Įkvepiančios lietuvių kalbos mokytojos pamokos, pažintis su vengriško kraujo turinčiu vaikinu, kuris netrukus tapo sutuoktiniu, viršininkės pasitikėjimas, kuris leido patikėti ir savo jėgomis – visa tai lėmė, jog Daiva Kerekeš šiuo metu yra Vyriausybės atstovė Klaipėdos apskrityje. Ir ji visiškai nesigaili, kad neįgyvendino svajonės tapti aktore.

Užsimezgė tarnybinis romanas

– Jūsų gyvenimo stotelės yra Mažeikių rajonas, Vilnius, Klaipėda. Kas atvedė į uostamiestį?

– Meilė. Mano vyras – klaipėdietis. Taip sutapo, kad baigiau Vilniaus universiteto Matematikos fakultetą, tais pačiais metais ištekėjau, o įmonė, kurioje dirbau, Klaipėdoje turėjo filialą. Be to, uostamiestyje buvo kur gyventi. Visos šios aplinkybės ir lėmė, jog gyvenimą ėmėme kurti Klaipėdoje.

– Ar jūsų pažintis su vyru – tradicinė, kai meilė įsiplieskia tarp dviejų studentų?

– Ne, tai buvo tarnybinis romanas. Studijų metais pradėjau dirbti, nes norėjau prisidurti prie stipendijos. Tėveliai nebuvo iš tų, kurie galėjo mane dosniai remti, o atlyginimas buvo dešimteriopai didesnis už stipendiją – už pirmą algą galėjau nusipirkti kostiumėlį ir batelius. Dirbau įmonėje „TeleMedia“ reklamos agente – rinkau informaciją įmonių katalogui. Beveik tuo pat metu toje pačioje įmonėje pradėjo dirbti ir vienas vaikinas. Susipažinome vasarą, o jau kovą nunešėme pareiškimus tuoktis. Vestuves atšokome praėjus devyniems mėnesiams nuo mūsų pažinties pradžios.

– Atrodote tokia rimta, pasverianti kiekvieną savo žodį ir veiksmą, bet, pasirodo, esate ir impulsyvoka. Ar meilė buvo tokia stipri, kad taip greitai susituokėte?

– Viskas buvo labai aišku, man nekilo jokių klausimų. Aš jau po dviejų savaičių pažinties galėjau pasakyti, kad jis bus mano vyras, nes tai buvo ir yra mano žmogus. Aš jam taip pat pasirodžiau sava, tokia, lyg pažinotų šimtą metų. Be to, darbas buvo toks, jog nuolat būdavome komandiruotėse, tad galėjome vienas kitą išbandyti pačiose įvairiausiose situacijoje. Paskui tiesiog atėjo laikas apsispręsti – studijos baigtos, bendrabutis atimamas. Gal tai ir paspartino mūsų vestuves, tačiau vis tiek žinojau, kad išteku už savo žmogaus.

Pavardė – vengriška

– Daugeliui kyla klausimas dėl jūsų pavardės. Suprantama, kad ją įgijote, kai ištekėjote. Ar tai reiškia, kad jūsų vyras – ne lietuvis?

– Attila yra pusiau vengras. Jo tėvelis į Klaipėdą atvyko iš Ukrainos, iš Užkarpatės – tos dalies, kuri iki Antrojo pasaulinio karo priklausė vengrams. Attilos tėtis atvažiavo mokytis į Klaipėdos jūreivystės mokyklą ir liko uostamiestyje gyventi, čia vedė lietuvę. Mano vyras gimęs ir augęs Lietuvoje, tik tiek, kad visos jo vasaros atostogos prabėgo pas močiutę Užkarpatėje.

– O kaip sekėsi Klaipėdoje adaptuotis – nepasiilgote Vilniaus šurmulio ar Mažeikių rajono kaimelio ramybės?

– Į Klaipėdą atsikraustėme 1995-aisiais – gegužę bus jau 17 metų, kai esame susituokę. Kai atvykau, jaučiau nostalgiją Vilniui. Ji buvo didžiulė, nes trūko to studentiško gyvenimo. Tačiau galiausiai atėjo supratimas, jog namai yra ten, kur tavo šeima, kur artimi ir mylimi žmonės. Klaipėda yra labai patogus miestas. Tačiau klaipėdiete vadinti savęs negaliu, nes jau ne vienus metus gyvename Klaipėdos rajone – grįžau į kaimą. Jame aš užaugau, bet galiu gyventi ir ant asfalto. Miestietiško gyvenimo kartais norėjosi vaikystėje – kai visi svajodavo apie kaimiškas dešras ir pieną, man labai norėjosi, kad iš miesto parvežtų sardelių ir kefyro. Vis dėlto iki šiol man reikia sukišti rankas į žemę, nes tai savotiška atsipalaidavimo forma, todėl kieme ir turiu tris lysves, kur auginu krapus ir „cibuliukus“.

Mokytoja dirbti neteko

– Į uostamiestį atvykote ne tik kaip mylimo vyro mylinti žmona, tačiau ir reklamos agentė, o dabar esate Vyriausybės atstovė Klaipėdos apskrityje. Papasakokite apie savo karjeros vingius ir aukštumas.

– Kai įsikūrėme Klaipėdoje, netrukus laimėjau konkursą ir pradėjau dirbti Klaipėdos apskrities viršininko sekretore. Paskui gimė sūnus, jį paauginusi grįžau ir tuo metu pradėjo kurtis Vyriausybės atstovo Klaipėdos apskrityje tarnyba. Joje reikėjo darbuotojų, išmanančių raštvedybą, todėl vėl dalyvavau konkurse ir 1999-aisiais šioje tarnyboje pradėjau dirbti. Man labai pasisekė, jog Vyriausybės atstove Klaipėdos apskrityje prieš aštuonerius metus pradėjo dirbti Kristina Vintilaitė (dabar Klaipėdos savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus vedėja – V.S.). Ji mane pastebėjo, manimi pasitikėjo. O tuomet ir pati tikrai patikėjau, kad nemažai galiu, turiu gebėjimų, sugebėjimų, asmeninių savybių.

