Vienas jauniausių krepšinio trenerių Lietuvoje Dainius Adomaitis įvardijamas kaip ambicingas mokytojas. Ir gerai, nes miestui šis žmogus šiandien itin svarbus – dvejus metus strategas treniruos Klaipėdos "Neptūną", taigi nuo jo priklauso tolesni miesto komandos pasiekimai. Vis dėlto buvęs Lietuvos rinktinės krepšininkas kasdienybėje kitoks nei žaidimo aikštelėje. Paprastai susikaupęs ir santūrus, neoficialaus pašnekesio metu jis daug šypsosi ir užsidegęs pasakoja apie darbą, šeimą bei meilę iš pirmo žvilgsnio. Keturias savo moteris jis laiko didžiausia gyvenimo dovana. "Turiu tris dukras. Kaip galėčiau būti piktas?" – juokėsi D.Adomaitis.

Šakių zanavykas

– Iš kur esate kilęs?

– Užaugau mažame Šakių kaimelyje, Degutinėje. Tėveliai ten iki šiol gyvena, prieš kelerius metus atšventė savo auksines vestuves. Mama dirba įvairius namų ūkio darbus, tėtis – vairuotojas. Gausioje šeimoje buvau jauniausias, dar turiu dvi seseris ir du brolius. Bet gyvenime visiems visko užteko – ir meilės, ir gėrybių. Esu beveik iš Jono Jablonskio tėviškės, tikras zanavykas ir tuo didžiuojuosi.

– Ir tame mažame kaimelyje pradėjote žaisti krepšinį?

– Dar besimokydamas Griškabūdžio vidurinėje mokykloje lankiau krepšinio būrelį. Daug prisidėjo fizinio lavinimo mokytojas. Kai išstypau, po aštuonių klasių išvažiavau mokytis į Panevėžio internatinę sporto mokyklą. Ten praleidau ketverius metus. Sporto mokyklos tokiems vaikams, kaip aš, būdavo gera galimybė palypėti laipteliu aukščiau, patekti į aplinką, kurioje rengiami profesionalūs sportininkai. Vėliau tu atlaikai tą krūvį arba ne.

– Buvo sunku atlaikyti?

– Režimas paprastas – keliesi 7 val. ryto, pusryčiauji, eini į dvi pamokas. Tuomet laukia pirmoji treniruotė, pietūs, dar keturios pamokos, namų ruoša, dviejų valandų treniruotė, vėl ruoša, truputis poilsio, miegas. Ir taip kiekvieną dieną. Aplankyti tėvų išleisdavo savaitgaliais, kai nebūdavo varžybų ar treniruočių. Taigi, įtampos užteko. Stiprų pamatą mano ugdyme padėjo amžinatilsį Raimundas Sargūnas – Lietuvoje jis buvo vienas griežčiausių ir žinomiausių jaunųjų krepšininkų rengimo trenerių. Mokydamasis Panevėžyje gavau pasiūlymą žaisti Vilniaus "Statybos" klube, sykiu pradėjau studijuoti Vilniaus pedagoginiame universitete. Pasiūlė treneris Rimantas Andriejaitis, kuriam būsiu dėkingas visą gyvenimą. Jis mane įtikino, koks svarbus yra išsilavinimas, davė daug gerų pamokų.

Kartu su A.Saboniu

– Prisimenate savo pirmąsias labiausiai jaudinusias varžybas?

– Pirmosios varžybos visada jaudina ir atrodo svarbiausios. Pavyzdžiui, gimnazijoje, kai žaidžiau už savo mokyklą. Ne tik krepšinio, bet lengvosios atletikos, kitų sporto šakų rungtynėse. Vėliau svarbiausias buvo pirmas mano Europos čempionatas kartu su Arvydu Saboniu. Tai – be galo didelė patirtis. Tuomet pasaulio žaidynės, kuriose susirungėme su skirtingų stilių, žemynų komandomis. Ir, žinoma, pasaulio olimpiada.

– Kuris laimėjimas saldžiausias?

– Kaip ir daugeliui sportininkų, didžiausia svajonė – dalyvauti olimpiadose. Todėl Sidnėjaus olimpinių žaidynių bronzos medalis, matyt, vertingiausias. Namuose atviroje vietoje jo nelaikome. Keturias vasaras iš eilės žaidžiau Lietuvos rinktinėje. Didelė garbė atstovauti savo šaliai, laikyti iškėlus trispalvę ir dainuoti "Tris milijonus". Tuomet vyko daug pasikeitimų mūsų valstybėje, ir pati patriotiškumo jausmo vertė buvo kitokia. Dabar ji truputį pasikeitusi. O kalbant apie žaidimą klubuose, be abejonės, kartu su Kauno "Žalgiriu" 1999-aisiais laimėta Eurolyga.

