Garsiojo Akmenų muziejaus šeimininkai priekaištauja menininkui Vytautui V.Landsbergiui, kad šis pamiršo pažadus ir neremia nykstančios sodybos. Tačiau pats Vytauto Landsbergio sūnus šiuos priekaištus atmeta ir užsimena, kad muziejų reikėtų nacionalizuoti.

Įgriuvo namo lubos

Prieš keletą metų žinomas režisierius V.V.Landsbergis dėl nykstančios sodybos ėmė skambinti varpais. Jis tvirtino, kad reikėtų ieškoti būdų išsaugoti Viliaus Orvido kūrinus, skatino burtis bendraminčius.

Tačiau šalia Salantų esantis muziejus yra privati V.Orvido sesers Palmiros Beniušienės nuosavybė. Muziejų vienai iš kelių dukterų ir paliko prieš keletą metų mirusi motina Morta Orvidienė.

"Mirus Viliui, iš brolių liko tik Jonas. Tačiau jo sveikata neleido apsiimti šiais rūpesčiais. Seserys taip pat nepanoro", – teigė P.Beniušienė.

Prieš 18 metų mirus sodybos įkūrėjui V.Orvidui, laikas ir dangus nuniokojo ne vieną meno kūrinį. Senoji Orvidų troba baigia sukiužti, neseniai čia įgriuvo lubos. Šią vasarą name dėl supuvusios instaliacijos buvo išjungta elektra, nes bet kurią minutę galėjo kilti gaisras.

Moteris tikino, kad daug žinomų žmonių į muziejų tik pasidairyti atvyksta, realios pagalbos ji nesulaukia. V.Orvido seserį papiktino, kad nei V.V.Landsbergio išleistos knygos apie jos brolį, nei lėšų iš parduoto tiražo sodyboje taip ir nesulaukta.

Tačiau pats režisierius tai vadina akiplėšišku melu.

„Kai V.V.Landsbergis išleido knygą, mes jos akyse nebuvome net matę. Tokios knygos turėtų gulėti muziejuje, kad atvykęs lankytojas galėtų jų įsigyti. Kažkoks procentas turėtų likti muziejaus išlaikymui“, – kalbėjo moteris.

Pasigedo kelio ženklo

Vasarai besibaigiant, muziejaus šeimininkai negali pasigirti gausiomis pajamomis iš turistinio sezono.

„Po kelio rekonstrukcijos net ženklų į sodybą nebeliko. Kelininkai nuėmė, nors iš savų lėšų juos gaminome. Atgal nebestato – esą nebeatitinka reikalavimų“, – guodėsi P.Beniušienė.

Kretingos rajono Imbarės seniūnijos seniūnas Antanas Turauskis tikino, kad nuo pagrindinio kelio nuoroda į sodybą yra, tačiau nuimtas ženklas tik Salantų miestelyje.

„Apie lankytinas vietas turi būti vienodos, rudame fone užrašytos nuorodos, nebegalime seno ženklo įkasti. Nuorodos dar gaminamos, sodybos šeimininkai, matyt, nenori luktelėti “, – aiškino seniūnas.

Honorarais nesidalijo?

„Juk mūsų neremia valstybė. Viskas – iš savų lėšų“,– tikino P.Beniušienė.

Prieš keturis dešimtmečius akmentašio Kazimiero Orvido, o vėliau ir jo sūnaus Viliaus rankomis įkurtas akmenų muziejus tik prieš dvejus metus buvo pripažintas nacionaline vertybe.

1992 metais V.Orvido gyvybė užgeso staiga, benešant keltuvą akmenims išjudinti. Po to beveik dešimtmetį sodyba grimzdo į užmarštį.

„Ekskursijų vadovai nebenorėjo sukti į mūsų kiemą – žmonės nenorėjo po šiuos dilgėlynus vaikščioti. Skaudu buvo, kad viskas gali prapulti“, – pasakojo P.Beniušienė.

Po V.Orvido mirties buvo išleistos trys knygos apie jo gyvenimą. "Tačiau iš viso to mums jokios realios naudos nebuvo", – aiškino sodybos šeimininkė.

Sezonas pelno neatnešė

Gausiai menininkų ir šviesios sielos žmonių lankytas muziejus, pasak P.Beniušienės, tebėra mylimas, tačiau, kaip ir prieš keturis dešimtmečius, sodybos šeimininkams už jos išlikimą tenka grumtis vieniems. Pagrindiniu pajamų šaltiniu išlieka turizmas.

„Nebuvo šiais metais daug lankytojų. Žmonės taupo. Jei vasarotojai per karščius mirko pajūryje, pas mus užsukdavo tik lietui pliaupiant“, – pasakojo moteris.

Esą net pasiturinčiai atrodantys lankytojai prie sodybos vartelių pasukdavo atgal, vos išvydę, kad sodybos lankymas yra mokamas. Suaugusiajam bilietas kainuoja 6, moksleiviams, studentams, pensininkams – 3 litus.

