Pereiti į pagrindinį turinį

Gydytoja A.Plieskienė: jaučiuosi reikalinga Lietuvoje

2010-04-03 05:00
Nuostata: pasak A.Plieskienės, kasdienis gyvenimas ir taip kupinas iššūkių, tad neverta gręžiotis atgal.
Nuostata: pasak A.Plieskienės, kasdienis gyvenimas ir taip kupinas iššūkių, tad neverta gręžiotis atgal. / Nerijaus Jankausko nuotr.

Pokalbį su Klaipėdos universitetinės ligoninės Aukštųjų energijų skyriaus vedėja Aista Plieskiene vis pertraukdavo grąžtų gausmas, remontą atliekančių meistrų klausimai arba nedrąsus pacientų beldimas į duris.

Prieš pusmetį uostamiestyje pradėjusi dirbti 36 metų onkologė-radioterapeutė – bene jauniausia šios ligoninės skyriaus vedėja ir medicinos mokslų daktarė.

Lietuvoje jaučiasi reikalinga

– Kai visi emigruoja, jūs, atvirkščiai, iš Briuselio grįžote dirbti į Lietuvą. Kokie keliai atvedė į Klaipėdą?

– Briuselyje atsidūriau dėl šeimyninių aplinkybių. Ten laukiausi ir pagimdžiau sūnų. Esu aktyvi, tad mokiausi kalbų ir atstovavau Lietuvos spindulinės terapijos sąjungai Europoje, dalyvavau ruošiant komunikatą (oficialus vyriausybės pranešimas – S.L.) prieš vėžį, kurį rengia ES komisija.

Briuselio universitetinėse klinikose, kur gydoma visais pasaulyje įmanomais metodais, susipažinau su naujausia spindulinės terapijos įranga. Akiratis stipriai prasiplėtė ne tik radioterapijos srityje, įgijau ir administravimo įgūdžių.

Nebuvo vienos priežasties, kodėl grįžau į Lietuvą. Per 11 studijų metų mokiausi ir užsienio universitetuose. Kai ilgesnį laiką pabūni svetur, pajunti gimtinės šauksmą.

Iširus šeimai, tapau mažos šeimos galva. Pasilikti Briuselyje su dviem mažamečiais vaikais reikėtų labai daug pastangų. Lietuvoje platesnės galimybės pritaikyti savo kaip radioterapeutės specialybę. Tos technologijos, kurios pas mus tik ateina, užsienyje jau yra įprastos.

Žinojau, kad Vakarų Lietuvos regione, Universitetinėje ligoninėje, kuriasi puiki komanda, tad pasirinkau Klaipėdą. Kiekvieno radioterapeuto didžiausia svajonė – dirbti universitetinėje ligoninėje, kur negauni išoperuoto paciento, o kartu su komanda renkiesi gydymo taktiką. Komandos formavimas taip pat turėtų būti kiekvieno radioterapeuto svajonė.

– Tačiau dabar jums tenka rūpintis ne tik gydymu ar savo specialistų komanda, bet ir su skyriaus plėtra susijusiais remonto darbais. Ar moteriai tai nėra per sunku?

– Pastaruoju metu laikausi nuostatos, kad viskas įmanoma. Svarbiausia – susidėlioti prioritetus. Administravimo patirties įgijau dar rezidentūroje. Kauno medicinos universiteto Onkologijos klinikose buvau jauniausia administratorė. Tad manau, kad turiu dalyvauti tame procese. Bet svarbiausiu prioritetu išlieka pacientas.

Medicinos specialistai kasdien susiduria su iššūkiais. Kasdien balansuojame tarp naudos ir rizikos santykio. Gydymo nauda pacientui turi būti maksimali. Tad kai pasitaiko reti ligos atvejai ir nuo tavo sprendimo priklauso rezultatas, tenka ilgiau pasėdėti ne prie romano, o mokslinės literatūros. Mėgstu gilintis, o prireikus ir pasitarti su kolegomis užsienyje.

Reikli vadovė su šypsena

– Papasakokite, ką veikėte iki išvykos į Briuselį.

– Kauno medicinos universitetą baigiau 1996-aisiais. Po šešerių metų studijų tuo metu rezidentūros struktūra atrodė kiek kitaip. Tretinio lygio specialistams reikėjo baigti tris rezidentūras: bendrąją, antrinę – vidaus ligų ir tada stojome į radioterapijos. Baigdama pastarąją apsigyniau daktaro disertaciją epidemiologijos srityje.

Pabaigusi mokslus, dirbau Kauno klinikose. Vėliau išvažiavau į Vilnių. Dirbdama ne viename centre, kaupiau žinias.

Esu gana reikli tiek savo kolegoms, tiek visai komandai. Bet šiandien galiu ja didžiuotis – mokėmės diskutuodami. Su naujais gydymo standartais jie galėjo susipažinti niekur neišvykdami, perimdami mano patirtį.

– Bet žvilgtelėjus į jus sunku patikėti, kad esate griežta vadovė.

– Esu reikli, bet su šypsena. Mano komanda žino, kad bet kuriuo momentu galiu atsirasti tiek fizikų kabinete, tiek kitoje patalpoje. Kartu nagrinėjame visus klausimus, stebiu jų darbą, rekomenduoju, bet taip pat ir nemažai reikalauju.