Negailestingas verdiktas

– Nuo 34-erių pradėjote trenerio karjerą. Dabar esate kitoje barikados pusėje. Koks jausmas?

– 2009-aisiais gydytojų verdiktas buvo aiškus – jei toliau žaisiu, vėl plyšus raumeniui nebegalėsiu normaliai judėti. O su vaikais dar norėjosi palakstyti. Profesionalus sportas toli gražu nėra sveikata. Tai nuolatinis kūno alinimas. O pats žaidimas – labai dinamiškas procesas. Gavęs darbo pasiūlymą, pirmiausia turi suburti komandą, surinkti visą informaciją apie žaidėjus, visam sezonui parengti varžybų ir treniruočių planą. Tik tuomet prasideda treniruotės. Varžybų metu visi mato darbą, kuris buvo padarytas prieš rungtynes. Ypač nelengva su nauja komanda, kurios gerai nepažįsti. Bet antrus metus leisdamas su tais pačiais žmonėmis imi perprasti. Vien iš žaidėjo elgesio tą dieną gali nuspėti, kaip jis žais. Kaip mes sakome, "bus" varžybose ar ne.

– Universitete, matyt, teko mokytis psichologijos?

– Žinoma. Besimokydamas krepšinio trenerio ir fizinio lavinimo mokytojo specialybės turėjau daug psichologijos teorijos. Taip pat baigiau magistrantūros studijas Anglijos Vusterio universitete (angl. University of Worcester). Varžybų metu treneris ir žaidėjai patiria daug psichologinės įtampos, kartais atrodo, viduje tuoj sprogsi, bet negali to parodyti, nes užkrėsi komandą.

Svarbi ne tik sėkmė

– Apmaudu, bet pergalei veikiausiai daug įtakos turi sėkmė?

– Sėkmės faktorius – labai didelis. Bet jokiu būdu netikiu tik sėkme. Pirmiausia tikiu sunkiu darbu, kuris įdedamas treniruočių ir pasirengimo metu. Esu įsitikinęs: jei sunkiai dirbsi, tai sėkmė bus tavo pusėje. Lietuvoje krepšinio žiūrovai intelektualūs, jų, kaip ir savęs, neapgausi. Turi tiksliai žinoti, kodėl žaidi, nes krepšinis – daugiau nei darbas.

– Jus įvardija kaip ambicingą trenerį. Nejaučiate amžiaus barjero? Esą jaunas, nepatyręs...

– Jokiu būdu. Lietuvoje vyriausiuoju treneriu dirbu antrą sezoną. Prieš tai kelerius metus treniravau Lenkijos krepšinio klubus Slupsko "Energa Czarni" ir Vroclaveko "Anwil". Turiu nemažai patirties, kaip buvęs žaidėjas. Be to, daug priklauso nuo to, kiek laiko gali skirti darbui. O aš galiu atsiduoti jam 24 valandas per parą. Klaipėdoje gyvenu vienas, šeima – Vilniuje. Taigi, dabar visas mano gyvenimas sukasi tik apie krepšinį.

– Vadinasi, darbui teikiate pirmenybę? Nepasiilgstate šeimos?

– Žinoma, pasiilgstu. Be darbo, šeima yra svarbiausia mano gyvenime. Prieš metus gimė trečioji dukra. Buvimo kartu trūksta, bet kiekvieną dieną kalbamės po kelis kartus, naujausios technologijos suteikia neribotas bendravimo galimybes. Žmona atvažiuoja į Klaipėdą, aš, kai galiu, irgi aplankau savo keturias moteris. Tačiau dabar mano namai Klaipėdoje. Norėtųsi sėslumo, bet tokia darbo specifika ir su tuo tenka taikytis.

– Kur apsistojote?

– Gyvenu netoli "Švyturio" arenos, kad nereikėtų toli važinėti. Pats miestas man nėra svetimas. Anksčiau čia vykdavo krepšinio stovyklos, nemažai laiko pajūryje praleidome su rinktine.

– Spėjote susigyventi su "neptūniečiais"?

– Galima sakyti, taip. Metų pradžioje įvyko pasikeitimų. Komandą papildė amerikietis Trentas Plaistedas, keitėsi žaidimo rotacija. Darbinių santykių daug, tačiau esu patenkintas komanda ir vyrais, kurie nuoširdžiai dirba, yra ambicingi žmonės. O už rezultatą visada yra atsakingas vienas žmogus – treneris. Tenka atlaikyti kritiką. Gaila, kad dažnai ji būna nepagrįsta. Kaip kažkas juokavo: turime tris milijonus trenerių ir vieną nieko nesuprantantį "durnių". Manau, lietuviams dar trūksta sveiko optimizmo.

