Lobiai po užšalusiais akmenimis

– Esate klaipėdietis?

– Taip, Klaipėdoje gyvenu nuo gimimo. Mokiausi 5-ojoje vidurinėje mokykloje, dabar tai Vitės progimnazija. Netoliese ir gyvenau.

– Kiek laiko jau užsiimate gintarų gaudymu?

– Šiandien yra lygiai 12 metų, kai tuo užsiimu nuolatos. Tačiau pati pradžia buvo 1974–1975 m., kai dar vaikystėje pajūryje pradėjau rankioti gintarus. Paskui gyvenimo keliai kuriam laikui atitraukė nuo to.

– Sakote, vaikystėje rinkdavote, o kuriose vietose konkrečiai?

– Tada tai buvo paprastiems žmonėms neprieinamos, tik kariškiams ir pasieniečiams skirtos zonos – Giruliuose, Karklės pakrantėse. Nors tos vietos buvo draudžiamos, bet kas gali sulaikyti vaikus, jei jie ką nors sugalvoja? Slapčia prasmukdavome, o paskui, kai sučiupdavo, pasodindavo skusti bulves. Gerai, kad neatimdavo gintarų.

– Ar tose pasienio zonose rasdavote daug?

– Atvirai jis nesimėtė, turėjome savo "sistemą". Gintarų rinkti leisdavomės pavasarį, kai imdavo tirpti ledas, tada iškilnodavome prišalusius pakrančių akmenis ir ten rasdavome gintaro.

– Kas jums patarė ieškoti gintarų po akmenimis?

– Niekas, pasikliovėme pačių nuojauta ir patirtimi. Gal kuris iš draugų kartą netyčia paspyrė kokį nors nuo ledo atitirpusį akmenį ir rado gintaro gabalą, tada ir kiti pradėjome juos kilnoti, radome dar. Tačiau tada tai nebuvo kažkoks verslas, tik – vaikiška atrakcija, vaikiškas nuotykis. Mes nėjome ko nors laužyti ar gadinti, o atradome save gražesniuose dalykuose.

Slypi dideli turtai

– Kokį didžiausią gintarą tada pavyko rasti?

– Ir dabar jį tebeturiu, jis sveria gal 55 gramus.

– O su kokiais inkliuzais yra pavykę rasti?

– Taip, žinoma, tik jie labai greitai "išslysta" iš rankų. Tokie radiniai nėra dažni. Ir juos išlaikyti pas save nelengva, nes žmonės, renkantys gintarus su įklimpusiais vabzdžiais ar kitais gyviais, labai greitai juos išperka.

– Kiek trunka gintarų gaudymo sezonas?

– Visus metus, viskas priklauso nuo audrų. Jei jūra audringa, bus gintarų, nėra audrų – nebus.

– O kur tas gintaras tūno? Jūros dugne?

– Ne, ne tik dugne. Jei man tiesiog čia, pajūryje, kas nors leistų išgręžti 8–12 m gręžinį, aš išsikelčiau gintarus. Esu tuo tikras. Visa Klaipėda yra ant gintaro klodų. Užpernai vienoje uosto įmonėje statė naujas talpyklas, tai kasdami pamatus 8 m gylyje rado gintarų. Ten mano draugas dirbo, jis ir papasakojo. Gintarų čia yra visur. Tuo tarpuvaldžiu 1990–1991 m., kai jau nebeliko draudžiamų pajūrio ruožų, žmonės netoli Olando Kepurės ne daugiau dviejų metrų gylyje kasė ir plovė gintarus. Ten ir visur aplinkui yra ištisi klodai. Juk Palmininkuose (dabar Jantarnas, Kaliningrado sritis) iš vieno kubinio metro vidutiniškai vien pernai iškasė po 3,2–3,5 kg gintarų. Tai yra labai daug. Čia taip pat jo yra, netoli Juodkrantės. Ir, manyčiau, ne mažesnis klodas nei Jantarne.

– Kaip manote, kodėl pas mus neįdomi pramoninė gintaro gavyba?

– Apie Lietuvos politiką šiuo klausimu net nenoriu kalbėti. Reikia džiaugtis, kad mums dar leidžia tą gintarą gaudyti jūroje, bet, manau, irgi nebeilgai. Kodėl taip galvoju? O kas gi pas mus yra nedraudžiama? Aš pats buvau žvejys, 27 metus atidirbau jūroje. Ir nuo pirmųjų mano darbo metų šioje srityje iki dabar draudimų, susijusių su žvejyba, padidėjo 70 proc. Tapome taip surakinti, kad iš žvejybos nebeišgyvenome. Kaip manote, kodėl griebiausi gintaro verslo? Tiesiog iš žvejybos nebeišgyvenau.

Lenktynės su mirtimi

– Jūs tuos iš jūros išgriebtus gintarus parduodate?

– Iš pradžių parduodavau, bet, kai sužinojau, kad visas jis iškeliauja į Kiniją, nusprendžiau žaliavos nebeparduoti, o pats jį apdoroti ir gaminti papuošalus. Man gaila, kad lietuvės moterys palyginti mažai puošiasi gintarais, o juk mūsų mamos ir močiutės mielai nešiojo gintarinius papuošalus. Gintarą reikia populiarinti, nes jis yra mūsų auksas, mūsų turtas, mūsų paveldas. Juk gintarai ne tik puošia, bet ir gydo. Ir tai jau seniausiai įrodyta.

– Bet graibstant gintarus iš jūros juk bangos patį gaudytoją gali nunešti gilyn. Ar yra tekę išgyventi ekstremalių situacijų?

– Žinoma, yra. Ir gana dažnai, tai – žaidimas su mirtimi.

– Ar daug čia jūsų – tokių žaidėjų?

