Pavogtas statusas

Sąvoka "visuomenės elitas" šiandien ne tik prarado pradinę savo prasmę, bet neretai sukelia ir pasibjaurėjimą. Šį žodį nūnai diskreditavo apsišaukėliai, tuščiagarbiai ir visokios pseudožvaigždutės, nepelnytai siekiančios visuomenės pripažinimo.

Jie esą ir yra šiandieninis elitas (pranc. geriausias, rinktinis). Nesvarbu, kad nieko nesugebantys ir nesukūrę, išskyrus savo pačių apgailėtiną įvaizdį, neretai sunkiai mokantys net gimtąją kalbą, apie knygų skaitymą ar kitokius išmanymus neverta nė kalbėti.

Tačiau šie apsimetėliai šventai įtikėjo, kad yra ta nedidelė, dominuojanti visuomenės grupė, kuriai būdingi tam tikri išskirtiniai bruožai, savybės, ir suvokia save kaip elitą. Dar elitas Lietuvoje dažnai tapatinamas su turtingiausia visuomenės dalimi.

Vis dėlto nei tie, nei anie nėra tikrasis elitas ir šitaip negali nei vadintis, nei būti vadinami, nes šis apibrėžimas šiuo atveju neatitinka tikrovės. Jie nelemia šalies ateities, nepajėgūs prisiimti už tai atsakomybės, kad ir šviečiant bei mokant visuomenę ar formuojant tam tikras moralines vertybes.

Ar galime lyginti kokią nors dunduliukę gražiuoliukę iš feisbuko platybių su profesoriumi Liudu Mažyliu ar šviesaus atminimo Leonidu Donskiu (1962– 2016).

Nepaisant sąvokos deformacijos, tikrasis elitas vis dar egzistuoja, tačiau yra nustumtas į šalį, dažniausiai kaip "nereprezentatyvus". Jo statusą šiuo metu įžūliai nusavino apsišaukėliai. Tokia iškreipta situacija yra šiandien. To nebuvo tarybiniais laikais.

Keli nesusisiekiantys indai

Būtent šviesuomenė – mokytojai, menininkai, medikai, teatro aktoriai, muzikai tarybinėje Klaipėdoje ir neleido miestui užrūgti pramonės dulkėse. Tarp jų sukinėjęsis klaipėdietis Algirdas Guzauskas išskiria tris to meto elito kategorijas – politinį arba nomenklatūrinį, sportinį ir kultūrinį.

Anot A.Guzausko, visi šie žmonės beveik nekontaktavo tarpusavyje, tai yra partiniai bendravo savo rate, sportininkai – savo, kultūros žmonės – savo. Ir svetimų neįsileisdavo. Jūrininkai ir tarybiniai kariškiai ar milicininkai, taip pat prekybininkai buvo dar atskira kategorija, jie prieš tai įvardytųjų bičiuliais taip pat netapo.

Retas atvejis, bet kai kurie pramonės įmonių vadovai įsiliedavo į kultūrinį elitą. Toks buvo tuometis mėsos kombinato direktorius Kazimieras Vizbaras.

"Kultūrinis elitas nors jokios valdžios ir neturėjo, bet diktavo tam tikrą dvasinį toną. Buvo dar ir tautinis elito susiskirstymas. Rusakalbiai, žydai ir lietuviai rinkdavosi atskirai. Tiesiog taip buvo todėl, kad jie tada neturėjo bendrų sąlyčio taškų", – mano A.Guzauskas.

Injekcija iš Kauno

Pasak A.Guzausko, Klaipėdoje 1960–1970 m. dominavo smetoninės Kauno kultūros atgarsiai, nes dauguma inteligentų, skleidusių šią aurą, buvo atvykę iš laikinosios sostinės. Jie prieškariu mokslus buvo baigę užsienyje ar ten kurį laiką dirbę, pavyzdžiui, Kęstutis Elertas dainavo Vienos operoje.