„Juk čia 500 skulptūrų. Ar tai per didelė kaina?“ – stebėjosi skulptoriaus sesuo.

Iki savamokslio skulptoriaus mirties muziejaus po atviru dangumi buvo atviras.

„Gal kam atrodo, kad mes čia bilietus dėl pasipinigavimo parduodame. Niekas juk nepaklausia, kiek ir iš ko visa tai prižiūrėti reikia“, – guodėsi P.Beniušienė.

Tris kartus prašę ES fondų paramos muziejaus savininkai liko už borto.

„Gal nemokame projektų rašyti, o gal nemokame reikalingų žmonių pamaloninti“, – tarstelėjo moteris.

V.Landsbergis žadėjo žemės

„Gal kas galvoja, kad aš paveldėjau palikimą, lyg kokį pinigų maišą. O iš tiesų tai kryžius, kurį reikia nešti. Nenumesi juk, durų neužrakinsi“, – tikino P.Beniušienė.

Moteris su vyru Liudviku daugiau nei dešimtmetį investuoja į šią sodybą.

„Vyras turi paminklų dirbtuves. Visas verslo pelnas keliauja čia. Niekas neskaičiavo, kiek kainuoja vien žolės nupjovimas sodyboje. Su žoliapjove čia nepasivaikščiosi, viską rankomis riekia atlikti“, – teigė sodybos šeimininkė.

Po V.Orvido mirties sodyboje lankęsis dabartinis Europarlamento narys V.Landsbergis stebėjosi, kad šeima valdo itin prastą žemės rėžį.

„Stebėjosi, kad tokioje akmenuotoje žemėje bulvių neužsiauginsi. Sakė, va jums reikėtų geros žemės atmatuoti. Net juokas ima, kieno žemės, gal kaimyno?" – juokėsi moteris.

Kaltinimai įskaudino

V.V.Landsbergis dienraščiui prisipažino, kad jam skaudu girdėti dabartinės sodybos šeimininkės kaltinimus.

„Tai mano širdies skausmas. Kol buvo gyvas Vilius, tai buvo meno ir dvasios centras. Mano galva, sodybos išsaugojimui turėjo būti rasta dvasios centro forma, galbūt su valstybės ir bažnyčios prisidėjimu. Privataus muziejėlio išlikimas yra komplikuotas. Kai krizė ir priklausai nuo žmonių srautų, sunku galvoti apie viso to išsaugojimą“, – tvirtino V.V. Landsbergis.

Režisieriaus manymu, Orvidų sodyba yra vienas įspūdingiausių XX amžiaus lietuvių, o gal net ir pasaulio meno kūrinių.

„Šis kūrinys ne vien šeimos. Kas būtų, jei M.Čiurlionio artimieji pasikabintų jo paveikslus ir pardavinėtų bilietėlius už lankymą? O jei kažkas seseriai nepatiktų, ji paveikslo kamputyje gėlyčių pripieštų? O čia juk taip ir atsitiko. Daug ko, kas buvo iki Viliaus, jau nebėra, pakeista“, – kalbėjo V.V.Landsbergis.

Režisierius prasitarė, jog jį skaudina gandai, kad jis esą uždirbo iš knygos apie V.Orvidą.

„Mes su žmona negavome nė cento honoraro. Tai esu sakęs Palmirai, tik keista, kad iki šiol sakoma netiesa. Tai buvo visuomeninis projektas“, – sakė V.V.Landsbergis.

Režisierius tikino, kad tuo metu, kai buvo fotografuojama sodyba knygos leidimui, jis kelis kartus paaukojo pinigų.

„Mačiau, kad Palmirai sunku, per kelis kartus iš viso jai tą kartą palikau apie tūkstantį litų. Aš niekada negalvojau, kad tai virs tokiais gandais ir paskalomis“, – prisipažino V.V.Landsbergis.

Siūlo nacionalizuoti

Režisierius prisiminė, kad Kultūros ministerija ne kartą bandė siūlyti valstybės pagalbą, tačiau esą buvusi sąlyga, kad niekas sodyboje nebūtų keičiama.

„O dabar tvarkoma vizualiai, taip, kaip jiems atrodo“, – pastebėjo V.V.Landsbergis.

Prieš kelis metus Orvidų sodyboje buvo įregistruota kaimo turizmo sodyba. Iškilo arbatos namai, buvo pastatyti keli mediniai nameliai čia kuriantiems plenerų dalyviams.

„Jei norisi išgyventi iš turizmo, vadinasi, turistams reikia kurti atrakcionus. O to niekada nebuvo Viliui gyvam esant. Švento žmogaus palikimo nereikėtų liesti. Jonas Mekas yra pasakęs, kad šį muziejų išvis reikėtų nacionalizuoti. O šeimai sumokėti tiek, kiek jie paprašys. Tuomet valstybės lėšomis ar padedant bažnyčiai, juk Vilius buvo priėmęs brolių pranciškonų vienuolio įžadus, turėtų būti įkurtas dvasios centras“, – teigė V.V.Landsbergis.