Choro „Cantare“ vadovas Artūras Dambrauskas ištikimybę Klaipėdai yra išmatavęs tūkstančiais kilometrų. Prie jūros dainuojančių žmonių šilumą dirigentas vadina tiesiog neįkainojama.

Pasiryžo „arti“

-Kaip su „Cantare" ryžotės dalyvauti didžiausiame muzikiniame Lietuvos televizijos projekte – nacionaliniame chorų konkurse „Lietuvos balsai“?

-Tai buvo pačių dainininkų iniciatyva. Neprieštaravau, tačiau paaiškinau, kuo tai kvepia. Vertinimai vieši, reikia susitaikyti, jog ne visuomet gali būti malonu klausytis, ką kalba komisijos nariai. „Cantare“ nėra profesionalų choras – žmonės aukoja savo laiką po darbo dienos. Reikėjo nusiteikti labai sunkiai „arti“.

-Kada „arimas“ turėtų liautis?

-Projekto finalas suplanuotas birželio 6 dieną, tačiau iki jo – dar trys turai. Dabar ruošiamės pasirodymui, kuris bus transliuojamas gegužės 2-ąją. Konkurse likome vieninteliai Vakarų Lietuvos atstovai. Kviečiu klaipėdiečius mus palaikyti!

-Gyvenate Vilniuje. Ir taip dažnos kelionės į repeticijas Klaipėdoje turbūt tapo dar intensyvesnės?

-Pajūrį aplankau dukart per savaitę. Repetuojame po 2–3 valandas.

Avantiūra pasiteisino

-Nepasigailėjote, kad pasidavėte choristų įkalbinėjimams?

-Konkurse skambanti muzika nėra mūsų „formato“. Esame įpratę atlikti klasiką, o dabar tenka išmėginti šiek tiek „popso“. Visai įdomu. Antra, pasirodymas televizijoje yra reklama – mums pasipylė daugybė koncertų, įvairiausių pasiūlymų. Žvejų rūmai, kuriems priklauso choras, suskubo rūpintis, kad "Cantare" moterims būtų pasiūti sceniniai rūbai. Faktas, kad dalyvaujame „Lietuvos balsuose“, paspartino šį reikalą. Kelią pas mus atrado naujų narių, o repeticijų lankomumas tapo kone šimtaprocentinis. Priverčiau chorą judėti – tai irgi didelis žingsnis.

-Pats mokėte plastiškų judesių?

-Ir pats, ir baleto šokėjo bei choreografo Ričardo Jankevičiaus pagalbos prašėme.

Ryšiai seni ir stiprūs

-Pats rūpinatės ne tik „Cantare“ balsais?

-Dirbu Vilniaus chorinio dainavimo mokykloje „Liepaitės“ – vadovauju jaunių chorui, taip pat dėstau Lietuvos muzikos akademijos Kauno fakultete ir esu katedros vedėjas.

-Visgi „Cantare“ – pirmasis klaipėdiečių choras, kuriam vadovaujate?

-Ne visai. Kažkada dirbau Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose. Esu vilnietis, tačiau baigęs Peterburgo konservatoriją ir grįžęs į namus pasijutau ten nereikalingas. Klaipėda mane labai šiltai priėmė. Čia gyvenau 10 metų. Kai nutariau judėti į Vilnių, tvirti ryšiai nenutrūko. Kitąmet laukia du jubiliejai – chorui „Cantare“ bus 20 metų bei 10 metų, kai jam vadovauju.

Bendravimas – atgaiva širdžiai

-Ką vadintumėte profesinio pasitenkinimo viršūne?

-Bendrąja prasme, kuo geriau choras padainuoja, tuo jauti didesnį pasitenkinimą. Kalbant apie „Cantare“, viskas įgyja intensyvių papildomų spalvų. Ne mažiau nei žmonių pastangas ant scenos vertinu bendravimą su klaipėdiečiais choristais. Jeigu mus sietų tik darbas, į Klaipėdą kiekvieną savaitę nelėkčiau. Buvimas čia – tai darbas ir atgaiva kartu. Neturiu laiko pabūti prie jūros. Negalėčiau sakyti, kad architektūriniu požiūriu Klaipėda kažkuo labai artima širdžiai. Miestas man pirmiausiai yra žmonės, o tik po to visa kita.

-Kuo klaipėdiečiai kitokie?

-Vilniečiai yra šaltesni. Klaipėdiečiai sužavi šiluma, atvirumu, nuoširdumu. Su „Cantare“ turime gražių tradicijų – kiekvieną vasarą kartu važiuojame prie ežero Anykščių krašte. Išmaišome apylinkes, muziejus. Kai ilgiau nepasimatome su choristais, labai jų pasiilgstu.

Mūsų kompanija spalvinga: turime firmų vadovų, laivų statytoją, mokslininkų, studentų, mokytojų... Jie visi negali gyventi be muzikos, visi linksmų plaučių, visi unikumai, asmenybės, drąsiai reiškiančios savo nuomonę.

