, bet jis buvo geras žmogus, tarnaujantis ne kam kitam, o Lietuvai. Tie išsišokimai ir jo puolimas buvo nepagrįstas. Juk puikiai žinome, kaip sovietmečiu garsūs žmonės buvo verčiami pasisakyti ir viešai pasmerkti disidentus A.Sacharovą, A.Solženicyną. Sunkus laikas buvo, jeigu to nepadarysi, tapsi tarybų valdžios priešu.

Fotografijose – tūkstančiai veidų

– Dirbant žurnalistinį darbą, teko fotografuoti daugybę žmonių. Kas labiausiai įsiminė?

– Nusipelnę meno ir mokslo žmonės tuo metu dažnai ilsėdavosi pajūryje. Aš gaudavau nurodymą nuvažiuoti ir juos nufotografuoti. Susidėdavau savo mantą ir važiuodavau į Nidą arba Palangą. Taigi esu fotografavęs kone visus valstybinės premijos laureatus.

– Kokius žmones labiausiai mėgdavote fotografuoti?

– Lietuvininkus fotografuodavau tik senyvo amžiaus, jauni man buvo neįdomūs. Fotografuodavau vyresnius nei 60-ies. Nes tos jų veido raukšlės, sudiržusios rankos parodo žmogaus nugyventą gyvenimą, tose raukšlėse – praleistos dienos, vargai ir skausmai. Ir akys visai kitokios. Paprastai žmogus mėgsta save matyti gražų nuotraukoje. Bet mano matymas kitoks, nuotraukose turėtų atsispindėti ne tik grožis ir šypsena, bet raukšlės, laikysena, juk tai – žmogaus esmė. Paprastai žmogus pozuoja. O kai atsipalaiduoja, jis tampa laisvas, ir ta laisvė parodo jo charakterį, būdą, net jo gyvenimą galima išskaityti iš akių. O kai žmogus susikaustęs, tai – ne fotografija, tokias reikia mesti į šiukšlyną.