Pavyksta tik nedaugeliui

Klaipėdos teritorinės darbo biržos duomenimis, kasmet įstaigoje užsiregistruoja apie 1,5 tūkst. ribotą darbingumo lygį turinčių žmonių. Beveik pusė jų – Klaipėdos miesto gyventojai.

Neįgalieji sudaro apie 4 proc. viso bedarbių skaičiaus.

"Vidutiniškai turime apie 367 riboto darbingumo lygio asmenis. Metų pradžioje jų visada būna daugiau, vasaros metu – sumažėja, nes įsidarbina", – teigė Klaipėdos teritorinės darbo biržos Darbo išteklių skyriaus vyriausioji specialistė Jurga Narkuvienė.

Esą valstybė neįgaliems žmonėms siūlo įvairių alternatyvų.

"Populiariausia – įdarbinimo subsidijuojant priemonė, kai darbdaviams yra mokama subsidija darbo užmokesčiui ir socialinio draudimo įmokoms. Smulkesnė priemonė yra darbo vietų steigimo subsidijavimas, kai darbdaviui yra skiriamas finansavimas, kad šis įsteigtų darbo vietą neįgaliajam. Taip pat yra savarankiško užimtumo rėmimas, kai neįgalus asmuo įsteigia darbo vietą sau. Taip pat teikiame profesinės reabilitacijos programą, kurios tikslas – atkurti asmens darbingumą", – vardijo J.Narkuvienė.

Darbo biržos atstovai neslėpė, kad įsidarbinti atviroje darbo rinkoje neįgaliajam – vis dar labai sudėtinga. Tik vienas kitas sugeba tai padaryti pats, o sėkmės atveju kai kurie net stengiasi nuslėpti savo negalią.

Daugiau nesižemins

Teigiama, kad daug lengviau į darbo rinką integruojasi mažą nedarbingumo lygį turintys žmonės.

Neretai į Darbo biržą kreipiasi ir patys darbdaviai, ieškantys kompiuterių specialistų, administratorių. Tačiau Darbo birža, be nekvalifikuotų darbuotojų, dažniausiai neturi jiems ko pasiūlyti.

Pasak Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Klaipėdos miesto filialo narės Laimos Stelingienės, žmonėms paprasčiausiai neoru lankytis Darbo biržoje, o ir pagalba čia esą labai abejotina.

"Buvau užsiregistravusi kaip kvalifikuotas specialistas, mano kantrybės užteko apsilankyti tris kartus. Daugiau nėjau ir nebesižeminau. Mano giliu įsitikinimu, tai yra absoliuti beprasmybė. Tau duodami penki šeši lankstinukai ir pasakoma – skambinkis, ieškokis. Jokio tarpininkavimo iš jų pusės nemačiau. Kalbu iš savo asmeninės patirties", – kalbėjo L.Stelingienė.

Geriausia motyvacija – pinigai

Klaipėdos miesto tarybos narės Ninos Puteikienės manymu, sukurtos priemonės ir programos tėra gražus viršelis, neatspindintis tikrojo vaizdo.

"Atrodo, neturėtume galvoti apie problemas – juk skiriami valstybės pinigai, neįgalieji mokosi ir dirba, bet iš tikrųjų yra visiškai kitaip. Girdėjau ne vieną istoriją apie tai, kad darbdaviai patogiai išnaudoja neįgaliuosius ir valstybę, paimdami tik subsidiją ir vėliau pakeisdami darbuotoją. Kuriamos abstrakčios programos, o paskui – eik kur nori", – komentavo N.Puteikienė.

Prasta situacija ir socialinėse įmonėse. Pasak Darbo biržos atstovų, taip yra dėl pačių darbdavių požiūrio.

Klaipėdos savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėjos Audronės Liesytės manymu, naudos duotų finansinis paskatinimas.

"Jeigu žmogui materialiai apsimoka, požiūris greitai pasikeičia. Socialinės įmonės, mano nuomone, Lietuvoje silpnos. Teko matyti situaciją Vokietijoje. Ten veikia labai didelės įstaigos, jose suplanuotos veiklos, vyksta ne tik darbas, bet ir skatinamas užimtumas", – pastebėjo A.Liesytė.

Jos žodžiais, net ir labai aukštą nedarbingumo lygį turintiems žmonėms būtina užsiimti kokia nors veikla.

"Bet žmogus pradeda bijoti, kad truputį padirbėjęs gaus mažesnę išmoką ar pensiją, be to, dar ir turės dirbti, įsipareigoti. Kitaip tariant, jiems tai nėra naudinga", – atkreipė dėmesį A.Liesytė.