Nori viso pasaulio

Rusijos valstybiniame pirmajame kanale propagandistas V. Solovjovas stebino tik jam pačiam suvokiama logika.

Vladimiro Putino ekspansinės politikos ruporas aiškino, kad Ukrainos nėra – nėra jos kaip šalies, nes nėra ekonomikos, nėra tautos, o teritorijos esą išskys, vos tik šalį nustos remti Vakarai.

„Jei gerai pasižiūrėsime, nieko nėra. Savo ekonomikos nėra, valdžios institutų nėra. Visų valstybės požymių nėra. Teritorija egzistuota tik iki to momento, kol kitos šalys ją finansiškai remia“, – aiškino propagandistas.

V. Solovjovo monologas skambėjo visiškoje tyloje, dauguma jo propagandinės laidos dalyvių stovėjo nuleidę akis, tik vienas politikierius drįso įkišti savo trigrašį.

„Jie bando rasti kitų finansavimo šaltinių“, – nedrąsiai lemeno laidos svečias Spiridonas Kilinkarovas.

Liūdintiesiems dėl sovietinių laikų, latvių mokslininkas siūlė prisiminti eiles, kuriose dėl geresnės prekės grumdavosi kiekvienas statistinis lietuvis ar latvis.

„Mes – Rusijos imperija“

V. Solovjovas dažnokai griebiasi tos pačios alogiškos retorikos – tai Ukrainos nėra, nes ji neturi nieko savo, tai Baltijos šalys neegzistuoja, nes esą jos buvo sukurtos, apstatytos ir išlaikomos Rusijos.

Atmintis: A. Udalcovas nepaminėjo to, kad Lietuvą aneksavus ir inkorporavus į SSRS, gyvenimo lygis iš tiesų krito dėl žudynių, trėmimų, privačios nuosavybės naikinimo. „Klaipėdos“ archyvo nuotr.

„Geroji rusų „dūšia“ vieną dieną gali pasakyti – gal jau užteks? Mes – juk lokiai. O lokiai puola be įspėjimo“, – pareiškė V. Solovjovas.

Toliau grasinimų retoriką laidoje perėmė karybos analitikas Stanislavas Krapivnikas, kuris aiškino, kaip Vakarai nesupranta Rusijos, kuri vis tik nori taikos (rusiškai žodis „mir“ turi dvi reikšmes: „pasaulis“ ir „taika“).

Į tai V. Solovjovas leptelėjo: „Mes norime pasaulio (rus. „mira“), geriau viso.“

„Mes – Rusijos imperija. Viską siekiame susigrąžinti. Baltijos šalys bus kitos. Jos jau atvirai kalba, kad ruošiasi karui su Rusija“, – postringavo S. Krapivnikas.

„15 minučių karui?“ – arogantiškai replikavo V. Solovjovas.

Skaičiais prieš propagandą

Ne tik V. Solovjovo, bet ir kitų propagandistų laidose ar straipsniuose naudojamą Kremliaus naratyvą, esą visos buvusios Sovietų Sąjungos respublikos yra skolingos Rusijai, į šipulius jau senokai daužo latvis Gatis Krumins’as, Vidžemės aukštosios mokyklos mokslinis bendradarbis ir istorijos mokslų daktaras.

Istorikas šių metų rugpjūtį buvo patvirtintas Sovietų okupacinio režimo padarytos žalos skaičiavimo komisijos pirmininku Latvijoje.

Pradėjęs eiti pareigas, G. Krumins’as akcentavo: „Įvertinti SSRS okupacijos padarytą žalą yra ir teisinė, ir moralinė pareiga nukentėjusiems nuo šios okupacijos. Matant įvykius Ukrainoje, akivaizdu, kad šis blogis niekur nedingo, o priešingai – bando įsigalioti. Reikia stengtis rasti bendrą kalbą su kaimynais lietuviais ir estais. Ir galiausiai reikia pabrėžti, kad tai yra ir visuomenės švietimo, o ypač tarptautiniame kontekste klausimas.“

Atiduodavo daugiau

Istorikas senokai studijuoja sovietinių laikų (1945–1990) archyvus.

Išanalizavęs tūkstančius Latvijos banko saugomų sovietinės Latvijos buhalterinės apskaitos dokumentų, istorikas yra įvardijęs šokiruojančius skaičius.

G. Krumins’as yra įsitikinęs, kad tai Baltijos šalys iš tiesų yra dotavusios Sovietų Sąjungos biudžetą, o ne atvirkščiai.

Išanalizavęs 46 tūkst. puslapių buhalterinės apskaitos dokumentų, istorikas suskaičiavo, kad Sovietų Sąjunga apie trečdalį biudžeto skirdavo sovietinės kariuomenės išlaikymui.

