Dėstytojos Indrės Dirgėlienės bei jos įkvėptų studentų giesmės gaivina benamių, turinčiųjų negalią, kenčiančių dėl įvairių priklausomybių širdis. Pilietiškumo akcijos laureate tapusi klaipėdietė neabejoja, kad dalijantis dvasios turtais jie grįžta bumerangu.

Jungia ne formalumai

Socialinio darbo katedros Klaipėdos universitete bei Klaipėdos kolegijos dėstytoja savo laisvalaikį visuomeninei veiklai aukoja niekieno neraginama ir nuoširdžiai džiaugiasi nestokojanti bendražygių. Kiek jų yra, I.Dirgėlienė nė nebando skaičiuoti, nes ne formali narystė ar įsipareigojimai visus suveda draugėn.

Klaipėdietė tvirtino nepajuntanti, kuomet darbas iš tam tikrų rėmų perauga į kategoriją „daugiau negu reikia“, kaip atsiranda palaikančiųjų ratas. Tokios situacijos jau tapo savotišku dėsningumu moters gyvenime.

Benamius, vaikus globos namuose ir kitus rimtų gyvenimo išbandymų patyrusius žmones I.Dirgėlienė lanko su karitatyvine studentų grupe. Prisijungia ir daugiau miestiečių. Kartais nakvynės namų ar kitų įstaigų duris moteris praveria dviese su savo dukra – gitara nešina profesionalia muzikante.

„Giedame, dainuojame, tačiau mes nesame artistai – ateiname tiesiog pabūti su žmonėmis“, – aiškino I.Dirgėlienė.

Darna – sielų ir balsų

Dėstytoja ir studentai aplinkiniams visuomet stengiasi priminti Rėdos ratą – prasmingą kalendorinių švenčių ciklą.

Susitikus su įvairių negandų patyrusiais žmonėmis skamba ir krikščioniškos giesmės, ir liaudies dainos. „Nors nakvynės namų gyventojai jau nebeturi nei savo namų, nei artimųjų, jie vis tiek išlieka tautos ir Dievo vaikai. Priklausomybės šioms dviem vertybėms iš mūsų niekas negali atimti“, – įsitikinusi I.Dirgėlienė.

Giesmių ir dainų tekstai išdalijami visiems susitikimų dalyviams. Kartais prie Klaipėdos studentų prisijungiantys užsieniečiai, atvykę pagal Erasmus programą, neslepia savo nuostabos, klausydamiesi darnių balsų: „Ar jūs repetuojate su tais žmonėmis nakvynės namuose?“.

Mąsto apie knygą

Pasiklausę žmonių, kurie buvo visai pražuvę, bet keliasi, kabinasi į gyvenimą, studentai į namus grįžta susimąstę. I.Dirgėlienė ir stebisi, ir džiaugiasi matydama, kaip jaunimas pasikeičia – jau nebepuola smerkti, kritikuoti.

„Mainai abipusiai. Gal ir banalu sakyti, bet kai duodi, daugiau ir gauni. Mūsų sutikti žmonės praturtina išmintimi. Jie žino, kad kasdien reikia stengtis keisti save, tobulėti, o tai dabartinėmis sąlygomis Lietuvoje išties sudėtinga. Mes patys kartais pamirštame svarbius dalykus. Atrodo, turi valgio, namus, kojas ir batus ant jų – ir to tarsi pakanka“, – kalbėjo I.Dirgėlienė.

Dėl pasirinktos krypties gyvenime sutikti žmonės neleidžia suabejoti. Moteris prisiminė, kaip kartą Psichiatrijos ligoninėje aplankius vaikus dėmesį patraukė ypač judrus berniukas. „Atrodė, kad jam nelabai įdomu ir sunku susikaupti, tačiau mums baigiant dainuoti vaikas prabilo: „Amžinai giedokite. Aš tokių gražių dainų gyvenime nesu girdėjęs“. Daugybė įvairiausių situacijų iškyla... Galbūt vieną dieną tie potyriai virs knyga“, – šypsojosi klaipėdietė.