Mula supainiojo vardus

– Kokie vėjai jus atvedė į Klaipėdą?

– Gimiau mažame Baškirijos miestelyje ir nuo mažens svajojau tapti jūrininku, nors mano tėvynėje nėra jūros. Augau su dviem pusbroliais, kiekvienas turėjome svajonę ir visos jos išsipildė, vienas tapo lakūnu, kitas – kariškiu, o aš – jūrininku. Kartą, kai jau buvau suaugęs ir studijavau, grįžęs kalbėjau su seneliu, kuris mane ir užaugino. Jis manęs klausė, kodėl pasirinkau tokią profesiją. Pamenu jo žodžius: "Kai žiūri į kairę, matai krantą, ir dešinėje yra krantas, tai yra tvarka. O jūra – tiesiog vanduo." Baigiau jūreivystės mokyklą, tapau laivavedžiu ir buvau paskirtas dirbti į "Lietuvos jūrų laivininkystę", taip ir atsiradau Klaipėdoje. Vėliau neakivaizdžiai dar mokiausi aukštojoje mokykloje. 15 metų ėjau į jūrą. Dirbau nuo žemiausio rango iki vyriausiojo kapitono padėjėjo, bet gyvenimas taip susiklostė, kad paskui išlipau į krantą.

– Ar dabar esate susijęs su jūra?

– Dirbu laivų agentavimo srityje. Taigi, studijos aukštojoje mokykloje man neabejotinai pravertė. Labai džiaugiuosi, kad viskas taip sėkmingai susiklostė.

– Ar žmoną radote Klaipėdoje?

– Ji klaipėdietė, bet susipažinau su ja dar iki paskyrimo čia dirbti. Jos tėvas – lietuvis, mama – rusė. Užauginome dvi dukras, dabar jau gyvename dviese.

– Kas sugalvojo jus pavadinti legendinio herojaus vardu?

– Buvo toks Dagestano herojus Imamas Šamilis, vadovavęs kovai prieš Rusijos imperiją. Šamilis Basajevas labiau žinomas šių laikų žmonėms. Šamilis – totoriškas vardas, arabų kalba – visa apimantis, atviras. Yra ir kitas panašus vardas – Kamilis, kuris reiškia – tobulas. Mano tėvai norėjo pavadinti mane Kamiliu. Kai pagal musulmonų papročius mane atnešė mulai, jam į ausį pašnibždėjo pasirinktą vardą. Galbūt Aukščiausiasis matė, kad aš nebūsiu tobulas, todėl mula blogai išgirdo ir ištarė: "Šamilis."

Užaugo ateistų šeimoje

– Kokia kalba bendraujate Lietuvoje?

– Viską, kas sakoma lietuviškai, suprantu, kalbu gal ir ne tobulai, bet, jei reikia, susikalbu. Santykis su rusų kalba per mano gyvenimą Klaipėdoje pasikeitė kelis kartus. Sovietmečiu šią kalbą mokėjo visi, paskui, prisimenant sovietmečio piktadarybes, ir kalbos daugelis nebemėgo. Užaugo nauja karta, kuri rusiškai neišmoko. Tačiau pastaraisiais metais ateina nauja banga, kadangi atvyksta vis daugiau ukrainiečių, kurie dirba aptarnavimo sektoriuje, su šiais žmonėmis galima susikalbėti tik rusiškai.

– Ar visada buvote religingas?

– Kai buvau mažas, religija buvo mano gyvenime todėl, kad močiutė buvo giliai tikinti ir gyveno laikydamasi visų religinių apeigų, skaitė arabų kalba Koraną. Visa tai liko giliai mano širdyje ir atmintyje. Jos tėvas buvo šventikas – mula, nors senelis – komunistas, čekistas. Kiek žinau, jis žmonių nešaudė, net padėjo kaimo mulai bendrauti su tarybiniais funkcionieriais. Jis padėjo rašyti pareiškimus, kad mula būtų reabilituotas. Atsimenu, kad senelis visada minėdavo Alachą. Tarybiniais laikais apie religiją niekas nekalbėdavo, todėl ir mano tėvai, kaip ir visi tarybiniai žmonės, buvo ateistai. Taip užaugau ir aš.

