Kai šiuo metu Vokietijoje gyvenančio vyro kas nors paklausia, iš kur jis kilęs, K.Lepies su pasididžiavimu atsako, jog iš Memelio, "ten prie Baltijos jūros, kur graži žemė".

Tik praėjus 77 metams K.Lepies, lydimas savo dukters Saskios ir anūkės Ninos, pirmąkart atvyko į Klaipėdą. Garbingą amžių nugyvenęs vyras švytėjo džiaugsmu, kad sugrįžo į savo jaunystės miestą, kurį esą ne taip ir lengva šiandien atpažinti, nes viskas labai pasikeitę. Jis, be abejo, atpažino teatro balkoną, iš kurio 1939-ųjų kovą savo ugningą kalbą klaipėdiečiams rėžė Adolfas Hitleris.

"Mano pasaulėžiūrai didelę įtaką darė tėvas. Jis nepalaikė nacionalsocialistų partijos idėjų, todėl aš toje minioje klausydamas A.Hitlerio kalbos jaučiausi svetimas tiems žmonėms. Tik pamenu, kad jo kalba aidėjo visur, nes buvo pastatyta daugybė garsiakalbių", – susitikime pas Klaipėdos merą Vytautą Grubliauską prisiminė K.Lepies.

Uostamiesčio vadovas mielai sutiko priimti tokį garbų svečią, kuris į gimtinę sugrįžo po daugybės išgyvenimų. Sulaukęs 16 metų K.Lepies amato išvyko mokytis į Karaliaučių, ten jis buvo, kai prasidėjo karas. K.Lepies tarnavo Rytprūsiuose kariuomenės ryšininku ir karui baigiantis pateko į raudonarmiečių nelaisvę. Dvejus metus praleido lageryje netoli Uralo. Vėliau jam buvo leista grįžti Vokietiją, kur ir dabar gyvena. Tačiau visą laiką turėjo svajonę aplankyti gimtąjį miestą Klaipėdą.

K.Lepies su dukra ir anūke apsistojo viešbutyje Melnragėje ir kasdien nepraleidžia progos pasivaikščioti pajūriu. Vyras su nostalgija pamena laikus, kai čia lankė mokyklą, kurioje buvo privaloma ir lietuvių kalba.

Lietuviškų žodžių šiandien vyras jau beveik nepamena, tačiau Tautiška giesmė įstrigo visam gyvenimui: "Lietuva Tėvyne mūsų, tu didvyrių žeme, iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia". Šią frazę 94 m. K.Lepies, atsisveikindamas su uostamiesčio meru, ištarė gražia lietuvių kalba ir labai džiaugėsi nedidele į švarko atlapą įsegta atminimo dovana – ženkleliu su Klaipėdos herbu.