Meilės uostu tapusi Klaipėda lenkui Michalui Tomaszui Martinui nuo pat atvykimo pradžios siūlo vis naujus išbandymus. Vyrui teko susikauti su mūsų biurokratais, vestuvių dieną jaunavedžių žiedai su dokumentais vos neprasmego po Danės ledu, o po tuoktuvių dėl paskandinto buto teko įveikti beveik pusę Europos.

Išprašė atgal į Lenkiją

Lenkijos piliečio M.T.Martino nuotykiai mūsų uostamiestyje prasidėjo pamilus klaipėdietę jūrininkę Iriną. Jis pats irgi yra jūrininkas.

„Pas jus įgijau kitokią gyvenimo patirtį, kai sumaniau vesti Lietuvos pilietę“, – visa ko pradžią Lietuvoje prisiminė klaipėdiečiu tapęs lenkas.

Netikėtumai Klaipėdoje prasidėjo tik pateikus dokumentus tuoktuvėms Civilinės metrikacijos biure. Tada paaiškėjo, kad trūksta Lenkijos užsienio reikalų ministerijos patvirtinimo ir dar kažkokio dokumento, todėl jaunikiui į Lenkiją teko važiuoti net du kartus.

„Pavartė mūsų popierius Klaipėdoje ir sako, o trūksta dar vieno. Teko vykti į Lenkiją, į mano gimtąjį miestelį Civilinės metrikacijos biurą. Paskui dar kažko pritrūko. Tada važiavau jau į Varšuvą, Užsienio reikalų ministeriją“, – pasakojo M.T.Martinas.

Visos tos kelionės kainavo nemažai pinigų, jau nekalbant apie sugaištą laiką ir stresą, nes rankose jis laikė kontraktą su darbdaviais ir turėjo netrukus išplaukti į reisą. Iki tol skubėjo susituokti.

„Neslėpsiu, norint greičiau sutvarkyti tuos reikalus, teko kai kam sumokėti. O jie man dar ironizavo, esą džiaukis, kad tau tik iš Lietuvos teko važiuoti, o ne kažkur iš užjūrio“, – tvirtino pašnekovas.

Nuotakai pasiūlė išsiblaivyti

Tai buvo tik visa ko pradžia. Didžioji gyvenimo diena – vestuvių šventė vos nevirto košmaru. Tačiau kuriozinė istorija baigėsi laimingai.

2010 m. gruodžio 29 d., likus pusvalandžiui iki santuokos įregistravimo, jaunieji Irina ir Michalas nusprendė ant Biržos tilto pakabinti simbolinę spyną. Danė buvo užšalusi netvirtu ledu. Jaunieji užrakino spyną, apsikabino, pasibučiavo ir jaunoji per petį į upę metė raktą, o su juo – ir mažą rankinuką, kuriame buvo vestuviniai žiedai bei dokumentai.

„Iki santuokos ceremonijos – pusvalandis. Jaunikis – lenkas, jaunoji sunkiai kalba lietuviškai, klausia manęs, ką daryti. Sakau: skambink ugniagesiams, negi pati ant ledo lipsi“, – netradicinę situaciją prisiminė vestuves filmavęs operatorius Michailas Andrijanovas.

Nuotaka skambino pagalbos telefonu ir laužyta lietuvių kalba budėtojai aiškino, kad nori tuoktis, bet jos dokumentai ir žiedai upėje ant ledo. Jai pasiūlė išsiblaivyti. Šiaip taip jaunajai pavyko paaiškinti, kas nutiko. Atvažiavo gelbėtojai ir išgelbėjo vestuves.

Yra ką atsiminti

„Žinote, kai ta rankinė atsidūrė ant ledo, pirmas jausmas, kuris apėmė, buvo lipti paimti patiems. Nes mano visa šeima – tėvas, du broliai yra ugniagesiai, ir aš pats kažkada svajojau apie šią profesiją, bet tapau jūrininku. Jie visi dalyvavo vestuvėse“, – pasakojo M.T.Martinas.

Bet sveikas protas nugalėjo, pašnekovas teigė supratęs, kad be specialios įrangos tos rankinės nepasieks.

Ugniagesiai iš Lenkijos buvo įvykio vietoje, tačiau su iškilmių kostiumais, o ne su kovine apranga, todėl ir teko kviestis kolegas iš Klaipėdos.

„Ant Danės tilto įvyko istorinis lenkų ir lietuvių ugniagesių susitikimas. Iš pradžių buvo visai nejuokinga, bet dabar yra ką atsiminti“, – neslėpė M.T.Martinas.

„Ne dažnai nuotaką pamatysi tarp ugniagesių. Labai svarbu, kaip pats žmogus reaguoja į tokias situacijas“, – pasakojo M.Andrijanovas.

Išbandymai tęsiasi

M.T.Martinas su žmona Irina po šitų išbandymų Klaipėdoje įsigijo butą, kuriame sumanė padaryti kapitalinį remontą. Nelaukdami, kol visas namas bus renovuotas, iš vidaus apšiltino sienas.