Savo analizėje G. Krumins’as skelbė, kad Baltijos šalys dotavo kitus Sovietų Sąjungos regionus.

Esą 25 mlrd. rublių Sovietų Sąjunga skirdavo Latvijai, tačiau pati Latvija į sovietinį Sąjungos biudžetą pervesdavo 40 mlrd. rublių, o tai yra 15 mlrd. rublių daugiau, nei buvo gaunama iš Maskvos.

Latvijos ir Lietuvos centriniuose valstybiniuose archyvuose mokslininko surinkti 1946–1949 metų dokumentai rodo, kad apie 30 proc. Lietuvoje tuo metu surenkamo biudžeto buvo išleidžiama kariuomenės ir saugumo sričiai, kitaip tariant, KGB išlaikymui.

Pavyzdžiui, 1949-aisiais tam buvo skirta 725 mln. rublių. Anot latvių istoriko, tai paneigia ir plačiai paplitusį mitą, kad pinigai buvo skiriami Lietuvos, kaip ir kitų Baltijos šalių, ekonomikos vystymui.

1949 metais Sovietų Sąjungoje Vidaus reikalų ministerijos ir valstybės saugumo sritims buvo išleidžiama daugiau nei pusė milijardo rublių.

Jo pateiktais skaičiavimais, Lietuvoje 1949-aisiais nacionalinės ir iš centrinio SSRS biudžeto įplaukusios pajamos siekė 2,61 mlrd. rublių, išlaidos sudarė apie 2,46 mlrd. rublių.

Būtent šis skirtumas, apie 150 mln. rublių, anot mokslininko, ir atiteko centriniam SSRS biudžetui.

Estijoje šis skirtumas 1949-aisiais buvo beveik 140 mln. rublių.

Skaičiuoja žalą

Okupacijos padarytos žalos Baltijos šalyse skaičiavimas vyksta ne vieną dešimtmetį.

Latvijos, Lietuvos ir Estijos atitinkamų komisijų gauti skaičiai svyruoja nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų milijardų JAV dolerių.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro direktorė Birutė Burauskaitė yra minėjusi, kad galėtų būti papildyti 2000-aisiais atlikti skaičiavimai, pagal kuriuos okupacijos žala įvertinta apie 80 mlrd. litų (20 mlrd. JAV dolerių pagal tuometį kursą).

Latvija yra skelbusi, kad už okupacijos metu padarytą žalą ji galėtų iš Rusijos reikalauti 200 mlrd. eurų kompensacijos.

Tačiau G. Krumins’as mano, kad reali suma būtų 300 mlrd. eurų.

O štai 2018 metais Rusijos ambasadorius Lietuvoje Aleksandras Udalcovas švaistėsi ne ką mažiau įžūliais pareiškimais, nei televizijos laidose dabar taškosi V. Solovjovas.

A. Udalcovas anuomet pareiškė, kad tai Rusija neva turi teisę reikalauti iš Lietuvos kompensacijos – 72 mlrd. dolerių.

Jis tikino, kad penktajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Lietuvoje 74 proc. gyventojų užsiėmė žemės ūkiu, o pagal pramonės produkciją Lietuva „triskart atsiliko nuo vidutinio lygio Sąjungoje ir užėmė vieną paskutiniųjų vietų pagal pragyvenimo lygį“.

Jis tikino, kad sovietmečiu SSRS investicijos į Lietuvą siekė 65 mlrd. dolerių.

Tačiau jis nepaminėjo to, kad prieškariu Lietuvoje pragyvenimo lygis niekuo nesiskyrė nuo Vakarų šalyse tuomet vyravusiojo. Lietuvą aneksavus ir inkorporavus į SSRS, gyvenimo lygis iš tiesų krito dėl žudynių, trėmimų, privačios nuosavybės ir gamybos priemonių naikinimo.

Idealizuoja praeitį

G. Krumins’as, prieš kurį laiką lankydamasis Lietuvoje, yra kalbėjęs, kad ne skaičių dydžiai yra svarbiausi jo tyrime, o Rusijos skleidžiamo melo, esą respublikos būtų žlugusios be jos, sutriuškinimas.

„Visa sovietinio periodo literatūra kalba apie tai, kad didžiulė pagalba buvo teikiama iš centrinio SSRS biudžeto. Tačiau duomenys, kuriuos radau apie Lietuvą, nors ne tiek ir daug, bet rodo, kad Lietuva apie 5–6 procentus dotuodavo SSRS biudžetą“, – yra teigęs G. Krumins’as.

Mokslininkų skaičiavimais, 1946–1990-aisiais Latvija SSRS skyrė apie 18 proc. nacionalinio biudžeto pajamų, arba 15,9 mlrd. rublių, skaičiuojant 1961-aisiais buvusiu rublio kursu. Šie metai pasirinkti kaip valiutos stabilumo atskaitos taškas.

