Idėja virsta kūnu

Ne paslaptis, kad J. Budrys (1889–1964) norėjo būti palaidotas būtent Klaipėdoje, nors to garsiai pats ir nebuvo išreiškęs.

Apie jo palaikų perkėlimą į Lietuvą buvo prabilta dar prieš ketverius metus.

Pirmiausia sutikimą tam turėjo duoti jo anūkai, nes sukilimo vado sūnus Algis Budrys (1931–2008), žymiausias lietuvių kilmės mokslinės fantastikos rašytojas, savo valios pareikšti jau negali.

Šiemet, minint krašto prijungimo prie Lietuvos šimtmetį, sukilimo vado sugrįžimo „operacija“ į Klaipėdą įgijo realų pavidalą.

„Nerengsime tarybos sprendimo, nes tai užima gana daug laiko. Eisime paprastesniu keliu. Istorikai parengs argumentuotą, lakonišką raštą, kurį pasirašys meras visos tarybos vardu, savo parašais jį patvirtins ir visi tarybos nariai. Ir šitą dokumentą siųsime Vyriausybės vadovei Ingridai Šimonytei. Manau, kad iki vasario vidurio tai tikrai bus padaryta, nes praėjusią savaitę kalbėjau ir su Užsienio reikalų ministerijos žmonėmis. Čikagoje laukia mūsų sprendimo“, – teigė Klaipėdos vicemeras Arvydas Cesiulis.

Tinkamiausia kapo vieta

Iki tol į J. Budrio palaikų perlaidojimą Vyriausybė žiūrėjo skeptiškai, bet klaipėdiečiai tikisi įrodyti premjerei, kad tai labai svarbu ir reikalinga ne tik Klaipėdai, bet ir Lietuvai.

„Kai bus Vyriausybės pritarimas, nes artimųjų leidimas jau yra gautas, tada palaikai bus atkasti, kremuoti ir atgabenti į Lietuvą, kur planuojame palaidoti šalia žuvusių sukilėlių“, – sakė A. Cesiulis.

Manau, kad tinkamiausia vieta – Skulptūrų parke.

Pradžioje svarstytos kelios laidojimo vietos, tačiau manoma, kad Skulptūrų parkas amžinajam poilsiui yra pati tinkamiausia vieta tiek J. Budriui, tiek jo žmonai Reginai.

„Manau, kad tinkamiausia vieta – Skulptūrų parke. Nors kai kurie nesutinka, kad R. Budrienė būtų palaidota šalia sukilėlių, nes esą ten atgulė tik tie, kurie žuvo per karinę akciją. Ne visai taip. Per karinę akciją žuvę ir čia palaidoti yra trys kovotojai. Maždaug po mėnesio čia buvo palaidotas Mažosios Lietuvos savanoris-kareivis ir amerikietis Andrius Martus Martusevičius, nors oficialiai sukilėlis nebuvo, bet jis dalyvavo jame kaip sukilimo agitatorius. Vėliau mirė Kretingoje. Taigi, nieko tokio, jei šalia jų bus palaidoti ir J. Budrio bei jo žmonos pelenai“, – mano klaipėdietis Kęstutis Mickevičius, taip pat besirūpinantis šios garbingos poros perlaidojimo reikalais Klaipėdoje.

Kęstutis Mickevičius. Vytauto Petriko nuotr.

Garsaus vyro šešėlyje

Lietuviškoje JAV spaudoje J. Budrio žmona Regina neretai buvo vadinama sukilėle, rašyta, kad ji buvo Klaipėdos sukilimo įvykių dalyvė, ir tai kėlė nuostabą Lietuvoje, nes apie šią moterį čia beveik nieko nežinoma.

Neseniai K. Mickevičiaus atrasta jos byla atskleidė tai, kas lig šiol viešai buvo neskelbta.

Regina Kašubaitė-Budrienė (1902–1998) dirbo Lietuvos žvalgybos skyriuje ir ten pradėjo dirbti netgi anksčiau nei jos būsimasis vyras.

Tuomet 20-metė, iš Marijampolės apskrities Liudvinavo miestelio kilusi mergina buvo baigusi Marijampolės gimnazijos keturias klases ir įsidarbino Žvalgybos, paskui Kontržvalgybos skyriaus kanceliarijose.