– Kaip į jūsų gyvenimą atėjo religija?

– 2009 metais totorių bendruomenė Klaipėdoje sukvietė etninių musulmonų susirinkimą ir nusprendė čia įsteigti musulmonų bendruomenę. Aš buvau išrinktas šios bendruomenės pirmininku. 2010 metų kovą bendruomenė buvo oficialiai įregistruota. Tapęs pirmininku supratau, kad man reikia tapti tikru musulmonu. Jaučiau širdyje kažkokią tuštumą. Galiu pasakyti nuoširdžiai – prie Dievo atėjau pats. Nuvykau į Kazanę, lankiau kursus. Pasirodo, jeigu šeimoje yra šventikas, kažkuris palikuonis tampa jo perėmėju. Aš buvau ta grandis. Pats tai supratau vėliau, kad mano likimas pakrypo tokia linkme, nes tokia buvo Aukščiausiojo valia.

Stengiasi nevalgyti kaire ranka

– Ar griežtai laikotės religijos reikalavimų?

– Stengiuosi griežtai laikytis kanonų. Menkiausias nukrypimas veda į išsiderinimą, viena, kita silpnumo akimirka, ir pajauti, kaip tolsti nuo tikėjimo. Stengiuosi laikytis taisyklės melstis penkis kartus per dieną, pavyko tai padaryti ne iškart. Dabar man tai – būtinybė. Jeigu netiki, tai visi ritualai slegia ir gyventi jų ribojamam yra sunku, o tada jau ateina suvokimas, kad jų nereikia. Jeigu du kartus praleidi penktadienio pamaldas, jau esi veidmainis. Tikiu ir pasaulio pabaiga, ir paskutiniojo teismo diena. Man net lengviau gyventi, kai ėmiau laikytis visų reikalavimų. Esu kairiarankis, bet stengiuosi vadovautis reikalavimu valgyti ir gerti naudodamasis dešine ranka, nes kairė – šaitano ranka. Kartais sugriebiu kažką kairiąja, bet perimu į dešinę, nors ir nepatogu.

– Ar jūsų atsivertimas į musulmonų tikėjimą ir pamaldumas priimtinas jūsų žmonai?

– Kai vedžiau, dar nebuvau tikintis. Gimė dukra, ir mes sprendėme, ką daryti: krikštyti ar atlikti musulmoniškas apeigas? Tuo metu neturėjau supratimo, kaip tai reikėtų daryti pagal mūsų apeigas, buvo 1985 metai. Vaiką pakrikštijome, bet jau tada buvo aišku, kad mano žmona tolerantiškai žiūri į musulmonų religiją. Kai pasakiau, kad įsteigėme musulmonų bendruomenę ir įstojau į musulmonų institutą, žmona visą suprato, ir konfrontacijos tarp mūsų dėl to nebuvo. Būdama krikščionė ji yra šventraščio žmogus. Vienas islamo postulatų yra tikėjimas pranašais. O jie yra ir Jėzus, ir Musa, ir Mahometas, kartu tikime ir šventraščiais, kuriuos turi visos religijos – Tora, Biblija, Evangelija. Mano žmona, būdama krikščionė, yra žmogus tikintis šventraščiu. Todėl man leidžiama būti santuokoje. Kitas reikalas būtų, jei ji būtų netikinti. Atsivertimas į religiją negalėjo turėti įtakos mano šeimos santykiams. Šeima mane palaikė. Aš net neabejojau, ar galiu gyventi su krikščione. Raginčiau ir kitus nebūti kategoriškus sprendžiant panašius klausimus.

Bando atsisakyti televizijos

– Ar mečetės statybos Klaipėdoje reikalai juda į priekį?