Ne paslaptis, kad pokariu žmonės, vengdami suėmimų, trėmimų ir šiaip nemalonumų su represinėmis struktūromis, nes inteligentams šios visada turėjo nepatogių klausimų, stengėsi įsikurti kuo atokiau nuo didžiųjų miestų, kad netyčia neužkliūtų kam nors iš praeities.

Taip daug žavių asmenybių atsidūrė Klaipėdoje, tarp jų – ir artistas Vytautas Kancleris (1925–1997).

"Tik štai vakarėliuose jie apie save, asmeninių dalykų beveik nepasakodavo. Būdavo gana tylūs, vengdavo pokalbių, kodėl čia atvyko. Tik mielai prisimindavo apsilankymus Kauno prieškario kavinėje "Tulpė" ar darbą teatruose, pasakodavo, kaip važinėdavo į užsienį, su kuo susitikdavo, kaip elgdavosi. Jų ne tik klausytis, bet ir juos stebėti buvo malonumas. Aš iš tų žmonių išmokau elgesio manierų prie stalo. Stebino išlaikytas jų saikas", – pasakojo A.Guzauskas.

Pašnekovo teigimu, bendraujant vengta chamizmo, vyravo santūrumas. A.Guzauskas pabrėžė, kad to meto elito atstovai pasižymėjo erudicija ir išprusimu.

Jie, kreipdamiesi į kitus, niekada netardavo sovietų pamėgto žodžio "draugas", sakydavo – tamsta. Būtent smetoniniai inteligentai ir įnešė į tarybines mokyklas kreipinį "tamsta mokytojau".

"Jie nuolatos kalbėdavo apie prieškario Kauną. Dabar suprantu, kad šie žmonės jautė didelę nostalgiją ir nuoskaudą dėl Lietuvos ir savo pačių dabarties. Būtent kauniečiai inteligentai praėjusio amžiaus 6–7 dešimtmetyje Klaipėdą pavertė kultūringu miestu. Jie populiarino savo vertybes, bendraudami tarpusavyje ir su jaunuomene, jautė, kas yra tikra. Ir jie mus mokė negalvoti garsiai, nes laikai buvo nesaugūs", – prisiminė A.Guzauskas.

Pašnekovas paminėjo ir kitus tarybinės Klaipėdos šviesuolius – mokytoją Vladą Nausėdą (1911–1983), dėsčiusį literatūrą, inžinieriaus Juozo Fabijonavičiaus, kuris čia kūrė "Sirijaus" gamyklą, šeimą.

J.Fabijonavičius išsiskyrė tuo, kad taip ir netapo komunistų partijos nariu, nors jį labai spaudė. Tai buvo jo tylus protestas dėl sovietinių represijų prieš Lietuvos žmones. Jo žmona Elena dirbo lietuvių kalbos mokytoja.

Daug dramos teatrui nusipelnė Boleslovas Juškevičius (1920– 2013), ugdydamas jaunuosius muzikantus – muzikos mokyklos direktorius  Juozas Klimas, Kraštotyros muziejaus direktorė Bronė Elertienė (1921– 2007) davė pradžią Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus atsiradimui.

Vakarėliai pas K. ir V.Laurinavičius

Vieni ryškiausių uostamiesčio elito šviesulių buvo Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų dėstytojas Vaclovas Laurinavičius ir lenkų kilmės jo žmona Katerina. Ši moteris, anot A.Guzausko, tiesiog spindėjo elegancija ir aristokratiškumu.

"Paprasčiausią arbatą ji pateikdavo kaip kokiame karališkame dvare, o juk gyvenome tarybiniais, nuolatinio deficito laikais, kai trūko elementarių dalykų. Jo žmona darė stebuklus, iš dėstytojo algos sugebėdavo svečius pavaišinti. Alkoholio butelio ant stalo niekada nemačiau, gėrimai visada būdavo supilti į grafinus. Ir alkoholį tik ragaudavo, o ne gerdavo. Niekada niekas nesuvalgydavo paskutinio kąsnio, būdavo nemandagu parodyti, kad kažko trūko ir kad esi alkanas. Tai labai mažos subtilybės, iš kurių mokėmės", – prisiminė A.Guzauskas.

