Gyvenimas žavus netikėtumais. Tuo įsitikinęs Metų jūrininkas Arvydas Glazauskas, vieno didžiausių Lietuvoje "Athena Seaways" kelto kapitonas. "Kas galėjo pagalvoti, kad viena koja gyvensiu jūroje, kita – sausumoje?" – stebėjosi vyras. Mat dar ankstyvoje jaunystėje jis svarstė apie sporto trenerio karjerą, tačiau taip susiklostė, kad jau dvidešimtmetį plaukioja. Nors didžiąją laiko dalį jūrininkui tenka praleisti uostamiestyje, tačiau gimtojo miesto – Šiaulių jis neišsižada. Vadinamajame Saulės mieste jis gyvena su žmona bei dviem vaikais ir su malonumu čia grįžta pailsėti nuo jūros, kurioje, jo žodžiais tariant, niekada nenusibosta.

Pasirinkimo neidealizuoja

– Galbūt prisimenate savo pirmąjį plaukimą?

– Žinoma, tokių dalykų paprastai iš atminties neištrinsi. Pirmasis mano, kaip laivavedžio, reisas lygiai prieš dvidešimt metų buvo senu žvejybiniu laivu. Nuvykome į pačią Afriką. Tokių laivų jau seniai nebėra. Plaukiojome nei daug, nei mažai – septynis mėnesius. Pamenu, buvo vasara. Pasiekę tolimąją Namibiją – valstybę pietvakarių Afrikoje, Atlanto vandenyno pakrantėje, žvejojome. Jaunystėje tai buvo vienas mano pomėgių.

– Su kokiais sunkumais susidūrėte jūroje?

– Buvome gerai paruošti ir viskam pasirengę, be to, plaukioju dar nuo 1991-ųjų. Prieš tapdamas laivavedžiu ketverius metus praktikavausi. Tiesa, prisipažinsiu, teko persirgti jūros liga. Vėliau pripratau, bet pirmus plaukimus šie negalavimai apsunkino. Tiesa, dar ir dabar sustreikuoja sveikata, pavyzdžiui, esant blogiems orams. Šiuo metu reisai kur kas trumpesni, nes pradėjau darbuotis keltuose. Su įgula keturias savaites plaukiojame, keturias ilsimės. Viena kelionė trunka trylika valandų. Tokia mano kasdienybė.

– Gimėte ir augote Šiauliuose. Kaip atsidūrėte Klaipėdoje?

– Ligi šiol atsimenu, kai vaikystėje dėdė iš uostamiesčio parveždavo kramtomosios gumos. Taip skaniai ją dar vaikas kramtydavau, kad ir patį patraukė čia atvažiuoti. O jei rimtai, į Klaipėdą atvykau studijuoti jūrinės specialybės. Mokiausi laivavedybos Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje. Sprendimas tapti jūrininku buvo netikėtas. Skambės visai neromantiškai, nes apie jūrą, kaip dauguma jūrininkų ar jūreivių, nuo vaikystės tikrai nesvajojau. Ką veiksiu, nusprendžiau tik paskutiniaisiais mokyklos baigimo mėnesiais. Jei atvirai, svajojau įstoti į Šiaulių pedagoginį. Perkalbėjo mokytojai. Pradėjau savęs ieškoti atvirų durų dienose, akį kone paskutinėmis minutėmis patraukė tuomet dar aukštesniosios jūreivystės mokyklos skelbimas. Mane suviliojo galimybė išplaukti į didžiuosius vandenis, be to, niekas nevaržė – buvau nevedęs, o ir jūrininko profesija skambėjo gana patraukliai.

Jaunystės meilė – sportas

– Vadinasi, jei neplaukiotumėte, treniruotumėte?

– Kas čia supaisys. Jaunystėje sportavau su intencija kada nors tapti treneriu. Intensyviai žaidžiau regbį ir priklausiau Lietuvos jaunimo regbio rinktinei – dalyvaudavome Tarybų Sąjungos čempionatuose, su komanda buvome iškovoję 6-ą vietą. Vis dėlto persigalvojau. Regbio trenerius tuometinis Kūno kultūros institutas ruošdavo kas ketverius metus, o baigus mokyklą atranka nevyko. Taigi, pasukau kita linkme. Nesigailiu sprendimo, studijuodamas pradėjau domėtis, gilintis į jūreivystės, kuri toli gražu nėra paprasta, subtilybes. Gerų dėstytojų dėka pavyko pasiekti neblogų rezultatų. Sudarėme pirmą kursą, kuriam buvo dėstoma lietuvių kalba. Iki tol paskaitos vykdavo tik rusiškai, juk buvo pats atgimimo įkarštis. Prie regbio taip ir nesugrįžau, Klaipėdoje jis nebuvo populiarus.

– Šiauliai, ko gero, vis dar yra regbio sostinė.

– Taip, miestas gali didžiuotis būdamas šio žaidimo centras, todėl ir šalies vyrų regbio rinktinės pagrindą sudaro šiauliečiai. Čia įsikūrusi ir Lietuvos regbio akademija. Bet tai gali būti labiau hobis, šis žaidimas nėra toks populiarus, kaip krepšinis – iš jo neuždirbsi. Todėl ir nustojau žaisti išvykęs į uostamiestį. Dabar mano kasdienybė sūpuojasi jūroje.

– Kolegų atsiliepimai apie jus – patys geriausi. Turbūt ne be priežasties?

– Visų svarbiausia ne tik tavo, kaip specialisto, gebėjimai, bet ir žmogiškumas. Tam visuomet teikiu pirmenybę. Kapitonas turi būti atsidavęs darbui ir kolegoms, gebėti sukurti jaukią, šiltą darbinę atmosferą. Mėgstu savo veiklą, todėl stengiuosi, kad ir kiti taip jaustųsi. Kapitonas pirmiausia turi būti ne tik geras laivavedys bei vadovas, bet ir žmogus.

