Per Sekmines ieškodama geresnio kadro kojos traumą patyrusi režisierė Dalia Kanclerytė pati atverti svečiams savo namų durų negali.

Sutartu laiku atėjusi prie režisierės namų senamiestyje skambinu jai mobiliuoju. Per balkoną Dalia išmeta raktą. Atsirakinu laukujes duris ir keliauju į svečius. Po pokalbio užrakinu šeimininkę jos namuose, o prie nuleistos per langą virvės pririšu raktą. Šį ritualą net išsižioję stebi turistai.

Dabar – džiaugsmo metas

– Pirmą kartą tokiu keistu būdu patenku pas pašnekovą...

– Taip atkeliauja ir mano maistas. Draugams nuleidžiu virvę su maišeliu, kur jie sudeda kiaušinius, sūrį, sriubą. Gimtadienio rytą skambina draugė Gražina ir kviečia prie lango. Stovi apačioje su didžiule puokšte alyvų – mano mėgstamiausių gėlių. Pririšo man tą puokštę. Užsikėliau.

Pirmą vakarą, kai lūžo koja, reikėjo iš kito kambario atsinešti pagalvę. Ramentų dar neturėjau. Koja sugipsuota, negaliu jos remti. Pasidėjau ant žemės pagalvę, atsisėdau ant jos ir pirmyn per koridorių! Paskui įsitaisiau prieš televizorių ir žiūrėjau "Vilties bėgimą" (D.Kanclerytė buvo šio renginio režisierė – S.L.). Galėjau liūdėti, bet galėjau ir pasilinksminti. Pakankamai gyvenime prigedėjau. Dabar džiaugsmo metas.

– Kada nuims gipsą?

– Liepos 5 dieną, bus praėjusios šešios savaitės. Labai laukiu. Esu labai apribota. Per tą laiką kūrėme du filmus. Vienakojo žmogaus ritmas lėtesnis.

– Ar trauma labai pristabdė?

– Per tą mėnesį padariau viską, ką buvau suplanavusi. Buvo pora filmavimų – bus du gražūs filmukai. Sekmadienio vakaras, skirtas tėvui Stanislovui atminti, įvyko. Trauma sutrukdė tik pabūti Vlado Straupo vedamoje diskotekoje per džiazo festivalį. Vladas – buvęs mano studentas, paskui kartu dirbome "Balticume", dėstytojavome.

Subrendo noras keistis

– Pastaruosius kelerius metus daug laiko praleisdavote Pakutuvėnuose. Gal trauma sugrąžino į miestą?

– Namuose sirgti geriau. Nors po filmavimų važiavau į Pakutuvėnus, bet ten sudėtinga su ramentais. Dabar išvis daugiau laiko praleidžiu Klaipėdoje. Antri metai Kretingos pranciškonų gimnazijoje dėstau teatrinį meną. Ten važinėti patogiau iš Klaipėdos, nes pati nevairuoju. Kelias dienas per savaitę praleidžiu Pakutuvėnuose, kur montuojami filmai. Ten – gamta, tyla, ramybė, mieli žmonės.

Miestas nėra mano priešas, o dalis gyvenimo, kai labai aktyviai gyvenau. Gera būti lanksčiam. Tai priduoda spalvų.

– Nekilo minčių persikraustyti arčiau taip pamėgtų Pakutuvėnų?

– Esu klaipėdietė. Tai labai giliai manyje. Brangus man šis miestas. Čia krūva prisiminimų. Tėtis (garsus Lietuvos teatro ir kino aktorius Vytautas Kancleris – S.L.) išlydėtas iš Teatro aikštės ir keliavo Turgaus gatve. Tai vietos, kurios sieja.

Kai persikraustėme į šį butą iš Teatro aikštės, kur anksčiau gyvenome, tėčio nebebuvo. Mama (aktorė Laima Kerniūtė – S.L.) parinko šitą būstą. Dabar kalbame mamos kambaryje, kur iki šiol niekas nekeista. Penkti metai jos nebėra. Jau galėsiu kažką pakeisti. Subrendo vidinis noras keistis.

Filmams reikia drąsos

– Apie ką bus dabar kuriami du jūsų filmai?

– Vienas jų dar neturi pavadinimo. Jis pasakoja apie Kretingoje įkurtą dienos centrą, kur renkasi vaikai iš sudėtingų šeimų. Kitas filmas "Vaiko širdis" – sunkesnis, apie širdies yda sergančius ar donoro širdies laukiančius vaikus. Bet motinų, vaikų skausme matau tokį skaidrumą! Pakutuvėnuose per mišias galima paprašyti, ko labai trūksta. Kai filmavome, buvo tokia tyla. Brolis Gediminas paragino paprašyti. Vienuolikmetė mergaitė neiškentė: "Dieve, duok širdį". Visi verkėme.

– Kaip pasirenkate temas filmams?

– "Pakūta meilė mano" gimė iš noro padėkoti už išgijimą. Už tai, kad toliau esu gydoma. "Misionierių" pasiūlė brolis Benediktas... Lyg savaime gimsta, pats gyvenimas pasiūlo.

Paklausi, apie ką svajoju? Apie daug ką. Atsivėrė džiaugsmas, noras gyventi, kurti. Nežinau, kaip tai įvardyti. Branda? Augimu?

– Daugeliui jūs – pirmiausia dokumentinio filmo "Pakūta meilė mano" autorė. O jums pačiai koks brangiausias filmas?

– Ta moteris, kuri yra "Pakūtoje", ir šiandieninė – dvi skirtingos moterys. Toji, kuri verkė, buvo tikra. Aš išgyvenau tą skausmą. Praėjo ketveri metai. Viduje pasikeitė daug kas: požiūris, santykis į save, žmones, pasaulį.