O 1921 m. vasarą Generalinio štabo Žvalgybos skyriaus viršininkas Mikalojus Lipčius į tarnybą Kontržvalgų dalyje priėmė ir J. Budrį, tuomet Polovinską.

Nuo 1921 m. spalio 1 d. jis tapo šios dalies viršininku, taigi – tiesioginiu būsimos žmonos vadovu.

Pavėlavo iš atostogų

Iš lakoniškų pažymų matyti, kad R. Kašubaitė dirbo Žvalgybos raštinėje, tačiau anaiptol ne sekretore.

Generalinio štabo Žvalgybos skyriaus kanceliarijos viršininkas 1921 m. rugsėjo 8 d. kontržvalgybos vadui rašė: „Prašau tamstos parėdymo XII-ojo Žvalgų punkto vyresn. žvalgą Kašubaitę R., prikomandiruotą prie Kontržvalgų dalies nuo š. m. rugsėjo 1 d., paskirti į liuosą etato vietą Kontržvalgų daly vyresniuoju žvalgu /teisės tos pačios/, o Kanceliarijos raštininką Derešką Jurgį paskirti vyresniuoju žvalgu XII žvalgų punkte ir prikomandiruoti prie skyriaus Kanceliarijos kaipo dirbantį Kanceliarijoj jau 9 mėnesius ir gerai susipažinusį su skyriaus Kanceliarijos darbu" (šios ir kitų citatų kalba netaisyta – A. D.).

Turimi dokumentai liudija, kad R. Kašubaitė buvo gana silpnos sveikatos.

Byloje yra išlikę daugybė prašymų suteikti jai medicininę pagalbą ir bent keli prašymai atostogoms, į kurias ji buvo išleista.

Po vienų tokių atostogų jos laukė nemalonumai darbe.

Kontržvalgų dalies viršininkas 1922 m. gruodį Žvalgybos skyriaus vadovui (savo tiesioginiam viršininkui) rašė, kad R. Kašubaitė grįžo iš atostogų „su trijų dienų pasivėlavimu, už ką prie įvedimo naujų etatų bus perstatyta su pažeminimu į vyr. raštininkus“.

Per operaciją – netoliese

Kaip aiškėja iš R. Kašubaitės-Budrienės dokumentų, ji vykdė ir žvalgybines užduotis, tačiau šioje byloje nėra jos tarnybinių ataskaitų būtent iš to laikotarpio, kai prieš pat krašto prijungimą ji buvo komandiruota į Klaipėdą.

Galimas dalykas, dokumentai, kurie atskleistų, ką čia veikė būsimoji J. Budrio žmona, tebeguli kur nors archyvuose tarp kitų bylų ir yra dar neatrasti tyrinėtojų, nes nei Severino Vaitiekaus, nei Arvydo Anušausko monografijose apie tarpukario Lietuvos žvalgybą nėra nieko apie šią moterį. Tik iš turimų pažymų matyti, kad ji į Klaipėdą vyko prieš pat svarbius kraštui įvykius.

Žvalgybos skyriaus viršininkui skirtame dokumente parašyta, kad 1923 m. sausio 6 d. R. Kašubaitė grįžo iš komandiruotės Vokietijoje, pačios gi R. Kašubaitės tos pačios datos pareiškime Kontržvalgų dalies viršininkui pažymėta, kad ji grįžo iš komandiruotės Klaipėdoje ir pradeda eiti savo pareigas. Išvykusi į Klaipėdą ji buvo 1922 m. gruodžio 30 d.

Taigi R. Kašubaitė čia išbuvo savaitę. Ką ji veikė, koks buvo komandiruotės tikslas, duomenų rasti nepavyko.

Jau po karinės operacijos, 1923 m. sausio 26 d., Lietuvos Kontržvalgybos skyriaus viršininkui pranešama, kad „Kontržvalgų dalies registracijos biuro vedėjo padėjėja Košubaitė R. nuo šių metų sausio 26 d. komandiruota į Kretingą žvalgybos reikalais“.

Byloje išliko ir gana delikatus 1923 m. kovo 8 d. paties J. Budrio prašymas Žvalgybos skyriaus viršininkui jo mylimą moterį palikti Klaipėdoje.