Ilsisi prie ežero

– Nudžiugote sužinojęs, jog tapote Metų jūrininku?

– Buvo vertesnių, iš pradžių maniau, kad juokaujama. Jau ne kartą sakiau, kad mielai visus balsus atiduočiau savo mokytojui, ilgamečiam kapitonui Henrikui Žalandauskui. Su juo kartu dirbome daug metų. Man pradėjus plaukioti keltais, jis buvo kapitonas, o aš ėjau trečiojo padėjėjo pareigas. Vienoje įguloje su juo dirbau, kol tapau vyriausiuoju padėjėju. Tai iš tiesų geras savo srities specialistas, išmokęs mane daugelio dalykų. Negana to, jis ir nuostabus žmogus, vertas tapti Metų jūrininku. Kolegoms sakiau, kad jei jis pateks į trejetuką, atiduosiu visus savo balsus.

– Kodėl nepersikėlėte į Klaipėdą? Juk tai – jūrininkų miestas.

– Su žmona abu esame šiauliečiai, pripratę prie savo gimtojo miesto, čia gyvena mūsų draugai, artimieji. Jaunystėje svarsčiau apie tai, tačiau pasilikau prie kitos, Bubių jūros. Septyniolikmetis sūnus apie jūrą negalvoja, jam įdomi piloto specialybė. Buvau kartą pasiėmęs jį į keltą, tačiau, regis, didelio įspūdžio nepaliko, matyt, ne jo sfera. Dukra turbūt irgi jūrininke netaps.

– Kaip ilsitės?

– Poilsiaujame gimtajame mieste, vykstame prie Bubių tvenkinio, kraštiečiai jį net praminė Šiaulių jūra. Jau seniai niekam nebekyla klausimų, kur mane galima rasti atostogų metu. Nors šeima kartais ir nesutinka, aš mieliau laiką leidžiu prie ežero, čia šiltesnis ir švaresnis vanduo.

– Atsimenate ypatingų nutikimų darbe?

– Įstrigo vienas įvykis tik paskelbus nepriklausomybę. Išplaukėme į jūrą, kapitonas buvo lietuvis, tačiau ekipažas įvairus, dauguma – rusakalbiai. Lietuvos vėliavos tuo metu nusipirkti galimybių nebuvo, patys jas siuvome iš įvairių medžiagų. Kai iškėlėme ją savo laive, kitą rytą ji tiesiog dingo. Kažkas, matyt, "patvarkė", gal nuskandino. Tada vėl padarėme tą patį. Tik trečią sykį pasisekė ir niekas jos nebelietė. Natūralu, kad tuomet buvo įvairiai mąstančių žmonių, visai, kaip ir dabar.

Pasiekiami ir jūroje

– Koks jaunimas šiandien ryžtasi plaukioti?

– Pastebėjau, kad dauguma, atlikę praktiką, iškart pradeda dirbti pagal savo specialybę. Arba kaip tik nusprendžia, kad jūra ne jiems. Pačiam iki tampant kapitonu teko metus nuolat plaukioti ir praktikuotis, tik vėliau pradėjau visavertiškai dirbti. Taigi, reikia būti ryžtingam ir kantriam.

– Nepabosta monotonija jūroje?

– Įsivaizduokite, jei aštuonias valandas praleidi prie konvejerio, tai kokia čia monotonija? Po to norisi tik miegoti. Iš šalies skamba romantiškai – esą aplankai daugybę šalių, nuolat keliauji, tačiau laiko pažinti jų nėra, tenka plaukti vis kitur. Esu buvęs Izraelyje, Turkijoje, Graikijoje, Ukrainoje, kitose šalyse. Pastarieji karjeros metai kiek sėslesni. Dabar pagrindiniai mano taškai – Vokietija, Švedija. Šiuo metu dirbu tik su Švedijos linijomis.

– Šios šalys tarp lietuvių turbūt vienos populiariausių?

– Keliaujančiųjų tikrai nestinga. Pastebiu, kad keleivių skaičius auga. Kai kuriuos jau atpažįstu, pasisveikinu. Dažniausiai žmonės plaukia darbuotis, ne atostogauti. Bet tenka girdėti, kad ir užsienyje dabar nėra taip gerai, kaip anksčiau. Be to, darbo pakanka ir Lietuvoje, reikia tik netingėti.

– Daug atsakomybės jums tenka?

– Na, kai užpuola blogi orai, įsitempiu, juk kapitonas yra visos komandos galva, tad jam tenka priimti svarbius sprendimus, gebėti greitai reaguoti. Džiaugiuosi, kad neteko pakliūti į ekstremalias situacijas. Keltas ir jo galingumas – didelis, su kroviniu jis sveria 25 tūkstančius tonų, į jį telpa 550 keleivių ir 50 įgulos narių. Šiuo metu čia su praktikantais turime 42 darbuotojus. Dabar laivai – modernūs. Turime televizorių, kompiuterius, gerą telefono ryšį, tad nekyla jokių susisiekimo problemų. Žodžiu, net ir laive gyvename civilizuotai. Tik plaukiok ir mėgaukis.

Vizitinė kortelė

Gimė 1973 m. kovo 25 d. Šiaulių rajone esančiame Bubių kaime.

Mokėsi Bubių pagrindinėje mokykloje, baigė dabartinę Šiaulių "Juventos" progimnaziją (tuometę 12-ąją vidurinę).

Baigė laivavedybą Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje.

Jau 20 metų plaukioja jūroje, šiuo metu dirba "DFDS Seaways" keltų linijų "Athena Seaways" kelto kapitonu.

2015 m. išrinktas Metų jūrininku.