Siaubas ir nežinia, noras priešintis ir baimė – tokie jausmai yra dabar apėmę daugybę klaipėdiečių, su nerimu laukiančių pabėgėlių pasirodymo mūsų mieste. Pamatę kitaip atrodantį ir besielgiantį žmogų viešoje vietoje, daugelis nusiteikia neigiamai.

Jau apmoko policiją

Prieš pat Naujuosius metus uostamiesčio policininkai buvo pakviesti į Vyriausiojo policijos komisariato salę.

Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Egdūnas Račius keturias valandas pasakojo apie emigrantų kultūrinės terpės ypatumus bei Sirijos ir Irako žmones.

Pilnutėlė pareigūnų salė klausėsi lektoriaus aiškinimo apie pabėgėlių religiją, kuo skiriasi įvairių musulmonų konfesijų papročiai, kaip su mums nepažįstamos kultūros žmonėmis elgtis, kaip bendrauti, kad nebūtų nesusipratimų.

"Viskas, ką išgirdome, mums buvo labai naudinga. Manau, daugelio pareigūnų požiūris į pabėgėlius pasikeitė. Mes tikrai nežinojome daugelio dalykų apie jų tautinius bei religinius ypatumus", – tikino uostamiesčio policijos Patrulių rinktinės 2-osios kuopos vadas Gedas Sakalauskas.

Pernai penki Klaipėdos apskrities policininkai dirbo Slovėnijoje, kur tiesiogiai susidūrė su pabėgėliais, o grįžę pasidalijo savo įspūdžiais su kolegomis.

Pasirodo, jau dabar policijos patrulių ekipažai formuojami taip, kad bent vienas policininkas sugebėtų susikalbėti anglų kalba. Kad kuo daugiau pareigūnų pramoktų anglų kalbos, jiems rengiami šios kalbos kursai.

"Klaipėdoje ir dabar gyvena nemažai kitataučių, tačiau išskirtinių atvejų, susijusių su jais, dabar nėra", – patikino pareigūnas.

Geto pabėgėliams nekurs

Ne vieną tokią pat paskaitą E.Račius skaitė ir uostamiesčio socialiniams darbuotojams.

Kalbėdama apie klaipėdiečių pasiruošimą priimti pabėgėlius, uostamiesčio Socialinės paramos centro vadovė Diana Stankaitienė dar kartą patvirtino, kad atskiro geto šiems žmonėms mūsų mieste neketinama kurti.

Jie galės pasirinkti nuomai būstus, tad gyvens tarp klaipėdiečių.

Dabar žinoma, kad vasarį į Klaipėdą atvažiuos viena šeima iš Ukrainos. Iš Artimųjų Rytų ar Afrikos pabėgėlių artimiausiu laiku mūsų mieste apgyvendinti dar neplanuojama.

"Mūsų funkcija yra atstovauti, tarpininkauti, padėti. Ar siūlomi nuomai butai yra tinkami, spręs jie patys. Nuomos pinigus jie turės patys, mūsų centrui teks tik administravimo lėšos", – aiškino D.Stankaitienė.

Kokias mokyklas lankys atvykėlių vaikai, taip pat rinksis patys pabėgėliai. Mokyklų, kur būtų mokoma anglų kalba, mūsų mieste nėra.

Tikimasi, kad dauguma pabėgėlių mokės susikalbėti būtent šia kalba. Perkeltieji asmenys bus mokomi lietuvių kalbos.

"Mūsų socialiniams darbuotojams tenka iššūkiai mokėti anglų ir rusų kalbas. Kol kas visiškai neaišku, kaip bendrausime su arabakalbiais. Žinome, kad Klaipėdos bendruomenėje yra žmonių, kalbančių šia kalba. Raudonojo Kryžiaus darbuotojai jau susidūrė su šiuo reiškiniu ir žadėjo mums padėti" – aiškino D.Stankaitienė.

Higienos įpročiai – kitokie

Jau dabar mūsų socialinių paslaugų teikėjams aišku, kad žmonės iš Rytų visiškai kitaip supranta laiko sąvoką, kitokie yra jų buities ir higienos įpročiai.

Klaipėdiečius labiausiai neramina, ar naujieji kaimynai nemėtys per langus šiukšlių maišų, ar laikysis kitų mūsų visuomenėje priimtų normų.

D.Stankaitienė tikino, jog Klaipėdos socialiniai darbuotojai jau turi patirties ir šioje srityje.

Dar iki atvykimo į mūsų miestą pabėgėliai kažkurį laiką praleis Rukloje, kur dirba vietos socialiniai darbuotojai, vyksta kultūros ir visuomenės pažinimo mokymai.