J. Budrys tuomet ėjo aukštojo Lietuvos vyriausybės įgaliotinio Klaipėdos kraštui pareigas.

„Kadangi panelė Košubaitė R. išbuvo visą laiką nuo pradžios sukilimo iki šiai dienai Klaipėdoje ir geistina būtų palikti ją ir toliau darbuotis pažįstamoje darbo srityje, prašau tamstos sutikimo panelę Košubaitę R., kaipo nepamainomą šišionai šiuo laiku darbininkę, atleisti iš Tamstai pavesto skyriaus kaipo pastojusią tarnybon A. L. Vyriausybės Įgaliotinio Kanceliarijon“, – rašė būsimasis R. Košubaitės sutuoktinis J. Budrys.

Taigi šis dokumentas liudija, jog R. Košubaitė Klaipėdoje buvo nuo pat sukilimo pradžios. Kuo ji užsiėmė čia, duomenų nėra.

Kaip tik tuo metu J. Budrys prisiminimų knygoje Reginą jau vadina savo būsimąja žmona.

Artimieji: J. Budrys su žmona Regina (kairėje), marčia Edna bei žmonos broliu, žinomu skulptoriumi Vytautu Kašuba. draugas.org nuotr.

Pasitraukė iš žvalgybos

1923 m. kovą Ministro Pirmininko Ernesto Galvanausko pavedimu J. Polovinskas buvo atleistas iš Kontržvalgų dalies viršininko pareigų, kurių jau kelis mėnesius faktiškai nėjo.

Tuo pat metu iš žvalgybos pasitraukė ir Regina. Tai matoma iš dar vieno bylos dokumento.

„Liudijama, kad Košubaitė R., kilusi iš Marijampolės apskričio Liudvinavo miest. tikrai tarnavo man pavestame skyriuj laisvai samdoma valdininke (registracijos biuro vedėjo padėjėja, jaunesniojo karininko teisėmis) nuo 1920 liepos mėn. 7 d. iki 1923 m. kovo 10 dienai. Pareigas pildė sąžiningai, paliuosuota jai pačiai prašant, kas parašais ir valdiška antspauda tvirtinama“, – rašoma viename Žvalgybos skyriaus dokumentų. Vienuose jos pavardė rašoma „Košubaitė“, kituose – „Kašubaitė“.

Veikiausiai netrukus po pasitraukimo iš žvalgybos pora ir susituokė.

Tarnyboje – iki mirties

1924 m. spalio 21 d. prezidento dekretu J. Budrys paskirtas pirmuoju Klaipėdos krašto gubernatoriumi.

Vėliau darbavosi Lietuvos vidaus reikalų ministerijoje patarėju, o 1928 m. sausį buvo paskirtas Lietuvos konsulu Karaliaučiuje.

1936 m. rudenį – Lietuvos generaliniu konsulu JAV.

Šias pareigas ėjo visą likusį gyvenimą – 28 metus iki pat mirties.

„Palūžo ąžuolas, kuris ypatingai Klaipėdos krašte buvo giliai įleidęs šaknis ir įamžinęs savo vardą. Ten velionis savo laiku kūrė istoriją. Ten būtų tinkamiausia jam amžinojo poilsio vieta. Deja, ten tam kūrėjui šiandien vietos nėra. Nuožmus okupantas neleidžia įgyvendinti tą velionies ir tautos troškimą“, – taip per laidotuves prie J. Budrio karsto kalbėjo Lietuvos reikalų patikėtinis Vašingtone Juozas Kajeckas (1897–1978).

Ši diplomato kalba perspausdinta 1964 m. rugsėjo 11 d. Čikagoje leisto lietuvių laikraščio „Draugas“ numeryje.

Ten aiškiai užsiminta, kad J. Budrys (iki 1922 m. – Jonas Polovinskas), prieš Didįjį žygį sąmoningai pasirinkęs bene populiariausią to meto Klaipėdos krašte lietuvišką pavardę, norėjo būti palaidotas būtent Klaipėdoje.

Sovietmečiu toks jo noras buvo neįgyvendinamas. Tačiau galbūt jau visai netrukus J. Budrio valia bus įvykdyta.