– Jūs esate įgijusi matematikos dėstytojo kvalifikaciją. Mokytoja norėjote būti, nes liepė tėvai ar dėl to, jog tuomet tai buvo viena iš prestižinių specialybių?

– Kalbant apie svajonių dėl profesijos raidą, turiu prisipažinti, jog pirmiausia norėjau būti medicinos sesele ar gydytoja. Tačiau vėliau supratau, jog man chemija ir biologija nepatinka. Kai mokiausi paskutinėse vidurinės mokyklos klasėse, tie laikai kaip tik sutapo su Sąjūdžiu, atgimimu. Mūsų lietuvių kalbos mokytoja buvo Sąjūdžio aktyvistė, nuo jos visos atgimimo užuomazgos Mažeikių rajone prasidėjo. Jos pamokos buvo labai įdomios, todėl ir ėmiau svarstyti, jog ir man reikėtų būti mokytoja. Sykiu svarsčiau ir apie aktorystę, nes buvau gera skaitovė, konkursuose laimėdavau prizines vietas. Kai jau reikėjo rinktis, kur toliau mokytis, supratau, jog studijuoti lietuvių kalbos neįstosiu. Žinodama tėvų padėtį, negalėjau sau leisti tokios prabangos niekur neįstoti ir metus praleisti. Nors man ir patiko lietuvių kalba, tačiau matematika sekėsi geriausiai, tad ją ir pasirinkau, nes buvau garantuota, jog įstosiu. Tačiau mokytoja nedirbau nė dienos ir suprantu, kad nelabai teks padirbėti.

Vaikščiojo lūžtančiu ledu

– Nustebino tai, jog jūsų anketoje parašyta, kad savo pomėgiais įvardijate slidinėjimą, nardymą. Esate ekstremalė?

– Ko gero, galėčiau save taip pavadinti. Šito jausmo tikrai turiu daugiau nei mano vyras. Jis tuos pomėgius atranda, įtraukia mane, o jau tada aš raginu nerti dar giliau ar kilti į dar aukštesnį kalną, nuo kurio būtų galima nusileisti slidėmis.

– Ar jums taip reikalingas adrenalinas?

– Galbūt tai yra kažkoks įrodymas sau, kad aš galiu. Nuo pat vaikystės vis kažką sau įrodinėju. Augau tarp brolių ir ypač daug įtakos mano charakteriui formuotis turėjo vyresnysis. Jei jis ką nors padarė su draugais, aš taip pat liepdavau sau tai padaryti – įsikarti į tą medį, pereiti lūžtančiu ledu, stadione ant lygiagrečių įvairiausius sudėtingus pratimus daryti. Mergaitiškumo neturėjau ypač daug.

– Dar vienas jūsų pomėgis – šokiai. Ar, kaip ir visa Lietuva, šiuo virusu užsikrėtėte, kai prasidėjo televizijos šokių projektai?

– Nebūsiu originali, nes, kaip ir daugumai mergaičių, buvo labai gražu žiūrėti į dailiai nuaugusius, gražiai apsirengusius šokėjus. Kai pradėjau studijuoti, dažnai ėjau žiūrėti baleto, nes man – labai gražu. Aišku, iš manęs balerinos niekas jau nebepadarys, tačiau tai, kas dar įmanoma, stengiuosi išmokti. Mes su vyru jau dveji metai lankome pramoginių šokių treniruotes.

– Gal svarstote apie kokias nors mėgėjų varžybas, juk tai – taip pat adrenalinas?

– Kol kas tokių minčių tikrai nebuvo, tačiau niekada nesakyk „niekada“. Gal kada nors, kai labai patobulėsime, ir dalyvausime. Tačiau kol kas šokiai mums yra mūsų bendravimas. Ta valanda yra skirta tik mums, nes šiaip visada vaikai, vis tiek pagrindinis dėmesys jiems. O šokiai – proga mums pabūti dviese, nors aplink ir yra kitų žmonių. Bendri pomėgiai padeda puoselėti, kurti santykius.

Vizitinė kortelė

Gimė 1972 m. vasario 12 d. Užlieknės kaime (Mažeikių raj.).

1979–1987 m. mokėsi Mažeikių raj. Užlieknės pagrindinėje mokykloje.

1990 m. baigė Mažeikų 1-ąją vidurinę mokyklą (dabar Mažeikių M.Račkausko gimnazija).

1990–1995 m. mokėsi Vilniaus universitete, įgijo matematiko, matematikos dėstytojo kvalifikaciją.

2000–2005 m. mokėsi Vilniaus universitete, įgijo ekonomikos bakalauro kvalifikacinį laipsnį.

1993–1994 m. dirbo Vilniaus savivaldybės Švietimo ir jaunimo skyriuje inžiniere.

1994–1995 m. – Suomijos įmonės „Telefakta AB“ filialo „TeleMedia“ reklamos agente.

1995–1999 m. dirbo Klaipėdos apskrities viršininko sekretore.

Nuo 199 m. – Vyriausybės atstovo Klaipėdos apskrityje tarnyboje.

Nuo 2011 m. lapkričio 7 d. dirba Vyriausybės atstove Klaipėdos apskrityje.

Ištekėjusi. Su vyru Attila auginą sūnų ir dukrą.