Klaipėdos vaiko teisių apsaugos tarnyba ieško šeimos dviem mažoms sesutėms našlaitėms. Jei jų neįvaikins lietuviai, mergaites ims globoti užsieniečiai, kurie įvaikina trečdaliu daugiau mūsų šalies vaikų nei Lietuvos gyventojai.

Teks siūlyti užsieniečiams

Klaipėdos vaiko teisių apsaugos tarnybos vadovė Gražina Aurylienė išreiškė viltį, kad sesutės vis dėlto bus įvaikintos ir liks Klaipėdoje. Mergaitės gyvena vienoje uostamiesčio vaikų globos įstaigoje.

„Nors mergaitės šaunios, protingos ir sveikos, iki šiol neatsirado šeimos, norinčios jas įsivaikinti ar globoti. Kaip numato įstatymai, tokiais atvejais vaikai turi būti siūlomi užsieniečių šeimoms“, – teigė G.Aurylienė.

Neabejojama, jog norinčiųjų atsirastų greitai. Tačiau viliamasi, kad sesutės savo laimę rastų Lietuvoje, todėl ir kreiptasi į visuomenę.

„Vienai mergaitei mes globėjus lengviau atrastume, bet nenorime išskirti sesučių“, – tvirtino tarnybos vadovė.

Ilgas įvaikinimo kelias

Prieš įsivaikinimą reikia išklausyti 3 mėnesių kursus Šeimos ir vaiko gerovės centre. Tačiau bendrauti su tuo vaiku būsimieji globėjai ar įtėviai gali pradėti ir anksčiau.

Įsivaikinti negali teisti asmenys, taip pat sergantieji nepagydoma liga. Po kursų žmonės patys apsisprendžia, ką darys toliau.

„Dvi šeimos šiuo metu pageidautų globoti po vieną mergaitę, įsivaikinimui rengiamos irgi dvi šeimos, o našlaičių – keliasdešimt kartų daugiau. Pernai iš Klaipėdos įvaikinta 17 vaikų“, – sakė G.Aurylienė.

Beje, uostamiestyje nepasitvirtino pamestinukų „Gyvybės langelio“ iniciatyva, jame nuo atidarymo buvo paliktas tik vienas vaikutis – 2010 m. Jis seniai įvaikintas ir gyvena šeimoje.

Skaudi patirtis

„Pamenu, prieš keliolika metų žmonės kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti įvaikinimą. Nes mergaitė tapo problemiška, ėmė vogti iš namų“, – pasakojo G.Aurylienė.

Dramatiškiausias įvaikinimas vyko prieš dešimtmetį, kai šeima įsivaikino vyresnio amžiaus berniuką, o įmotė po kelerių metų netikėtai susirgo vėžiu ir mirė.

„Tam vaikui turbūt buvo didelis psichologinis smūgis, jis ėmė bėgti iš namų, vagiliauti, įtėvis nebesusitvarkė su juo ir paprašė, kad vaikas būtų apgyvendintas globos namuose“, – prisiminė G.Aurylienė.

Vaiko teisių apsaugos tarnybos vadovei tai vienas skaudžiausių atvejų jos praktikoje. Moters teigimu, ne mažiau skaudžios situacijos, kai išyra įtėvių šeimos ir moterys lieka vienos su savo įvaikintais vaikais.

Įsivaikinti gali ir vieniši asmenys, tačiau tokį norą išimtinai pareiškia tik moterys, nors įsivaikinti gali ir vieniši vyrai. Tačiau G.Aurylienės praktikoje esą tokių atvejų nebuvo.

Slogus įspūdis

Buvusi ilgametė Klaipėdos sutrikusio vystymosi kūdikių namų vyriausioji gydytoja Irena Genytė per 20 metų praktikos susidūrė su įvairiausiais įvaikinimo atvejais.

„Pamenu, vieniša moteris iš Lietuvos įsivaikino pusantro mėnesio kūdikėlį. Keista, bet apie vaikutį nieko neklausinėjo, kai pradėdavome pasakoti, reagavo abejingai, nesiklausė“, – vieną slogiausių įvaikinimo atvejų prisiminė I.Genytė.

Paskui moteris paprašė vaikelio ligos istorijos ir nepaklaususi, ar gali kopijuoti, pradėjo demonstratyviai fotografuoti kiekvieną lapą.

I.Genytė apstulbusi pasiteiravo, kodėl ji nepaprašė, jog čia pat darbuotojos padarytų kopiją, moteris atrėžė, kad dokumentai kartais dingsta.

Ryšys su keistuole nutrūko, daugiau medikė nebesužinojo, kaip vaikučiui sekasi pas įmotę.

