Neringos vicemere tapusi 44-erių Aušra Feser tikina, kad naujose pareigose kliausis gebėjimu net smarkiausių krizių metu išsaugoti blaivų protą.

Atėjo laikas moteriai

Neringiškė moka suvaldyti ne tik panikuojančius vestuvininkus, bet šimtus meno festivalių dalyvių.

–Ar negąsdina naujosios pareigos?

– Šiek tiek baugu. Pradžioje buvo šokas, tačiau ilgainiui pradėjau dėliotis darbus, apmąsčiau savo pozicijas. Bijau konfliktinių situacijų, nes sunkiai jas ištveriu. Tačiau sugebu įtikinti žmones ir net aršiausių ginčų metu pašnekovas išgirsta, ką noriu pasakyti. Tikiuosi daug ką nuveikti. Tai puiki proga realizuoti savo sumanymus. Tuo labiau kad man pavesta kuruoti kultūrą, turizmą, socialinius ir švietimo klausimus.

Visada Neringos valdžioje buvo tik vyrai. Pats laikas atsirasti moteriai. Iš jų daugiausiai palaikymo ir sulaukiau.

– Kas jus atvedė į Nidą?

– Gimiau Rokiškio rajone ir baigusi Juodupės vidurinę mokyklą įstojau į Vilniaus universiteto Gamtos fakultetą, geografijos specialybę, esu hidrologė. Gavusi paskyrimą į Baltijos krantų tyrimų laboratoriją, atvykau į Nidą. Turėjau čia padirbėti tik per vasarą, tačiau Nida kažką su manimi padarė. Kai susipažinau su čia dirbusia renginių režisiere Loreta Lygnugaryte, mečiau net aspirantūrą. Aš norėjau ja sekti. Vakarais statant spektaklius, pamaniau, kad štai tai ir yra gyvenimas. O mokslas yra įdomu, kol studijuoji, vėliau lieka tik sausa statistika ir lentelės. Mano hobis nuo mažens buvo teatras, renginiai. Dar dirbdama Mokslų akademijoje, Nidos ekspedicijų metu vakarais vedžiau E.Kaniavos, J.Leitaitės, G.Kaukaitės koncertus. Lygiai prieš dvidešimt metų nusprendžiau čia pasilikti visam laikui. Pradėjau dirbti kultūros centre, pradžioje – su vaikų grupe. Tačiau ilgainiui supratau, kad niekur iš čia jau nebeišvažiuosiu. Nors apsigyventi čia buvo sudėtinga. Nida buvo karinė zona, tad privalu buvo gauti registraciją. Tais laikais keturių asmenų šeima galėjo nuomoti dvi lovas, gauti registraciją nebuvo jokių šansų. Tuo metu čia buvo tik vienas privatus namas, pasibeldžiau ir paprašiau, ar negalėtų priregistruoti. Neįtikėtina, bet man pavyko.

Apakinta meilės

– Kokiais atradimais nustebino Nida?

– Dukros Martynos, sūnaus Luko gimimas, čia sutikta meilė. Dukrai buvo treji, kai Smiltynėje laukdama kelto pamačiau savo būsimą vyrą, su kuriuo nugyvenom puikius metus. Matau, eina du vokiečių turistai su didžiausiomis kuprinėmis ant pečių. Man tai pasirodė labai sava, juk pati ne kartą kopiau į kalnus, o kuprinė lydi visą laisvalaikį. Su drauge susipažinome su šiais vyrais ir ėmėme bendrauti. Jis su draugu čia buvo vos dviem dienoms atvykęs, tad, manau, kad nieko gyvenime nebūna atsitiktinai. Po kurio laiko būsimasis vyras pakvietė mane į Vokietiją. Kai jis paklausė, ar atvažiuočiau pas jį visam laikui, atsakiau, kad niekada. Tada jis pasakė, kad atvažiuoja su viskuo. Taip ir pasiliko, jau penkiolika metų kartu. Jis inžinierius, o ką čia galima veikti, tik užsiimti žvejyba arba turizmu. Tad įkūrėme savo verslą.

Taip pat čia atradau Mažąją Lietuvą. Atvažiavusi iš Didžiosios Lietuvos, Kuršių istoriją ir paveldą atradau kaip kitą, man nepažįstamą tautą. Puoliau skaityti knygas, lietuvininkai man buvo toks atradimas. Kadaise atliktoje apklausoje klaipėdiečiai savęs neįvardindavo Didžiosios ar Mažosios Lietuvos gyventojais, jie save vadino memelenderiais. Ir dabar mano mėgstamiausia literatūra yra susijusi su istorija. Dėl to pasinėriau į gidės profesiją, 2004 metais buvau nominuota kaip kūrybingiausia gidė. Kartais užplūsta mintis, jog aš priklausau šiam kraštui ir būtent čia mano vieta. Tai taip stipru, kad jau niekas iš čia neišplėš.

– Be savo vaikų, užauginote dar vieną puikią merginą?

– Jai dabar 24-eri. Džiaugiuosi jos ką tik sukurta šeima. Tai mergaitė iš mano kaimo Rokiškio rajone, kur gimiau ir užaugau. Jos mama neturėjo galimybių ja rūpintis, tad mokyklą baigusi atvažiavo pas mus į Nidą. Iš pradžių galvojau, kad trumpam, bet taip ir pasiliko šešeriems metams. Klaipėdoje kartu su mano dukra jos gyveno kaip seserys, baigė studijas. Aš ja labai didžiuojuosi – mokykloje nebuvo pirmūnė, tačiau universitete sugebėjo tapti viena geriausių. Dėstytojai ją įvertino kaip vieną iš pažangiausių. Ji ištekėjo, dabar laukiasi ir per savo vestuves susitaikė su mama. Tai buvo didžiausia dovana man.

