Gruzinų kunigaikščio palikuonė

– Iš ko išmokote siūti?

– Buvau pusantrų metų, kai mūsų šeima atvažiavo į Lietuvą. Tai buvo sunkūs pokario laikai, mama prisidurdavo siūdama drabužius pagal užsakymą. Ji išmoko siūti iš savo mamos, mano močiutės. Jos tėvas, mano prosenelis, buvo nesantuokinis gruzinų kunigaikščio sūnus. Tas kunigaikštis turėjo du savo teisėtus sūnus, tad, kai iškilo reikalas, būtent nesantuokinį sūnų išsiuntė tarnauti į caro kariuomenę. Po 20 metų tarnybos jis namo negrįžo, sukūrė šeimą. Promočiutė buvo atleista nuo baudžiavos ir tarnavo mieste. Iš viso būrio vaikų tik mano močiutė baigė gimnaziją. Ji taip gerai mokėsi, kad už mokslą mokėti nereikėjo, jai net buvo leista lankyti 12 klasę, o tai reiškė, kad ji turėjo teisę mokyti kitus. Būtent gimnazijoje močiutė išmoko siūti, kepti, megzti ir visų kitų būtinų moteriai dalykų. Kad ir kaip keista, aš vienintelė iš visų palikuonių paveldėjau daugiausia prosenelio bruožų – kumpą nosį ir labai vešlius juodus plaukus, tiesa, laikas spalvą pakeitė. Močiutė buvo tas žmogus, kuris leido man suprasti ir pajusti, kas yra meilė. Kai mama siūdavo, aš sėsdavau greta ir prašydavau parodyti, kaip reikia siūti lėlei suknelę. Taip ir išmokau. Tai man gyvenime labai pravertė, pasisiūdavau ir nusinerdavau sau rūbus. Megzti virbalais mane išmokė klasės auklėtoja. Po daugelio metų šie gebėjimai leido man realizuoti savo kūrybinius polėkius.

– Kada susidomėjote menais?

– Gal tai skamba keistai, bet būdama 12 metų svajojau išmokti tapyti taip, kaip didieji tapytojai. Labai mėgau olandų dailininkų darbus. Iki 14 metų mokykloje lankiau dailės būrelį. Vieną dieną mokytojos paklausiau, kaip išmokti piešti taip, kaip didieji tapytojai. Į mano klausimą ji atsakė klausimu: "O kam tau?" To užteko, kad aš viską mesčiau, kaip kirviu nukirto, nustojau lankyti būrelį. Negaliu pasakyti, kad gimiau būti menininke, maža kas ko nori. Bet gyvenu kurdama.

– Kaip rinkotės profesiją?

– Likimas nusprendė už mane. Svajojau apie rusų literatūrą ir istoriją. Jei būčiau norėjusi siekti savo svajonės, būčiau turėjusi važiuoti į Rusiją. Neturėjome tam pinigų. Vilniaus universitete tuo metu rusų grupės nebuvo. Dabar galvoju, gal ir be reikalo išsigandau, kad nesugebėsiu studijuoti lietuvių kalba. Kartą buvau nuėjusi pasižvalgyti į Dailės akademiją ir supratau, kad ten neišmoksiu to, apie ką svajojau. Išsirinkau automobilių transporto ekonomikos ir organizavimo specialybę Vilniaus inžinerijos ir statybos institute (VISI). Kadangi negalėjau įstoti ten, kur norėčiau, man buvo tas pats, ką studijuoti. Labai patiko mokytis anglų kalbos, tiesa, vėliau paaiškėjo, kad tai buvo tik panašu į tikrąją anglų kalbą.

Mūza – nelengvas darbas

– Kaip susipažinote su dailininku V.Bogatyriovu?