Kai į mūsų miestą atvyko kelios šeimos iš Čečėnijos, čia taip pat vyko mokymai, kaip pas mus priimta bendrauti prie stalo, etnokultūros specialistai pristatė mūsų liaudies dainas, atvykėliai taip pat dalijosi savo patirtimi.

D.Stankaitienė tikino, jog pabėgėliams iš Artimųjų Rytų bei Afrikos tokie mokymai taip pat vyks.

Vyrą pavadino kalnų ožiu

Klaipėdos socialiniai darbuotojai jau turi įvairiausių darbo su pabėgėliais patirčių.

Prisimindama čia gyvenusius čečėnus, D.Stankaitienė minėjo kelis mūsų kultūrų skirtumus.

Paprašyti atvykti kitą dieną, jie atvažiavo po dviejų dienų ir labai pasipiktino, kai Socialinių paslaugų centro vadovė jų nepriėmė, nes tuo metu turėjo dalyvauti miesto tarybos posėdyje.

"Mūsų visiškai skirtingas bendravimas šeimose. Pamenu atvejį, kai Klaipėdos gimtadienio dieną turėjome šventę centre, o tada dar buvome įsikūrę Liepų gatvėje. Po mūsų darbuotojų ir prieglobstį gavusių užsieniečių vaišių susiruošėme eiti stebėti miesto renginių. Tada vienas imigrantas vyras tiesiog išėjo, o nėščia jo dviejų vaikų motina susiruošė laiptais nešti vežimėlį. Nunešėme jos vežimėlį, o aš pavijau jos sutuoktinį. Tada trūko kantrybė, išvadinau jį kalnų ožiu, sugėdinau, kaip galėjau, ir paaiškinau, kad jis privalo ne tik daryti vaikus, bet ir jais bei žmona rūpintis. Kitą dieną pas mane atėjo vyresnio amžiaus jų tautybės vyras, pasirodo, tas jaunas tėvas labai įsižeidė. Tai pavyzdys, kad kultūriniai skirtumai yra nemaži", – dalijosi patirtimi D.Stankaitienė.

Tada visas būrys čečėnų mūsų šalyje gavo pabėgėlio statusą bei visas lengvatas ir pagalbą. Iš to didelio skaičiaus žmonių Lietuvoje dabar gyvena tik vienas. Beveik visi kiti išvažiavo į Vakarų Europą.

Kelios šeimos buvo grąžintos į Lietuvą, nes pažeidė buvimo kitoje valstybėje sąlygas.

Dar vėliau paaiškėjo, kad tos šeimos sugrįžo į savo tėvynę.

Dabar dažnai prognozuojama, kad tas pats atsitiks ir su į Europą besiveržiančiais pabėgėliais. Čia jiems pernelyg menkos socialinės garantijos ir pernelyg šaltas klimatas.

Klaipėdiečiai reiškė protestą

Lietuvoje socialinės darbuotojos ir šiaip nėra labai apsaugotos.

"Laukiame jų su nerimu. Jau žinome, kad bus nelengva. Naujamečiai Vokietijos ir Švedijos įvykiai verčia nerimauti. Juk didžioji dalis socialinių darbuotojų yra moterys", – teigė D.Stankaitienė.

Jau dabar kyla tam tikrų keblių situacijų su žmonėmis, kurie gyvens kaimynystėje su svetimšaliais.

Vienas vyras ketina nemokamai užleisti savo būstą, kuris turi bendrą virtuvę su kaimynais.

Tačiau kaimynystėje gyvenantys klaipėdiečiai buvo atėję protestuoti dėl to, kad jiems teks gyventi su ukrainiečių šeima.

Socialiniams darbuotojams teko aiškinti, kokias teises turi šie žmonės ir kad jiems teks sugyventi su naujaisiais gyventojais.

Melsis penkis kartus per dieną

Pasak islamo tyrinėtojo E.Račiaus, mūsų baimė pirmiausia yra siejama su kultūriniu nesusikalbėjimu.

Baiminamasi, kad atvykę žmonės elgsis kitaip, bet tai nereiškia smurto ar kitokios grėsmės saugumui.

Tiesiog jie kitaip valgo, rengiasi, dirba. Kadangi Lietuvoje žmonių įvairovė yra labai maža, akivaizdu, kad apie imigrantus reikia kai ką sužinoti, galbūt reikės adaptuotis, eiti į kompromisus.

E.Račius įsitikinęs, jog pastaraisiais dešimtmečiais pas mus kompromisų imamasi labai sunkiai. Mūsų žmonės norėtų išvengti situacijų, kuriose jiems reikėtų elgtis kitaip nei yra įpratę.

"Lietuvoje apie gyvąjį islamą, apie tai, kaip jis kaip kultūra ir religija yra praktikuojamas, žinių turime nedaug. Mes dažniausiai žinome apie tai, ką sako koranas, bet nežinome, ar kiekvienas musulmonas jį skaito. Kitos mūsų žinios ateina iš žiniasklaidos, kuri dažniausiai aprašo pačius marginaliausius individus ir jų grupes, kalbu apie teroristus", – patirtimi dalijosi politologas.

Paskaitų metu dažniausiai klausiama apie kultūrų skirtybes buitiniu lygmeniu.

Kita klausimų grupė – profesiniai interesai.

Pavyzdžiui, pasieniečiai arba policininkai klausia, kaip su musulmonais elgtis sulaikymo atvejais. Juos domina, ką galima liesti, kaip kalbėti, siekiant išvengti nereikalingų pasekmių.

Visi žinome, kad musulmonai turi melstis penkis kartus per dieną. Toks yra lūkestis, panašiai kaip katalikams būtų privalu eiti išpažinties. Bet ar visi katalikai taip daro?

Ir kai kurie musulmonai laikosi reikalavimų, o kai kurie atsimeldžia už visą dieną vakare.

Vienintelis reikalavimas musulmonų maldoms skirtai vietai yra švara, bet nėra jokio reikalavimo suteikti tai erdvei sakralumo požymių. Tiesiog ten turi būti pakankamai erdvės, kad žmogus galėtų atlikti ritualinius judesius.

Bus sunkiau ne jiems, o mums

E.Račius svarstė – jeigu kasdienis meldimasis užtrunka panašiai kaip cigaretės surūkymas, kodėl nesuteikus tokios galimybės?

Penktadienio meldimasis, kuris yra bendruomeninis, – jau didesnis iššūkis, tačiau Lietuvoje dar neturime visos infrastruktūros – daug mečečių ir imamų, kurie galėtų sakyti pamokslą ir atlikti kitas apeigas.

"Bus sunkiau ne jiems, o mums. Tie žmonės jau išgyveno labai daug įvairių dalykų", – aiškino specialistas.

Anot jo, Sirijoje musulmonai labai lengvai atpažįsta krikščionis, nes šių ten yra daug. Tai, kad krikščionys sekmadienį eina melstis, jiems nėra naujiena.

"Lietuvoje sunitinis islamas pripažįstamas tradiciniu. Totoriai yra šios religinės šakos atstovai. Iš Azerbaidžano atvykę azeriai paprastai yra šiitai. Pabėgėliai gali priklausyti bet kuriai iš aštuonių musulmonų religijos konfesijų, būti bet kurios krikščionybės konfesijos arba nė vienos šių religijų išpažinėjai. Kokių grupių žmonių daugiausia atkeliavo į Europą, tokios statistikos kol kas neaptikau", – paaiškino E.Račius.

Ragina nepasiduoti baimei

Klaipėdos socialinės paramos centro vadovė su mūsų miesto musulmonų religinės bendruomenės atstovais dar nebuvo susitikusi.

Klaipėdos krašto musulmonų bendruomenės IMAN pirmininkas Šamilis Gumerovas teigė neatsisakysiąs, jei reikės padėti bendrauti su pabėgėliais, išpažįstančiais musulmonų tikėjimą, priims juos melstis į savo patalpas ir, kiek galės, pagelbės su jais bendrauti.

Š.Gumerovas netrukus ketina susitikti su miesto meru Vytautu Grubliausku aptarti kitų bendruomenei aktualių klausimų ir užsiminti apie galimą pagalbą, jei jos prireiktų.

Uostamiesčio musulmonai maldai renkasi į Tilžės gatvė 49 namą, kur turi patalpas.

"Arabų kalbą moku menkai, bet jei reikėtų, aš neatsisakyčiau padėti tiek tiems žmonėms, tiek Klaipėdos bendruomenei, – patikino bendruomenės pirmininkas. – Nereikia nieko bijoti. Klaipėda jau dabar yra daugiatautis miestas. Jei čia apsigyvens dar pora šimtų kitataučių, jie ištirps tūkstantinėje vietos gyventojų masėje, ir mes net nepajusime, kad jie čia gyvena."

"Kitų tautų papročių žinojimas mums visiems padėtų būti labiau tolerantiškiems abiem pusėms. Nepamirškime, kad Vilniuje ir aplink sostinę musulmonų yra daugiau, ir tai gali būti vienu lemiamų faktorių norėti gyventi arčiau jiems suprantamų žmonių", – svarstė D.Stankaitienė.