– Kodėl pasirinkote onkologiją?

– Čia galime pakalbėti apie radioterapiją ir moteris. Radioterapija kartais atstoja chirurgiją. Jei chirurgija yra labiau vyriška sritis, tai radioterapija leidžia pasijausti panašiu specialistu. Tik nereikia tiek daug ištvermės ir fizinės jėgos. Chirurgas dirba skalpeliu, o mes – spinduliu.

Mano specialybė dėkinga, nes turiu daugiau laiko pagalvoti prieš priimdama sprendimą nei chirurgas onkologas.

Išsklaidė mokytojų skepsį

– Kodėl tapote gydytoja?

– Šeimoje ar tarp artimų giminių nėra medikų. Tapti gydytoja panorau gana anksti, penktoje klasėje. Augau Smalininkuose, geografiškai atokiame kaime prie Nemuno. Mokykloje pedagogai šį mano norą vertino kaip gana ambicingą. Jų manymu, įstoti į Kauno medicinos universitetą – per didelis iššūkis, nors mokyklą baigiau medaliu. Į universitetą įstojau iš pirmo karto.

– Gal ir Kauno medicinos universitetą baigėte su pagyrimu?

– Medicinos universitete jį gauti – labai retas atvejis. Bet buvau tarp geriausių studentų. Kai stojau į antrinę vidaus ligų rezidentūrą, iš 180 studentų priėmė tik 10. Išlaikius stojamąjį egzaminą buvau antroji pagal pažymių vidurkį. Mokslams skyriau daug jėgų ir energijos. Sukrautas žinių bagažas išlieka ilgam.

– Nors Klaipėdoje dirbate neseniai, bet iš pacientų teko girdėti atsiliepimų, kad viską išsamiai paaiškinate ir neimate kyšių.

– Tai, kuo baigėte klausimą, mane drasko iš vidaus. Neturiu naudoti fizinės jėgos, kad galėčiau to atsisakyti. Pacientams primenu, jog gyvename Europos Sąjungoje. Teko būti ne tik Belgijoje, kur toks bandymas padėkoti gydytojui būtų didžiausias įžeidimas. Mūsų medicina, vertinant asignavimą, ypač onkologijoje, gana aukšto lygio.

Pacientas turi būti informuotas apie savo ligą ir jos gydymą. Jei spaudžia laikas ir negaliu tinkamai paaiškinti, pasiūlau kitą susitikimą. Mūsų privalumas – kad pacientą gydome ilgai, tad turiu laiko nuosekliai viską išaiškinti. Negailiu laiko savo ligoniams. Mano privalumas – galiu kalbėti daug.

Be "tunelinio" regėjimo

– Dirbate ne tik savo tiesioginį darbą, bet ir dalyvaujate įvairiose vėžio prevencijos bei gydymo programose, projektuose. Kaip pavyksta suderinti motinystę su dideliu užimtumu?

– Metukų Bernardas per dieną manęs labai išsiilgsta. Šešerių Beatričę turiu suspėti laiku pasiimti iš priešmokyklinės klasės ir nuvežti į gimnastikos treniruotes. Viena nespėčiau. Bet atsiranda žmonių, kurie pagelbėja. Klaipėdos krašto žmonių gerumas yra išskirtinis. Sūnų prižiūri auklė Roberta. Ji kartu su mumis ir gyvena. Į darbą išėjau, kai jam buvo šeši mėnesiai. Bet jaučiuosi rami – vaiką palieku patikimose rankose.

– Kaip atsipalaiduojate?

– Nuvažiuoju prie jūros. Man kaip žmogui, mylinčiam gamtą, šis kampelis ypatingas. Grįžus nuo Belgijos paplūdimių, apstatytų daugiaaukščiais, labiau įvertini laukinę gamtą. Kai su vaikais paplūdimyje pažaidi kamuoliu, atsiriboji nuo visko. Pamiršti darbą padeda ir buities rūpesčiai.

Mėgstu improvizuoti virtuvėje. Negaminu iš knygų, pagal receptus. Roberta iš manęs mokosi ir mano receptus užsirašo. Juokais šį sąsiuvinį jai siūlau pavadinti "Aistos receptai be receptų".

– Kaip prigijote Klaipėdoje?

– Klaipėdos krašte gyvena nuoširdūs žmonės. Tai atsiskleidžia per smulkmenas. Prie prekybos centro praeiviai primena, jei pamirštu išjungti automobilio žibintus. Nebuvau su tuo susidūrusi nei Vilniuje, nei Kaune ar didžiuosiuose Europos miestuose. Belgų vairavimo kultūra nėra aukštesnė už lietuvių.

Klaipėdoje žmonės labai pastabūs. Jie mato aplinkinius ir jų veiduose nesijaučia įtampos. Nėra tunelinio regėjimo, kokį pastebiu didžiųjų šalies arba labiau industrinių miestų gyventojų akyse. Dar vienas didelis privalumas – nėra spūsčių. Tad tiksliai galiu suplanuoti savo dieną. Nemėgstu vėlavimo.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų