Be miego ir poilsio, per 60 valandų dviračiu įveikta Mindaugo karūnavimo metus simbolizuojanti 1253 km trasa. Už šį žygį Karaliaus Mindaugo Ištvermingojo Rikio titulą gavęs klaipėdietis Ivanas Čepurnychas yra pasiryžęs ir įspūdingesniems žygiams. Pavyzdžiui, aplink planetą, kurią pagal numintus kilometrus jau būtų apvažiavęs daugiau nei penkis kartus.

Giminėje – tautų gausa

– Papasakokite plačiau apie savo šaknis.

– Jos gana išsikerojusios. Tėvas – rusas, nuo Belgorodo, mama – latvės ir lietuvio meilės vaisius iš Palangos. Kai tėvas tarnavo Liepojoje, šiame Latvijos miestelyje susipažino su būsima žmona, mano mama. Vėliau gyvenimas juos atvedė į Palangą. Čia 1957-ųjų gegužės 2 dieną gimiau. Tiesa, neilgai buvau palangiškis, nes po metų šeima persikraustė į Klaipėdą. Tėvas, nenorėdamas blaškytis po tuometės Sovietų Sąjungos platybes, susirado kitą darbą, todėl ir atvyko į uostamiestį. Likimas lėmė, jog po daugelio metų, 1990-aisiais, ir aš gavau butą Rumpiškės gatvėje, kurioje šeima gyveno, atvažiavusi iš kurorto.

Į tarptautinę mūsų giminę įsiliejo ir mano žmona Kristina – pagal tautybę vokietė. Ji gimė Tauragėje, tačiau mes susitikome uostamiestyje.

– Kaip susipažinote, nes tais laikais nebuvo interneto, pažinčių svetainių?

– Įdomios istorijos nėra. Iniciatyvą parodė brolio žmona, supažindinusi mane su savo kurso drauge. Pamilome vienas kitą, 1979-aisiais susituokėme. Pratęsiau tėvų tradiciją – sulaukiau dviejų sūnų ir dukters. Vyriausiajam – Aleksandrui šįmet sukako 28-eri, dukrai Brigitai – 26-eri, jauniausiasis sūnus – 23-ejų Edgaras. Žmonai patiko filmas "Brigita ir Edgaras", todėl vaikams suteikėme tokius vardus.

– Kokia kalba bendraujate šeimoje, nes vaikai baigė lietuviškas mokyklas?

– Daugiausia lietuviškai, tačiau dažnai, kad turėtų kalbos įgūdžių, šnekame ir rusiškai. Nuvažiavus aplankyti mamos, ten tenka klausytis, kaip giminė kalba latviškai.

Palangoje gimęs klaipėdietis

– Nors ir gimėte Palangoje, tačiau esate klaipėdietis?

– Taip. Vidurinės mokslus baigiau 11-ojoje mokykloje (dabar "Aitvaro" gimnazija). Su atestatu patraukiau į Klaipėdos politechnikumą. Pasirinkau tuomet populiarią – pramoninės ir civilinės statybos profesiją. Akivaizdžiai nepavyko jo baigti – 1976-aisiais pakvietė į armiją. Netempti gumos, o atlikti pareigą tėvynei paragino dviem metais vyresnis brolis Jurijus. Kai anksti – 1975-aisiais – mirė tėvas, jis tapo šeimos galva. Nuo mažens buvau silpnokas. Kariuomenėje desantininku tarnavęs Jura mane ir auklėjo – grūdino mėlynėmis, ir nuo kitų gynė. Taip pat jis prižiūrėjo ir 1969-aisiais gimusią seserį Nataliją.

Grįžęs iš armijos, baigiau politechnikumą. Dėl to, kad reikėjo dirbti, mokslus gerais pažymiais baigiau neakivaizdiniame skyriuje.

– Tačiau daugiau nei 30 metų jūs dirbate "Baltijos" laivų statykloje, o ji nesusijusi su namų statyba.

– Tarnaujant Tulos srityje patekau į karinę gamyklą. Čia žaibo greičiu išmokau tekintojo abėcėlę. Teko gaminti sanitarinius mazgus, kurių reikėjo prie Kinijos sienos. Šiandien galiu patvirtinti, kad kariuomenė mane labai užgrūdino. Vilkėdamas karinę uniformą pamilau darbus su metalu ir, grįžęs į Klaipėdą, nuėjau įsidarbinti į "Baltiją". Rugpjūčio 22 dieną bus 32 metai, kai dirbu šioje įmonėje, tapusioje antraisiais namais. Nuo pirmųjų dienų patekau į 4-ąjį cechą. Jame, tiesa, per daugelį metų keitusiame pavadinimą, tebesu ir šiandien.

– Gal esate seniausiai dirbantis statyklos darbininkas?

– Ne, yra darbuotojų, kurių stažas dviem ar trimis metais didesnis už manąjį.

Dviračiai – nuo mažens

– Kaip užsikrėtėte meile dviračiams?

– Kai buvau mažas, kartu su broliu laužėme triratuką. Iš jo sukonstravome normalų dviratuką. Vėliau, lankant pirmą klasę, tėvo draugas Pavelas Šapovalovas, tuomečio Prekybos uosto viršininko pavaduotojas, padovanojo man dviratį "Ereliukas". Anais laikais tai buvo iš fantastikos srities. Kiek ūgtelėjęs sužinojau, kad 10-ojoje (dabar Sendvario) vidurinėje mokykloje yra dviračių sporto sekcija. Pas trenerį Vytautą Jakelaitį sugužėjo didelis būrys norinčiųjų tapti dviratininkais. Sekėsi man. Demonstravau gerus rezultatus. Nežinau, kaip paaiškinti: būdamas fiziškai nestiprus, ant dviračio sėdęs tapdavau ištvermingas, valingas, galėdavau minti ir minti pedalus kepinant saulei ar gausiai sningant.

– Anokia paslaptis, kad daugelis paauglių į dviratininkų grupes įsirašydavo tikėdamiesi gauti dviratį.

– Tikra tiesa. Mums seilės upeliais tekėdavo, kai P.Cvirkos (dabar Turgaus) gatvėje esančios parduotuvės vitrinoje mus gundė žalios ir mėlynos spalvos sportiniai dviračiai, kaip šiandien prisimenu, kainavę tuomet didelę sumą – 108 rublius. Į dviračių sporto grupes ėjome tikėdamiesi tokių plieno žirgelių gauti veltui. Antruosius metus lankantys tie, kuriais treneris pasitikėdavo, dviračiais galėdavome grįžti namo.

– Jums anksti pavyko pasiekti TSRS sporto meistro vardą.

– Būdamas jaunuoliu 100 km nulėkdavau, palyginti su šiuolaikiniu, daug sunkesniu dviračiu, per 2 val. 15–20 min. Sporto meistro normatyvą įvykdžiau ir turėjau gauti pažymėjimą, tačiau buvau pakviestas į kariuomenę. Likau be jo. Prieš tai buvau tapęs kandidatu į sporto meistrus. Šį meistriškumą įrodantį pažymėjimą ir ženkliuką turiu prie savo relikvijų.

– Grįžęs iš armijos negrįžote į dviračių sportą. Kodėl?

– Apsižvalgiau, – brolis sukūrė savo šeimą, mama – namų šeimininkė, jaunesniajai sesutei – tik devyneri. Reikia pinigų. Nuėjęs į sportą nežinai, gausi ar negausi stipendiją. Viską pasvėręs nutariau įsidarbinti. Tačiau sieloje vis kažkas graužė – jaučiausi it nesavas. Lūžis įvyko 1985-aisiais, kai TSRS vadovas Michailas Gorbačiovas paskelbė, jog žmonės nebevartos alkoholio. Jokia paslaptis – su bendradarbiais truktelėdavome ir alučio, ir ko nors stipriau. Gi, žinote, bandyk atsisakyti, tai brigadoje liksi svetimas. Šiandien galiu padėkoti M.Gorbačiovui, kurio "sausas įstatymas" leido man sukaupti pinigų. Už juos nusipirkau, žmonai nežinant, dviratį. Gerą – tinkamą sportui ir turizmui. Kai sėdau, tai iki šiol, 24 metus, nenulipu.

Slėpė nuo žmonos

– Kodėl nesakėte žmonai?

– Žadėjau po kurio laiko pasakyti apie dviratį. Nežinojau, kokia bus Kristinos reakcija – pyks ar pritars mano pirkiniui. Iš pradžių dviratį laikiau mamos buto balkone. Tačiau žmona sužinojo anksčiau. Ir liepė parvežti į bendrabučio, kuriame iš pradžių gyvenome, sandėliuką, įdėti tvirtesnę spyną, kad ilgapirščiai nepasikėsintų.

– Ar per tuos metus daug dviračių turėjote?

– Ar esate skaičiavęs, kiek numynėte kilometrų?

– Labai daug. Nuo 1987 iki 1997-ųjų per metus numindavau nuo 10 iki 12 tūkstančių kilometrų. Kai sėdu ant dviračio, stengiuosi nuvažiuoti kiek galima daugiau kilometrų. Pažįstami kviečia riedėti dviratininkų takais, kurie pastaraisiais metais iš Klaipėdos veda įvairiomis kryptimis. Tačiau labiau prie širdies – keliai. Mano stichija – plentas. Jame jaučiuosi it erelis danguje. Sutinku, kad dėl automobilių gausos tai pavojinga, tačiau noras važiuoti kasmet vis didėja.

– Už stebinančią ištvermę sulaukėte įvairių įvertinimų.

– Pats brangiausias trofėjus – 1997-aisiais prezidento Algirdo Brazausko asmeniškai įteikta gryno sidabro monetų kolekcija. O kai vienu sykiu įveikiau 1253 kilometrus, gavau Karaliaus Mindaugo Ištvermingiausio Rikio titulą. Turinčius šį vardą žmones Lietuvoje galima suskaičiuoti vienos rankos pirštais.

Vietoj šventės – žygis

– Ar žmona neįsižeidžia, jog dviračiui skiriate daug dėmesio?

– Kristina labai patenkinta, kad dviratis mane gelbsti nuo pagundų – pobūvių, "tūsų". Ji per mano gimtadienį liepdavo sėsti ant dviračio ir pūsti kur nors, nors ir visai dienai. Galima būtų pasvajoti – gegužės 2-oji, atbudusi gamta, šašlykai, alus, o aš – ant dviračio. Iš Klaipėdos – į Plungę, Telšius, Varnius ar Kryžkalnį.

– Apie ką galvojate, kai tenka važiuoti didelius atstumus?

– Galvoju, pavyzdžiui, kodėl dukart du – keturi. Žiūriu, kad jau ir finišas čia pat. Niekad neaimanuoju, kad dar toli važiuoti, kad vėjas pučia ne į nugarą. Stengiuosi rasti pozityvą – saulutė išlindo iš už debesies, o štai ir lyti nustojo.

– O dar kuo nors domitės?

– Žvejyba nepatinka, nes čia nėra veiksmo. Įmeti kabliuką ir sėdi, lauki, kol kokia žuvelė užkibs. Patinka grybauti, šaškėmis žaisti. Tačiau pastaraisiais metais "žiauriai" traukia muzika. Dėl Dariaus Užkuraičio dainų kraustausi iš proto. Žmona sako: "Apsiramink". Šiaip užaugau su tokio stiliaus muzika. Jaunystėje turėjau radijo imtuvą VEF, tai nuolat klausiausi melodijų. Patinka ir šiuolaikinė muzika. Kartais groju gitara. Soline elektrine gitara grojau armijoje suburtoje muzikantų grupėje.

– Natas pažįstate, ar gelbsti gera klausa?

– Prisipažinsiu – nepažįstu natų. Tačiau kūrinį sugroti galiu be klaidų.