– Gyvenimas tekėjo savo vaga, baigiau institutą, ištekėjau. Abu labai norėjome vaikų, bet jų nesusilaukėme ir po kelerių metų išsiskyrėme. Tada svajojau apie meilę. Pamenu, eidavau Vilniaus gatvėmis ir melsdavausi, prašydama didelio ir tikro jausmo. Kartą, švęsdama su draugėmis vienos jų gimtadienį, atsiradau senamiesčio kavinėje "Bačka". Prie gretimo stalo sėdėjo du vyrai, išgirdau vieną jų deklamuojant puikią poeziją. Paskui su juo įsišnekėjome. Tai ir buvo Vladimiras Bogatyriovas, dabartinis mano vyras. Paaiškėjo, kad turime labai daug bendro. Jis studijavo Leningrade, o aš nuo 19 metų tiesiog kliedėjau šiuo miestu, lankydavausi ten, vaikščiodavau po galerijas. Jis pataikė į tašką su savo tapyba, poezija, galantiškumu, mokėjimu juokauti ir asistuoti. Man jis patiko iškart. Galiausiai mes tapome šeima.

– Jūsų vyras visada viešai deklaruoja, kad esate jo mūza. Ar sunku ja būti?

– Būti mūza nereiškia sėdėti ir pozuoti. Aš labai tikiuosi, kad savo vyrui padedu. Pirmiausia, reikia labai jautriai jausti savo menininką, mokėti jį nuraminti, tiksliai žinoti, ko jis nori pasiekti, jei jis apsiriko, suteikti jam jėgų, net jei pačiai tai nepatinka ar kūrėjo nesuprantu. Dailininkas visada teisus. Kritika turi būti objektyvi, bet sakoma be galo subtiliai ir atsargiai. Kiekvieną darbą Vladimiras prašo vertinti, nori su manimi aptarti. Kūrėjas prieš kūrinį apnuogina savo širdį ir nori žvilgsnio iš šalies, o kartu jam labai reikia palaikymo, drauge tenka iškęsti visus jo išgyvenimus.

– Ar jums teko atpažinti save vyro kuriamuose personažuose?

– Taip, tokių darbų yra. Kol dailininkas myli moterį, visi jo tapomi žmonės turės bent truputį jos bruožų.

– Ar lengva mylėti dailininką? Juk jie yra nuolat aplinkinių dėmesio sulaukiantys žmonės.

Mums pasisekė, kad mes abu – vienamyliai.

– Mums pasisekė, kad mes abu – vienamyliai. Per 38-erius bendro gyvenimo metus mes gal tik kelis mėnesius buvome atskirai. Svajodama apie didelę meilę pasižadėjau būti visą gyvenimą ištikima savo vyrui ir šį pažadą ištesėjau. O jis nė nežadėjęs tesėjo. Aš juo tikiu. Tarp mūsų yra ypatingas ryšys. Kai jis pareina namo ir tiesia ranką prie skambučio, aš jau stoviu koridoriuje, nes tai jaučiu. Kai vyras susiruošė išeiti iš valdiško darbo, nė akimirkos nesistengiau jo atkalbėti. Žinojau, kad kūrėjui sunku save "laužyti". Būčiau įstengusi išmaitinti mus abu ir labai mažomis pajamomis.

– Daug dėmesio skyrėte savo vyrui, o ką pasilikote sau?

– Piešdavau, bet niekam nerodydavau. Vyras pastebėjo, kad turiu aštrią akį, įsimenu smulkiausias detales. Jau gyvenome Klaipėdoje, kai paprašiau Vladimiro pamokyti mane tapyti. Jis įspėjo, kad bus nelengva. Tai buvo įdomiausi dalykai mano gyvenime. Paaiškėjo, kad teptuku tapyti yra visiškai kitas reikalas, nei piešti pieštuku. Teptukas neklauso. Ašarojau, mėčiau teptuką, kankinausi, bet kai išmokau, pusantro mėnesio jaučiausi genijumi. Įgyvendinau savo vaikystės svajonę, padariau kelias olandų dailininkų kopijas. Tapydavau mažutėlius paveiksliukus. Kai Lietuvos nepriklausomybės laikais iširo Dailininkų sąjunga, aš mūsų abiejų kūrinius pardavinėjau turguje. Žmonės noriai pirko jūros, senamiesčio vaizdus. Tiesa, greitai ši tema išsisėmė, kiek galima piešti jūrą ir pušis, o ir žmonės tuo metu nustojo pirkti bet kokius paveikslus, tiesiog nebeturėjo pinigų. Buvo nelengvas laikas. Vėliau mus atrado viena Kauno galerininkė. Mums sekasi sutikti gerų žmonių. Ši kaunietė yra menotyrininkė, be to, labai padori moteris.