Brangiausias paskutinis filmas – "Rožių lietus". Jis apie tai, ką visada norėjau kalbėti, – grožį. Grožis yra įvairiaspalvis. Jis slypi paprastuose kaimo žmonėse. Gražus žmogus, pasinėręs į maldą arba kai būna paniręs į mistinį pasaulį.

– Kai kurie jūsų filmų herojai kalba apie itin asmeniškus, skaudžius dalykus. Kai kurie tik prieš kamerą pirmą kartą prabyla apie savo sielvartą. Kaip pavyksta juos prašnekinti?

– Patirtis ir Dievo dovana. Kai pats būni atviras, nuoširdus, tai ir kitas atsiveria.

– Ar nepasiilgstate darbo televizijoje?

– 15 metų – pakankamai daug. Kai iš universiteto išėjau dirbti į TV3, norėjau to balaganinio gyvenimo, važinėjimosi per Lietuvą. Taip gyvenau dvejus metus. Tai buvo fantastiškas, nors ir sunkus metas. Dabar televizija žmones maitina vėjais.

– Kodėl tik sulaukusi 54 metų pratrūkote filmais?

– Nežinau. Gal dirbdama televizijoje tyliai mokiausi tų dalykų. Man visada buvo svarbus vaizdas. Jis daug galingesnis už žodį. Tai tik dar vienas įrodymas, kad tikėjimas perverčia žmogaus likimą. Negirdėdama Dievo, nuėjau savo keliu. Pasirodo, ne taip tvarkiau savo gyvenimą.

Ar sūnaus netektis sugrąžino į tikrąjį kelią? Mano kančia nėra didesnė už kito. Kiekvienas patiriame skausmo, išbandymų. Šiandien galiu dėkoti už viską. Vienintelio gailu, kad taip vėlai viskas prasidėjo. Ką darysi, kad buvau užsispyrusi kaip ožka.

Seniai svajoju sukurti filmą apie tėtį. Bet apie savo artimą žmogų sunku kalbėti. Drąsa kažkokia kaupiasi. Per asmeninį santykį atsiskleistų tėvo ilgesys, neišsakyti mano ar jo žodžiai mums, vaikams. Jis dalijo save kitiems.

Tėvai niekada neturi laiko. Pati buvau mama. Tėtis – man labai brangus žmogus. Tvirtas, didelis. Ir dar toks talentingas. Teatro istoriją pažįstu iš pasakojimų. Mano senelė taip pat buvo aktorė, mokėsi pas Borisą Dauguvietį studijoje.

"Romaniukai" tik žalotų

– Kuo šiandieninė Dalia kitokia nei toji prieš ketverius metus, sukūrusi pirmąjį savo filmą "Pakūta meilė mano"?

– Sugrįžo gyvenimo džiaugsmas. Tai labai daug – džiaugtis tuo, ką turi, būti ten, kur esi, o ne kur galėtumei būti. Pasikeitė santykis su mirusiu pasauliu. Jis nebėra toks tragiškas ir dramatiškas. Mirtis tėra tik pradžia. Šiandien tėčio mirties metinės. Savaitgalį buvo paaukotos mišios už jį ir Roką (mirusį vienturtį sūnų – S.L.). Aš žinau, kad ten yra visi mylimi žmonės ir mes susitiksime.

– O dabar jaučiatės viena?

– Meluočiau, jei sakyčiau, kad neišgyvenu vienatvės. Paverkiu. Leidžiu sau tai daryti. Tikėjimas nenubraukia visų gyvenimo spalvų. Visko yra. Bet tame vienišume nesu viena.

– Po jūsų skyrybų su vyru praėjo nemažai laiko. Ar per tą laiką šalia neatsirado mylimas žmogus?

– Man pakankamai metų, kad neturėčiau iliuzijų, jog atsiras tas žmogus. Nebent, jei bus skirtas. Sužeisti save trumpalaikiais romaniukais nesinori. Tai nieko nepridėtų. Tik žalotų. Žinau, kaip nuodėmė žaloja. Tai vardan ko? Noriu gyventi ir džiaugtis. Noriu tikro santykio.

Kai įvyko skyrybos, buvau labai jauna, gal 25–26 metų. Ištekėjau 21-erių. Labai trumpai pragyvenome kartu. Tėvai priėmė atgal. Sūnui tada buvo 1,5 metų. Gal nesutikau žmogaus, su kuriuo galėčiau gyventi visą gyvenimą? Tai nėra paprasta.

Plaukioja, nardo, skraido

– Užsiminėte, kad svajojate, kaip nuėmus nuo kojos gipsą plaukiosite ežere. Ką dar planuojate nuveikti?

– Taip pasiilgau plaukimo! Tikiuosi, jau bus įšilęs vanduo. Pakutuvėnuose nueisiu į pievas. Toli toli, kur gyvena stirnos, skraido gandrai. Ten taip gera gulėti ir taip kvepia medumi.

Pernai pirmą kartą nardžiau. Seniai apie tai svajojau. Nardžiau 10–12 metrų gylyje, Platelių ežere. Fantastika! Nors iš pradžių patyriau didžiulę baimę ir pasipriešinimą, norą iškilti į viršų, bet mokytojas neleido. Dabar mano operatorius skraido. Pažiūrėjau. Noriu skristi su parasparniu. Sukurti dalykai, su kuriais gali skristi, o aš nesinaudoju! Kokia "dūra"! Numirti ir to nepatirti? Nesąmonė!