Branda atvedė į politiką

– Kaip pasukote į politiką?

– Jos nebuvo mano planuose, juk dvidešimt metų vedžiau renginius kultūros centre, ten politikos negalėjo būti. Tačiau bėgant laikui atsiranda tam tikra branda, tam tikras noras padaryti šiek tiek daugiau, atsiranda žinojimas, kaip viena ar kita turi atrodyti. Kartais gerai savo mieste pasidairyti ne gyventojo, o atvažiavusiojo akimis. Tačiau net ir įrašyta į liberalcentristų sąrašą rinkimuose, į partiją ilgai nestojau. Rinkėjai išreitingavo į antrąją sąrašo vietą. Politinė veikla pasirodė labai įdomi, per šiuos metus sužinojau labai daug.

– Kokie bus pirmieji jūsų darbai?

– Visi Neringą vadina mažiausia savivaldybe, bet ji juk yra ir gražiausia. Tai mus labai įpareigoja. Atvažiuoja ilsėtis tūkstančiai žmonių, esame už juos atsakingi. Kartais geras poilsis susideda iš mažų dalykų. Mes, moterys, viską pastebime kur kas greičiau, tad nuo tų, rodos, net nesvarbių dalykų norėčiau ir pradėti. Artimiausiu metu neturėsim didelių investicinių projektų, tad krizė mokys būti išradingiems. Teks ieškoti dar neišnaudotų resursų. Mes, moterys, tvirtai stovime ant žemės, o vyrai politikuoja. Todėl viliuosi, kad būsiu naudinga vyriškoms valdžios galvoms.

Socialiniuose reikaluose mano užduotis bus rūpintis žmonių informavimu. Svarbu, kad žmonės žinotų, kas jiems priklauso ir kokios pagalbos jie gali sulaukti savivaldybėje. Daug kas net nežino savo teisių ir jomis nepasinaudoja.

Puoselės "švelnųjį" turizmą

– Ar kurorto veidas keisis, valdžioje atsiradus moteriai?

– Esu už "švelnųjį" turizmą – yra toks vokiškas posakis. Žmonės bus išvarginti krizės, jie norės ramybės. Suoliukų Neringoje per daug niekada nebus, kaip ir pėsčiųjų takų. Bandome tartis su Nacionaliniu parku, kad tokių takų atsirastų kuo daugiau. Mūsų turtas – oras ir gamta.

Vasarą tikrai nerengsime triukšmingų renginių, tai tik vienkartinis Neringos nusiaubimas. Esu pradininkė ir iniciatorė folkloro festivalio “Tek saulužė ant maračių“. Jau dešimt metų jį rengiame ir džiugu, kad šis festivalis išaugo į tarptautinį. Jau dabar dalyvių mums ieškoti nereikia, jie patys skambina.

Kita pramogų dalis bus planuojama taip pat kamerinėje aplinkoje. Juk yra nuostabu prie Tomo Mano namelio įsitaisyti ant žolės ir klausytis muzikos arba lauke stebėti filmų festivalius.

– Kokie didžiausi metų darbai laukia?

– Vasario mėnesį dėliosime biudžetą. Paruošta vienuolika programų, jas reikia nepaprastai kruopščiai išnagrinėti. Siūlysiu sujungti komitetų darbą, nes strategija, turizmas, kultūra – bendra visuma. Turėtume ne atskirai, o kartu teikti pasiūlymus. Privalome apmąstyti, kas šiemet mums bus svarbiausia. Kitaip liksime nesuprasti, išleisdami pinigus gausybei kultūrinių renginių. Laikas toks, kai privalu taupyti, tačiau elementariausius darbus teks atlikti. Būtina sutvarkyti informacinius ženklus. Tiek metų kariaujame su Klaipėda, nes turistas neranda Neringos. Išvažiavęs iš Tarptautinės perkėlos žmogus naktį nežino, kaip pasiekti keltą į Neringą. Situacija yra tragiška. Kita vertus, saugomose teritorijose taip pat žmogus turi būti informuotas. Jis gi turi žinoti, kodėl negali į vieną ar kitą vietą eiti. Viliuosi gerų santykių su Nacionalinio parko vadovais.

– Domitės senųjų kuršių istorija ir ketinote rengti vestuves pagal senuosius papročius?

– Kol kas dar nesu oficiali vestuvių planuotoja, tačiau teko domėtis. Pagal senųjų kuršių tradicijas sutuokiau dar tik vieną draugų porą. Šiuo metu rengiamas projektas ir renkama medžiaga apie senuosius papročius. Tai Mažosios Lietuvos vestuvių tradicijų atgaivinimo idėja. Esu įsteigusi viešąją įstaigą „Nidos vėtrungė“, kuri, be turizmo, kultūrinių renginių, siūlo asmeninių švenčių organizavimą. Tačiau dabartinės pareigos man neleis tuo užsiimti. Kaip pavyzdį pasiuvome tradicinį nepaprasto grožio jaunamartės kostiumą. Mano draugės sūnus paprašė pagalbos rengiant jų vestuves. Pavyko suruošti gražią šventę be alkoholio. Labai svarbu idėja, o atlikę mokslinį tyrimą ir apklausę senuosius gyventojus, pasistengsime transformuoti surinktas žinias.