Žaislui kuria eiles

– Taip atradote mėgstamą užsiėmimą?

– Vieną dieną man sukako 60 metų ir supratau stovinti kryžkelėje. Visą gyvenimą buvau darboholikė, o tuo metu pajutau, kad nenoriu nieko daryti. Ir tada Vladimiras tapo mano mūza. Jis internete pamatė interjero lėles, prisiminė, kad aš puikiai siuvu. Pradėjau bandyti. Tada Lietuvoje labiau buvo populiarios lėlės vaikams, interjero lėlių niekas nekūrė. Pirmąsias lėlės siuvau, bet jas mažai kas pirko. Viena mano draugė prekiavo megztais drabužėliais vaikams. Ji žinojo, kad moku nerti kabliuku ir pasiūlė man nerti žaisliukus, bet tuomet dar turėjau nemažai ambicijų ir atsisakiau. Po pusmečio ji paklausė, kaip man sekasi. Sekėsi nekaip. Ji dar kartą užsiminė apie nertus žaislus. Draugės interesas buvo labai konkretus, ji norėjo savo stalą su parduodamais rūbeliais papuošti akį traukiančiomis detalėmis. Taip po pusmečio aš jau turėjau maišą lėlių. Mokiausi iš interneto, ten galima rasti viską – nuo schemų iki naudingų patarimų apie siūlus ir detales. Neriu tai, kas man pačiai patinka.

– Kokį jausmą išgyvenate kurdama?

– Gimiau, kai buvo praėję vos šešeri metai po karo. Nebadavome, bet žaislų turėjau mažai. Prisiminimas apie tą metą verčia kurti mielus, švelnius, minkštus padarėlius. Man lėlės – lyg mano pačios vaikai. Be to, matydama dabartines šaltas, ilgakojes plastikines lėles kraupstu ne tik nuo formų, bet ir nuo medžiagų, iš kurių jos padarytos. Mano žaislai – iš vaikams skirto akrilo, kuris nesukelia alerginių reakcijų. Šie siūlai yra malonūs liesti ir nuostabiai gražių spalvų.

– Ar negaila tokias gražias lėles parduoti?

Pasirodo, vaikas su mano lėle kalba, rašo jai eiles, nes kitų draugų neturi.

– Prisipažinsiu, kol jas siuvu arba neriu, labai gaila. Bet tai emocijos, juk darau jas žmonėms. Esu mačiusi nuotrauką, kurioje užfiksuota sunkiai serganti, judėti negalinti mergaitė su mano nunertu Buratinu. Pasirodo, vaikas su mano lėle kalba, rašo jai eiles, nes kitų draugų neturi.

– Paprastai menininkų klausiama apie kūrybos planus.

– Planų turime. Po poros metų mano vyrui sukaks 75-eri, o man – 70 metų. Jau žinome, kad surengsime su juo bendrą parodą, kur rodysime jo tapybą ir mano interjero lėles. Šiemet kuriu paršelius, nes kiti pagal kinų kalendorių bus Kiaulės metai. Jau turiu visą krūvą rausvų, linksmų paršelių.

Vizitinė kortelė

Gimė 1951 m. Maskvoje, po poros metų su tėvais atvyko gyventi į Lietuvą.

1957–1967 m. mokėsi Vilniaus 6-ojoje vidurinėje mokykloje.

1973 m. baigė Vilniaus inžinerinį statybos institutą ir įsidarbino Vilniaus skaičiavimo centre.

1980 m. sutiko savo būsimą vyrą V.Bogatyriovą.

1982 m. atvažiavo į Klaipėdą.

1982–1924 m. dirbo Klaipėdos inventorizacijos biure.

Nuo 1984 m. užsiima kūryba.