Tada mieste užeigų daug nebuvo – tik teatro ir "Viktorijos" kavinės, todėl po spektaklių ar kitų kultūrinių renginių žmonės rinkdavosi toliau vakaroti į butus. Elito vakarėliuose skambėdavo klasikinė muzika, kas nors iš svečių dainuodavo ištraukas iš operečių, liaudiška muzika neskambėjo.

Esą tokia aplinka įpareigojo priimti žaidimo taisykles ir išsišokėlių neatsirasdavo. Būdavo priimta prieš pat vidurnaktį išsiskirstyti ir leisti šeimininkams pailsėti.

"Pamenu V.Laurinavičiaus pasakojimą apie jo susitikimą su Justu Paleckiu (1899–1980). Pasirodo, jie buvo seni draugai. V.Laurinavičius J.Paleckį pamatė Klaipėdos senamiestyje ir jau ketino manieringai nukelti skrybėlę, kai J.Paleckis paprašė: "Vaclovai, liaukis, nereikia manęs pašiepti." Jie kalbėjosi tada. J.Paleckis jam prasitaręs, jog "šiandien Lietuva ne tokia, kokią ją įsivaizdavau". Tai buvo maždaug 1965 m.", – pasakojo A.Guzauskas.

Alfonso Žalio fenomenas

Šalia kultūrinio elito gyvavo nomenklatūrinis, tačiau inteligentai su politine diduomene kontaktų vengė. Nors Klaipėdoje buvo kiek kitaip, čia ilgainiui atsirado vadinamasis Alfonso Žalio (1929– 2006) fenomenas.

A.Žalys buvo Klaipėdos vykdomojo komiteto pirmininkas. Regis, tipinis tarybinis biurokratas, tačiau šis žmogus suvokė, kad be meninio kultūrinio elito Klaipėda užtrokš, kad, norint pakelti miesto lygį, reikia kultūrininkų. Taip čia atsirado aukštųjų mokyklų filialai, muzikos mokyklos.

"Jis pasikvietė Vytautą Jakelaitį (1928–2015), buvusį kultūros ministro pavaduotoją, kuris paskui vadovavo Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetams. Jo dėka įkurtas Laikrodžių muziejus. A.Žalys pasikvietė režisierių Gintą Juozą Žilį (1941–2012) į Klaipėdos muzikinį teatrą. Jis kvietė kūrėjus, kad šie sudarytų kūrybinį klimatą, nes juk miesto žavesį ne pramonė diktuoja. Ir A.Žalys tai suprato", – teigė A.Guzauskas.

Pasak jo, iki 1965 m. Klaipėdoje dominavo nomenklatūrinis ir sportinis elitas, po to ėmė gausėti ir iškilo kultūrinis. Į uostamiestį atvyko muzikai Daiva ir Kazys Kšanai. Ir to elito atstovų ratas išaugo.

"Ačiū už tai A.Žaliui, nes tuo metu Klaipėdos vykdomajame komitete už pramonę buvo atsakingas Jonas Gureckas, o už kultūrą – A.Žalys. Tai buvo puikus tandemas, jie vienas kitam nemaišė. Labai šaunu, kad pavyko praplėsti kultūrininkų ratą", – dėstė A.Guzauskas.

Senasis pokario Klaipėdos elitas pamažu ėmė prarasti reikšmę mieste likus keleriems metams ikiAtgimimo. Dauguma jų nuseno, suvargo, kai kurie mirė.

"Labiausiai šie žmonės, be asmeninių savybių, mane žavėjo tuo, kad jie turėjo saiką viskam. To šiandien dažnai pasigendu. Ano meto kultūrinis Klaipėdos elitas kūrė jaukią miesto aurą. Ta sena smetoniška mokykla atnešė daug gero Klaipėdai. Galėjo tų žmonių būti daugiau", – kalbėjo A.Guzauskas.