– Mūsų gintarų gaudytojų yra apie 50. Maunamės ilgas gumines kelnes, guminį švarką, imame ilgą graibštą į rankas ir – į bangas. Brendame, kiek galime, giliau, adrenalinas sukyla ir prasideda rizika va bank. Gintarus gaudome bet kuriuo metų laiku, ir tada, kai labai šalta. Būna, kad graibštas apšąla. Vienintelis kriterijus – ne oras, o yra ar nėra gintarų.

– Kada paprastai jūra meta gintarus?

– Po stipresnių audrų. Pastarasis mano sėkmingiausias gaudymas buvo po 2015 m. sausio 7 d. uragano "Feliksas". Po trijų dienų, sausio 10-ąją, surinkau per kilogramą gintarų. Tačiau galima išgriebti ir dar daugiau. Tik esu jau nejaunas ir sveikatos būklė ne tokia, kad galėčiau viską sau leisti. Žinau tik viena, kad gintarų gaudymas yra daug sunkesnis nei žvejyba. Jau žvejo duona – ne saldi, bet gintarų gaudytojo dalia dar sunkesnė. Tai yra nuolatinis laukimas, įtempti nervai. Po audros stovime ir žiūrime pro žiūronus, lakstome po visą pajūrį – kur, kaip, kada. Kam reikia žiūronų? Stebėti mūsų "žvalgus", kurie mums padeda – tai jūros paukščiai. Kada vanduo dugne susuka vadinamuosius gintarinius jomus, ten yra visko – ir buitinių šiukšlių, ir maurų, ir nugaišusių žuvų. Kai tie ritiniai pakyla ant bangų, ir paukščiai sukrunta. Tuomet ir matome, kad "ateina" gintaras.

– Kai gaudote gintarus, jūra dažniausiai dar būna nenurimusi ir gana pavojinga. Ar yra pasitaikę jūsų praktikoje, kad žūtų gaudytojas?

– Iš mūsų tarpo tikrai ne, mes nesame visiški adrenalino fanatikai, kaip kaliningradiečiai. Ten gintarų gaudytojai žūva dažnai.

– Kuo jie kitokie negu jūs?

– Jie rizikuoja viskuo, dauguma gaudytojų ten neturi darbo. Didžioji dalis Kaliningrado vyrų gyvena tik iš gintarų gaudymo. Bendrauju su kai kuriais jų socialiniais tinklais ir žinau, kaip yra. Jie eina dar giliau, rizikuoja dar labiau. Kai kurie renka nuo dugno. Pastarąjį kartą, pamenate, kai maždaug prieš metus Lietuvos pajūryje buvo išmestas naro kūnas, prie kurio rado apie kilogramą gintarų. Tas gaudytojas buvo atplukdytas iš Kaliningrado pakrančių. Pas mus nardo tik pavieniai, o ten tokių narų daug. Ir tie narai, nors ir labai rizikuoja, susirenka gražiausius gintaro gabalus. Jie nugriebia visą grietinėlę.

Pradžia – lašo formos grynuolis

– Ar tie nauji Klaipėdos jūros vartai turėjo įtakos dabar išplaunamų gintarų kiekiui?

– Šitas molas pamaišė ne tik gintaro išplovimui, bet ir žvejybai. Pro piltuvo formos vartus gėlas vanduo išplaukia į jūrą 4–5 km. Ir tai viena priežasčių, kodėl priekrantėje nebeturime pagrindinių gaudomų žuvų – lašišų, stintų, žiobrių, sterkų. Jos neberanda kelio į nerštavietes. O laivybos kanalo išgilinimas Kuršių mariose padarė įtakos ir gintarų gaudymui. Anksčiau kanalo gylis buvo 8–10 m, o dabar jau 14,4 m, žada gilinti iki 17 m. Tai dabar visas gintaras tame farvateryje ir guli, ir jokios bangos jo nebeišplauna į jūrą.

– Jūs ne tik gaudote gintarus, bet iš jų gaminate ir papuošalus. Kaip užgimė šita mintis?

– Pamenu, radau lašo formos grynuolį ir dukra paprašė pakabuką pagaminti. Padariau, patiko, taip ir prasidėjo.

– Ar dirbate tik su vietoje išgriebtais gintarais? Gal į rankas yra pakliuvusi žaliava iš Kaliningrado kasyklų?

– Su nelietuviška žaliava nedirbau, bet esu matęs. Jantarne iškastas gintaras turi daugiau medžio žievės, bet viduje lygiai toks pat, kaip mūsiškis, gal tik truputį gintaro rūgšties turi mažiau, nes ji gintare gaminasi, kai jis yra paveikiamas ultravioletinių saulės spindulių. Gali būti veikiamas ir netiesiogiai, pavyzdžiui, per vandenį. Iškastiniame gintare yra 3–4 proc. gintaro rūgšties, o jūriniame – 7 proc. Be to, mums suformuota klaidinga nuomonė, kad gintaras yra pušų ar eglių sakai. Taip mokė mokykloje. Mokykloje daug ko mokė, ten liepdavo ir V.Leniną garbinti. Iš gintare įklimpusių vabzdžių galima spręsti, kad gintaras formavosi ankstyvajame eoceno periode, tai yra prieš 50–55 mln. metų. Tuo metu čia žaliavo atogrąžų miškai ir čia augo labai dideli medžiai – sciadopičiai, liaudiškai tariant, gintarmedžiai. Tai ąžuolo tipo medžiai, kurie buvo labai sakingi. Kadangi buvo šilta, tie sakai nuolat varvėjo, o kai slinko ledynai viską sugrūdo po žeme. Ten gintarai ir liko, tik pasiimti šių lobių kažkodėl niekas nenori.