– Procesas vyksta jau dešimtmetį. Juk pati statyba yra ilgas procesas dar iki projekto sukūrimo. Atvirai sakant, dabar apie statybas dar nekalbame, nes pirmiausia reikia turėti žemės sklypą. O tam reikia būti tikram dėl finansų. Pasakysiu sąžiningai, Klaipėdoje labai mažai nuoširdžiai tikinčių musulmonų. Nereikia statyti mečetės niekam. Bus blogai, jeigu pastatysime, o paskui užkalsime duris. Dabar renkamės nuomojamose patalpose Tilžės gatvėje. Kiekvieną penktadienį į pamaldas susirenka nuo penkių iki 25 žmonių.

– Ar jūsų bendruomenę papildo iš užsienio į Klaipėdą mokytis arba dirbti atvykę musulmonai?

– Labai smarkiai prisideda. Pastaruoju metu Klaipėdoje mokosi jaunuolių iš Bangladešo, Indijos, Turkijos. Jokios problemos mus rasti nėra, internete viską galima sužinoti. Jeigu žmonės aiškina, jog nežinojo, kur esame, vadinasi, sako netiesą.

– Kokia kalba su jais bendraujate?

– Anglų. Arabų kalbos dar neišmokau. Jei bus tokia dievo valia, išmoksiu. Jau pradėjau, bet, prisipažinsiu, tingisi. Negaliu pasakyt, kad neturiu laiko, juk televizorių žiūriu. Dažną dieną bandau apsieiti be jo, bet ne visada pavyksta.

Nemėgsta ginčų dėl religijos

– Ar teko kada klausyti pareiškimų, kuriuose islamas tapatinamas su terorizmu? Ar žmonės jūsų klausinėja apie islamą?

– Nemėgstu diskutuoti ir ginčytis religijos tema. Man patinka posakis, kuris teigia, kad iš dviejų besiginčijančiųjų – vienas yra kvailys, o kitas – niekšas, nes jis provokuoja kvailį. Kartais išgirstu klausimų, bet dažniau norima iškart diskutuoti ar ginčytis. Klaipėdoje su tokiais pareiškimais apie islamą nesusidūriau, jauni žmonės to nedaro galbūt gerbdami mano žilą galvą. Klaidingas supratimas apie islamą kaip tapatų su terorizmu dalyką yra pagimdytas masinių informacijos priemonių. Teroristai yra dideli nusidėjėliai, nors ir padarę nuodėmę, jie lieka musulmonai. Jie nepakankamai išsilavinę žmonės, suklaidinti. Korane sakoma, kad, nužudęs žmogų, nužudo visą žmoniją.

– Ar Klaipėdoje susiduriate su pabėgėliais?

– Mano žiniomis, jų čia nėra. O jei ir yra, jie pas mus neateina. Gal kas savo namuose meldžiasi. Bet vyrai pagal religijos reikalavimus penktadieniais turi melstis mečetėje kartu su imamu.

– Jeigu atsirastų žmogus, kuris norėtų daugiau sužinoti apie musulmonų tikėjimą, ar jūs jį priimtumėte?

– Be abejo. Tai yra tiesioginė mano, kaip musulmono, pareiga, mes turime nešti religiją. Ne lenkti į ją žmones, o nešti ją. Norėčiau surengti pokalbį ar konferenciją su kitų religijų šventikais. Būtų gerai pabendrauti, nes mes – musulmonai, krikščionys ir judėjai – tikime vieną dievą.

Vizitinė kortelė

Gimė 1962 m. Baškirijoje.

1979 m. baigė vidurinę mokyklą.

1982 m. baigė Rygos jūreivystės mokyklą, įgijo jūrinių laivų laivavedžio profesiją.

1982–1995 m. dirbo "Lietuvos jūrų laivininkystėje".

1994 m. įgijo Sankt Peterburgo Jūrų akademijos jūrinių pervežimų ir jūrinio transporto organizavimo specialybių diplomą.

Nuo 1995 m. iki šiol dirba transporto logistikos įmonėje.

2017 m. neakivaizdžiai baigė Kazanės islamo institutą, kur studijavo islamo teologiją

Žmona – Veronika, dukros – Karina ir Viktorija.