„Bet kompensacija iš SSRS man yra antraeilis dalykas. Svarbiausia, kad mes sugriautumėte tuos mitus, tą dezinformaciją, kuri yra pateikiama“, – akcentavo G. Krumins’as.

Kremliaus naratyvus, esą sovietiniais laikais gyvenimas buvo geresnis, G. Krumins’as aiškina tuo, kad žmonės beveik visada turėjo tendenciją idealizuoti praeitį, lygindami ją su dabartimi.

Mokslininkas ne kartą duodamas interviu minėjo, kad žmogus tiesiog genetiškai užprogramuotas pamiršti blogį.

Pinigų yra, bet nėra ką pirkti

Lapkritį duotame interviu Latvijos žiniasklaidai G. Krumins’as priminė, kuo Latvijos vidutinis statistinis kolūkis skyrėsi nuo Rusijos ar Baltarusijos kolūkio.

„Devintajame dešimtmetyje Latgaloje gyvenę etniniai baltarusiai pradėjo keltis į Baltarusiją, nes ten pragyvenimo lygis buvo aukštesnis. Sovietinės ekonomikos absurdas buvo tas, kad kuo daugiau pieno galėjai primelžti iš karvės, tuo mažiau uždirbdavai. Jei pavykdavo primelžti iki 2 tūkst. litrų per metus, tai buvo viena kaina, jei perėjai į kitą kategoriją ir melžei daugiau, tau buvo mokama mažiau. Todėl reikėjo saugotis, kad nepradėtum rodyti per gerų rezultatų. Visas žemės ūkio modelis buvo pilnas paradoksų“, – kalbėjo istorikas.

Sovietų Sąjunga išties buvo pilna paradoksų. Pardavinėdami naftą, sovietai mainais iš Kanados pirkdavo grūdus, iš kurių buvo gaminami kombinuoti pašarai gyvuliams, todėl buvo galima padidinti gamybos apimtis.

„Tačiau dėl to sumažėjo žemės ūkio naudmenų, nes nebuvo prasmės čia vietoje statyti pašarų bazes. Be to, buvo įvairių priedų, dėl kurių devintojo dešimtmečio viduryje atėjo momentas, kai atlyginimai kolūkiuose buvo didesni nei miestuose. Dar vienas paradoksas – gyventojai turėjo „dirbtinių“ santaupų, nes pinigų tiesiog nebuvo kur dėti. Todėl galima sakyti, esą žmonės gerai uždirbo, bet prastai gyveno“, – akcentavo istorikas.

Liūdintiesiems dėl sovietinių laikų, latvių mokslininkas siūlė prisiminti eiles, kuriose dėl geresnės prekės grumdavosi kiekvienas statistinis lietuvis ar latvis.

„Rublis buvo tik tariamas apskaitos vienetas, nes neturėjo realaus padengimo, palyginti su prekės verte“, – reziumavo istorikas.

Profesijos, kurios leisdavo uždirbti daugiau, nereikalavo jokių ypatingų žinių, išsilavinimo, todėl sovietinis laikotarpis, kuris truko penkiasdešimt metų, neugdė žmoguje noro lavinti protą.

Istorikas paaiškina ir tokius pasakymus, kad esą sovietiniais laikais buvo gera medicina.

Šiomis mintimis besivadovaujantys pensininkai anuomet buvo jauni ir sveiki, todėl natūralu, kad jiems tuomet neteko įveikti sunkių ligų.

Alkoholis – laikmečio rodiklis?

Latvių istorikas kalbėjo apie įsisenėjusį mitą, kad esą sovietų laikais ko jau ko, bet alkoholio buvo į valias.

Realybė: mitas buvo ir tai, kad alkoholio SSRS laikais buvo kiek tik širdis geidžia. Prie gėrimų,taip pat kaip ir prie maisto prekių parduotuvių, nusidriekdavo ilgiausios eilės. Neretai jose kildavo ir muštynės. „Klaipėdos“ archyvo nuotr.

„Palyginus, pavyzdžiui, okupacijos pradžią ir pabaigą, alaus gamyba išaugo dešimt kartų. Prekyba alkoholiu sudarė dešimt procentų visų SSRS biudžeto pajamų – tai labai daug. Kai Michailas Gorbačiovas sugalvojo uždaryti alkoholio prekybą, tuo pat metu krito ir naftos kainos, partijos ekonomistai ėjo iš proto, nes suprato, kad pinigų ižde nebus. Tikslas buvo kilnus, bet iš kur gauti pajamų? Ir girtuokliavimo taip pat nepavyko išnaikinti. Daugelis iki šiol tai prisimena – jei vykdavo koks nors socialinis renginys, iš kavos puodelių vis tiek būdavo geriamas alkoholis“, – interviu portalui „jauns.lv“ kalbėjo istorijas.