Beliko visai nedaug – tik vidaus apdaila, kai vieną liepos naktį pas kaimynus viršutiniame aukšte trūko vožtuvas prie vandens skaitiklio. Prasidėjo potvynis.

„Tuo metu mes su žmona buvome jūroje, dirbame tame pačiame laive. Jis stovėjo viename Airijos uoste. Butą remontavę darbininkai apie katastrofą man pranešė iš pat ankstaus ryto“, – nemalonų telefono skambutį prisiminė lenkas.

Per valandą jam pavyko išsiprašyti iš laivo ir išvykti į Klaipėdą, kur skubiai atvažiuoti irgi nebuvo labai paprasta.

„Kapitonas puikus žmogus, suprato situaciją ir mane kelioms dienoms išleido, nes laive liko kas mane pakeistų, žmona pasiliko. Išlipau iš laivo, sėdau į autobusą ir pusketvirtos valandos važiavau iki Dublino“, – tvirtino klaipėdiečiu tapęs lenkas.

Lėktuvo teko laukti dar keturias valandas. O bilietą gavo tik į Katovicus, pietinį Lenkijos pakraštį, labiausiai nutolusį nuo Lietuvos. Kitų lėktuvo bilietų – nei į Lietuvą, nei į Latviją, net į Estiją – nebuvo. Vasara, turizmo sezonas. Katovicus pasiekė tik 9 val. vakaro, iš ten traukiniu keliavo į Lietuvą.

„Namo, į Klaipėdą, pakliuvau daugiau kaip po paros. Iš karto nuėjau į savo butą, užlipau pas kaimyną pažiūrėti, kas ten ir kaip“, – dėstė M.T.Martinas.

Permirko tūkstančiai litų

Tai, ką pamatė savo bute, nepradžiugino. Net 40 tūkst. litų investicijos į buto remontą tikrąja to žodžio prasme sumirko vandenyje. Visas vanduo susigėrė į sienų apšiltinimo medžiagas. Vadinasi, teks vėl viską remontuoti iš naujo.

„Didžiausia problema Lietuvoje – rasti vertintoją, kuris nustatytų, kokį nuostolį patyrėme. Tos ekspertizės turės bus pateikiamos teismui. Antstoliai tik užregistravo patį faktą“, – patvirtino M.T.Martinas.

Kas kaltas? Galimas dalykas, kad avarija įvyko todėl, kad viršuje gyvenančio kaimyno bute buvo blogai sumontuotas vandens skaitiklis.

Šią versiją iš dalies patvirtino nepriklausomi ekspertai, kurie apžiūros akte konstatavo, jog vandentiekio avarija įvyko dėl „įvadinio rutulinio ventilio trūkimo per jo korpuso snieginį sujungimą“, o gedimo priežastys gali būti „gamyklinis arba montavimo brokas“.

„Galimas dalykas, pagal įstatymus į teismą dėl žalos atlyginimo turėčiau duoti kaimyną, bet jam 70 metų, visai nenoriu jo nuvaryti į kapus. Jei pavyks įrodyti, kad tai montavimo klaida, nuostolius turės atlyginti vandentiekininkai“, – svarstė M.T.Martinas.

Butas – neapdraustas, draudimo bendrovės remonto metu esą gali apdrausti tik plikų sienų vertę.

„Su kaimynais pasikalbėjau labai taikiai, nesipykau, suprantu, kad jie nekalti“, – pasakojo pašnekovas.

Paklausus, ar nesuklydo, apsigyvenęs Klaipėdoje, kur per tokį trumpą laiką teko ne vienas išbandymas, Michalas Tomaszas atsakė, kad meilė nugali viską.

Komentaras

Leonas Makūnas

Bendrovės „Klaipėdos vanduo“ generalinis direktorius

Mūsų įmonė yra apsidraudusi civilinės atsakomybės draudimu, todėl jeigu vandentiekio avarija nutinka dėl mūsų darbuotojų kaltės, perduodame klausimo svarstymą draudimo bendrovei. Jei draudimas pripažįsta, kad čia mūsų kaltė, tada nuostolius atlygina draudimas, o mums tenka sumokėti vadinamąją franšizę – apie 500 litų. Jeigu draudimo bendrovė mūsų kaltės neranda, nieko nemoka nei draudėjai, nei mes. Per metus pasitaiko po kelis atvejus, kai gyventojams tenka atlyginti nuostolius, patirtus dėl vandentiekio avarijų, kurios kyla dėl mūsų darbuotojų kaltės. Šiuo atveju žmogus turi kreiptis į mus, tada mes viską perduosime draudimo bendrovei, jie atliks to įvykio tyrimą. Jei pripažins, kad darbuotojai kalti, vadinasi, gyventojui bus atlyginta žala. Jei nepripažins, tokį sprendimą galima skųsti teismui. Šio konkretaus atvejo aš nežinau, nes dauguma jų manęs nepasiekia, jei nėra ginčytini.