-Visgi kieno balsas chore būna lemiamas?

-Be abejo, kad mano! Tai natūralu. Nematau problemos dirbti su ryškiais žmonėmis. Kalbu ne tik apie suaugusius – juo pasiutesnis, gerąja prasme, vaikas, tuo įdomiau. Dažniausiai tokie būna labai talentingi. Vilniuje dirbu su pereinamąjį amžių išgyvenančiomis paauglėmis. Jos kartais išties sunkiai valdomos, bet tos mergaitės yra gyvos, įdomios.

Muzikali šeima

-Ar intensyviai dirbant, keliaujant ir bendraujant neaplanko baimė „perdegti“?

-Būna momentų, kai pagalvoji: „Kiek galima?“. Visgi praeina šiek tiek laiko, pailsi ir atvėsti.

-Kas jums yra poilsis?

-Stengiuosi kiekvieną vasarą kažkur išvažiuoti. Nebūtinai toli – užtenka Talino, Rygos arba automobiliu pralėkti pro Čekiją, Vokietiją. Tai geriausias būdas atpalaiduoti smegenis. Nors vėlgi būnu ant ratų, mėgaujuosi tuo.

-Ką priimate į savo ekipažą?

-Keliauju su šeima. Žmona Nadežda irgi muzikantė, moko vaikus teorinių disciplinų. Turiu dvi dukras. Šešiolikmetė Lina mokosi chorinio dainavimo mokykloje „Liepaitės“ ir Vilniaus jėzuitų gimnazijoje. Dabar ji – apsisprendimų kryžkelėje, nes turi neblogą balsą, bet dar nežino, kur pasukti. Vyresnioji Laima yra baigusi Balio Dvariono muzikos mokyklą, irgi dainavo chore. Pernai Vilniaus universitete ji baigė ekonomikos studijas, o dabar dirba banke.

Laviravimo menas

-Kodėl pats nusprendėte susieti gyvenimą su muzika?

- Tuometinės M.K.Čiurlionio vidurinės meno mokyklos mokytojai vaikščiodavo po darželius ir tikrindavo vaikus. Tikau, buvau pakviestas dalyvauti stojamuosiuose egzaminuose – taip viskas ir prasidėjo.

-Kokie iššūkiai laukia pasirinkus choro dirigento profesiją?

-Ji reikalauja gilių profesinių žinių, gebėjimo puikiai valdyti muzikos instrumentą ir, be abejo, visos puokštės tam tikrų charakterio savybių. Privalai mokėti vadovauti. Pasitaiko puikių muzikantų, tačiau dirbti su žmonėmis jie tiesiog nesugeba. Turi būti eruditas, nes choristai gali užduoti daugybę įvairiausių klausimų – privalai į juos atsakyti, jei nenori prarasti pasitikėjimo. Visi chorvedžiai per gyvenimo universitetus įgyja papildomą specialybę – tampa vadybininkais. Esame priversti daugybę dalykų patys daryti: ir projektus rašome, ir koncertus bei keliones organizuojame. Nepatikėtumėte, kokius kartais dalykus tenka spręsti. Neretai jie susiję su elementariausia choristų buitimi, pavyzdžiui, vieno vaikas susirgo, kito darbdavys neišleidžia į koncertą... Skambini, rašai visokiausius raštus, laviruoji.

Optimizmas – geriausia taktika

-Būta darbe krizinių momentų?

-Tai neišvengiama. Sunkiai išgyvenau, kai reikėjo palikti Klaipėdą, kai laukė nežinomybė, tačiau dėl nesusikalbėjimo su žmonėmis dramų nepasitaikė.

-Kokia filosofija vadovaujatės, kai užklumpa sunkumai?

-Į gyvenimą žvelgiu pozityviai. Jeigu nutinka kas nors nemalonaus ar pasijuntu įskaudintas, bloga nuotaika nesitęsia ilgai. Viską pamirštu ir atleidžiu, nes myliu žmones, man patinka su jais bendrauti – kokie jie nebūtų.

-Įsivaizduojate save kitokiame profesiniame amplua?

-Galbūt ir galėčiau, bet nežinau, ar norėčiau dirbti kitą darbą. Kartais susimąstau, kad būtų visai neblogai biuro duris užverti penktą vakare, kai grįžus namo dėl nieko neskauda galva. Visgi spėju, kad greitai nusibostų. Per pastaruosius tris mėnesius turbūt turėjau tik porą laisvadienių – kitaip negaliu.

-Gal bent jau valandos, kurias praleidžiate automobilyje važiuodamas į pajūrį, būna skirtos atsipalaidavimui?

- Jei skamba muzika, tai būna mano mėgstamas džiazas arba kūrinių, kuriuos kelionės metu mokausi, įrašai. Kartais važiuodamas gilinu anglų kalbos žinias. Stengiuosi vertinti ir išnaudoti laiką.