G. Krumins’as priminė, kad visame pasaulyje žmonės vakarus gali leisti smuklėse, kavinėse ir restoranuose, todėl alkoholio vartojimo kultūra ten visiškai kitokia.

O štai iš sovietmečio ne tik latviai, bet ir lietuviai paveldėjo primityvaus buitinio alkoholizmo tradiciją.

„Sovietmečiu tokių smuklių tiesiog nebuvo. Jei ir buvo, žmonės bijojo ten eiti, kad kas nors nepaklausytų, ką jie kalba. Todėl visi turėjome sėdėti namuose, kaip viengungiai“, – priminė istorikas.

Vis tik G. Krumins’as reziumavo, kad latviai, estai ir lietuviai beveik jau įveikė sovietinių laikų mąstymą.

„Po 50 sovietinio modelio metų iš jos išsivaduoti užtrunka daug laiko, tačiau Rusijai tai skamba kaip mirtina diagnozė“, – teigė istorikas.

Ką buvo galima nupirkti už minimalią algą sovietmečiu ir dabar?

Minimali alga SSRS laikais – 60 rub.

Minimali alga dabar – 840 Eur, po mokesčių – 633 Eur.

Pigiausio „Žigulinio“ alaus butelis anuomet kainavo 33 kap. Vadinasi, už minimalią 60 rub. algą buvo galima nupirkti 181 butelį.

Dabar pigesnio alaus skardinė kainuoja apie 0,9 Eur. Tad už minimalią 633 Eur algą galima nupirkti 703 puslitrines alaus skardines.

Reikalas: kai kurie dabartinės laisvos Lietuvos Respublikos piliečiai pamiršo, kad tualetinis popierius anuomet buvo didelis deficitas, kurio gauti galėjo toli gražu ne kiekvienas. „Klaipėdos“ archyvo nuotr.

Sovietinės degtinės pusės litro butelis kainavo 4,12 rub. Taigi už minimalią algą tada buvo galima nupirkti 14,5 butelio. Dabar puslitrį nebrangios degtinės galima įsigyti beveik už 8 Eur, taigi už dabartinę minimalią algą išeitų 79 buteliai.

Sovietmečiu batonas kainavo 12 kapeikų, vadinasi, jų buvo galima nupirkti 500. Dabar paprasčiausias batonas prekybos centre kainuoja apie 0,8 Eur, vadinasi jų galima nupirkti 791. Tiesa, viename populiariame prekybos centre pigiausią batoną galima nupirkti ir už 0,34 Eur.

Duonos kepalas sovietmečiu tekainavo 20 kap. Už minimalią sovietinę 60 rublių algą buvo galima nupirkti 300 kepalų. Dabar nebrangios duonos kepalas kainuoja apie 1,2 Eur. Vadinasi, galima nupirkti 527 kepalus. Tiesa, parduotuvėse nesunku rasti ir dar pigesnės duonos, pvz., 0,9 Eur už kepalą.

Sovietmečiu 200 gramų sviesto pakelis kainavo 70, „Valstiečių sviesto“ – 68 kap. Taigi už 60 rub. buvo galima nupirkti 88 pakelius to pigesniojo.

Dabar sviesto pakelis kainuoja apie 1,7 Eur, vadinasi, už dabartinę minimalią algą galima nupirkti 372 pakelius. Tiesa, parduotuvėse galima rasti 200 gramų 82 proc. riebumo sviesto pakelį ir už 1,49 Eur. Tuomet jo išeitų 424 pakeliai.

Panašūs skirtumai fiksuotini ir lyginant ne maisto prekes, pvz., degalų kainas. Litras A92 benzino anuomet kainavo 40 kap., o A95 apskritai nebuvo. Taigi už 60 rublių buvo galima įsigyti 150 litrų A92 benzino, kokio reikėdavo „Žiguli“ automobiliams.

Dabar A95 benzinas, kuris iš esmės skiriasi savo kokybe, kainuoja apie 1,6 Eur. Taigi už minimalią algą šiuo metu galima įsipilti net 422 litrus benzino. Tačiau dabar Lietuvoje galima rasti ir dar pigesnių degalų. Pvz., vienoje degalinėje šalia Klaipėdos litrą to paties A95 benzino galima nusipirkti už 1,39 Eur, taigi už minimalią algą išeitų net 455 litrai.

Nuo 2024 m. minimalioji mėnesinė alga didės iki 924 eurų.

Taigi kada buvo gyventi geriau: sovietmečiu ar laisvoje Lietuvoje?