Meilė iš pirmo žvilgsnio

– Kokių pomėgių turite?

– Vienas didžiausių – knygos, ypač stiprių asmenybių autobiografijos, istorinės. Labai žaviuosi "Manchester United" trenerio Sero Alexo Fergusono asmenybe ir jo darbo metodais, tai vienas spalvingiausių personų futbolo pasaulyje. Kaip tik dabar ant mano stalo guli jo autobiografinė knyga. Tik įveikti vis pritrūksta jėgų ir laiko. O paprastai ilsiuosi žiūrėdamas krepšinio varžybas.

– Metus praleidote Italijoje, tuomet trejus – Lenkijoje. Vėliau Prancūzijoje žaidėte Gravelino "Maritime", buvote komandos kapitonas. Šeima keliavo kartu?

– Tikrai taip. Vienuolika metų žaidžiau kaip legionierius, todėl apsisprendėme visur būti kartu. Ketverius metus teko gyventi šiaurės Prancūzijoje, – dvi valandos kelio iki Paryžiaus. Nuostabus miestas. Dukros lankė prancūzų katalikišką mokyklą. Kadangi žmona pedagogė, užsiėmė jų lietuvių kalbos lavinimu. Vita laiko visus keturis namų kampus, už tai labai ją gerbiu.

– Trys mergaitės. Turbūt labai laukiate ir sūnaus?

– Atvirai kalbant, iš pradžių labai laukiau mergaitės. Vėliau tapo nesvarbu. Matau, kiek pastangų kai kuriems kainuoja vaikai, nes negali jų susilaukti, todėl pasakymas "noriu to ar ano" atrodo juokingas. Esu be galo laimingas tarp savo keturių moterų. Vyriausiajai – jau aštuoniolika, ji susitelkusi į mokslus. Kitai – keturiolika, pati paauglystė, tas amžius, kai labai reikalingas tėtis. Kažko iš jų reikalaudamas, turi pats rodyti gerą pavyzdį, todėl stengiuosi, kad dukros matytų gražius tėvų santykius. Su žmona susipažinome studijų metais. Jei atvirai, tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio.

– Kokie iššūkiai laukia Klaipėdos "Neptūno"?

– Klubo vadovybės iškelti tikslai – labai aiškūs. Europos taurės varžybose reikia išeiti į kitą etapą. Pirmąjį planą įgyvendinome, dabar žaidžiame antrame etape ir vis dar turime galimybę tai padaryti. Stengsimės, bet bus be galo sunku. Lietuvos krepšinio lygoje turime atsidurti tarp prizininkų trejeto. Nežiūrime toli, rengiamės artėjančioms varžyboms. Rytoj su "Žalgiriu" Kaune laukia kone svarbiausios rungtynės. Žaidėjams tai kainuoja daug emocijų, treneriui – nervų. Mano kirpėja tai gali paliudyti iš pasikeitimų galvoje. Bet drąsiai galiu pasakyti, kad uostamiesčio sirgaliai – šeštas žaidėjas aikštelėje, jie puikūs.

– Stipriai spaudžiate auklėtinius?

– Kaip pažiūrėsi. Turime savo taisykles. Gyvenime stengiuosi tapti jų draugu, tačiau treniruočių metu būtina susikaupti ir pereiti į kitokį bendravimo lygmenį.

Vizitinė kortelė

Gimė 1974 m. sausio 19 d. Šakių rajone, Degutinėje.

1996 m. Europos jaunimo čempionas.

1997, 1998, 1999 m. Lietuvos čempionas.

1998 m. Europos taurės laimėtojas.

1999 m. Eurolygos čempionas.

1999 m. Šiaurės Europos krepšinio lygos (NEBL) čempionas.

2000 m. Sidnėjaus olimpinių žaidynių bronzos medalio laimėtojas.

2001, 2002 m. Lenkijos čempionas.

2003 m. Lenkijos lygos bronzos medalio laimėtojas.

2008 m. Latvijos čempionas.

2008 m. FIBA Europos taurės čempionas.

Krepšinio klubai, kuriuose žaidė: Vilniaus "Statyba", Kauno "Žalgiris", Montekatinio "Zucchetti", Vloclaveko "Anwil", Vroclavo "Sląsk", Gravlino-Diunkerko "Maritime", Rygos "Barons".

Nuo 2009 m. pradėjo trenerio karjerą. Anksčiau – Slupsko "Energa Czarni", Vloclaveko "Anwil", Vilniaus "Lietuvos ryto", Utenos "Juventus", dabar – Klaipėdos "Neptūno" vyr. treneris.

Vedęs, turi tris vaikus.