Prisiminė sūnų po įvaikinimo

Gydytoja prisiminė dar vieną skausmingą istoriją, kai 4 mėnesių berniuką jo biologinė motina numetė valčių prieplaukoje ir paliko mirti, tačiau vaiką išgelbėjo, jis atsidūrė Klaipėdos sutrikusio vystymosi kūdikių namuose.

Tikroji motina jo neaplankė nė karto, kai jam sukako pusantrų metukų, berniuką įsivaikino. Tada staiga atsirado biologinė motina, kažkada pasmerkusi jį mirčiai.

„Ji man ėmė skambinėti į namus ir terorizuoti – kur mano sūnelis, kokią teisę turėjote jį atiduoti kitiems? Beje, per visą tą laiką ji nė karto jo neaplankė. Labai griežtai pasakiau, kad man daugiau nebeskambintų“, – pasakojo I.Genytė.

Tačiau atmintyje liko daugiau malonių įvaikinimo atvejų nei nemalonių. Gydytoja pabrėžė, kad užsieniečiai nesibodi įsivaikinti ir nesveikus vaikus. Moteris prisiminė, kaip viena šeima, žinodama, kad vaikutis serga nepagydoma liga, vis tiek jį įsivaikino.

Buvo dar vienas atvejis, kai švedų šeima įsivaikino hiperaktyvų berniuką. Kūdikių namų darbuotojos nustebo tokiu pasirinkimu, nes su tuo vaiku sunkiai susitvarkė.

Atgalinis ryšys su įtėviais

Šiandien Klaipėdos sutrikusio vystymosi kūdikių namuose auga 57 vaikučiai, iš jų su sunkia negalia – 9, patvirtino įstaigos direktorė Aušra Nikolajevienė. Į biologines šeimas šios įstaigos vaikai grįžta labai retai.

Pasitaiko, kai įsivaikinami du vaikai iš vienos šeimos, kad įsivaikintų tris – labai retas atvejis.

„Kai įsivaikina užsienio piliečiai ir vaikus išsiveža į savo šalis, jie mums rašo laiškus, siunčia nuotraukas, pasakoja, kaip vaikučiams sekasi naujoje šeimoje. Birželio pabaigoje laukiame jau užaugusių buvusių mūsų auklėtinių apsilankymo“, – džiaugėsi direktorė.

Išbandymai – ne kiekvienam

Vieno pajūrio miesto gyventoja Gintarė (vardas pakeistas) prieš keletą metų įsivaikino tris vienos šeimos vaikus. Moteris tikina net neįsivaizdavusi, su kokiais sunkumais jai teks susidurti.

„Mūsų niekas neįspėjo, su kokiais sunkumais galime susidurti. Tikėjomės, kad vaikai gali sirgti, įtarėme, kad gali būti su jais sunku bendrauti, bet kad teks patirti tokius skaudžius išgyvenimus, neįsivaizdavome“, – pasakojo Gintarė.

Sunkiausia esą buvo susidoroti su įvaikių psichologiniu palikimu iš ankstyvosios patirties, buvusios biologinių tėvų aplinkos.

„Jie matė savo tikrą šeimą, augo asocialioje aplinkoje ir pas mus po tėvų mirties atėjo kaip pas svetimus – su savo įpročiais, su savo šeimos modeliu. Jiems neįmanoma paaiškinti, kad yra kitokios vertybės“, – teigė moteris.

Įvaikiai esą nesuvokia, kodėl jie turėtų gyventi kitaip. Tai, pasak Gintarės, pats didžiausias iššūkis. Įtėvių šeima patiria nemenką spaudimą ir iš visuomenės.

„Jie tarsi prisiskaitę pasakų apie našlaičius ir pamotes, labai jautriai į tai reaguoja ir bet koks įvaikių pasisakymas analizuojamas bei priimamas už tikrą pinigą. Naują šeimą supriešina ir įvaikių giminaičiai“, – savo patirtį dėstė moteris.

Teigiama, kad gimdami vaikai turi prieraišumą tikrajai mamai, o atėję į naują šeimą, jie to neturi. Pasak Gintarės, iš trijų vaikų labiausiai prie naujos šeimos prisirišo ir įtėvių vertybes bei tradicijas perėmė jauniausias vaikas, kuris gina tą šeimą, jei kas įžeidinėja ar kritikuoja.

Du vyresnieji vaikai nevengia skaudžių žodžių įtėviams.

Pasiteiravus, ar Gintarė kada nors gailėjosi, kad ryžosi į savo šeimą priimti auginti tris svetimus vaikus, moteris sakė: „Taip, retkarčiais gailėjausi. Nes didelė žala buvo padaryta mano tikrai šeimai. Patarčiau įsivaikinti kuo mažesnį vaiką, jis suaugs su savo nauja aplinka ir nebus gilių krizių. Nes vaikai dėkingumo neturi, kas dėl jų padaryta, jie tai suvoks tik gerokai vėliau“.