Buhaltere vienoje įmonėje dirbanti Jolanta Norkienė prieš porą metų visai netikėtai atrado naują savo gyvenimo prasmę. Įsitraukusi į visuomeninę veiklą moteris nė nenutuokė, kad ras tiek daug naujų draugų. Dabar daugybė klaipėdiečių ją pažįsta kaip miesto parko atgaivinimo iniciatorę ir aktyvią judėjimo vėliavnešę.

Apie darbą

Darbas su skaičiais ir galvosūkiais, loginis mąstymas labai pravertė moteriai judėjimo „Klaipėdieti! Atgaivink savo miesto parką“ veikloje. Viskas prasidėjo nuo grupės socialiniame tinklalapyje bei kvietimo jungtis prie judėjimo. Trečius metus parko gaivintojai bendrauja ne tik tinklalapyje, bet ir per darbus tapo pažįstami asmeniškai.

Nors moteris už visuomeninę veiklą negauna materialaus atlygio, jai svarbu emocinis pasitenkinimas atliktais darbais. Per porą pirmųjų metų J.Norkienės suburti žmonės rengė talkas, konferencijas, keletą švenčių, prisiminimų vakarų ir popiečių.

„Kai kvietėme į pirmąją talką, teko ilgai aiškinti, į kokį parką kviečiame. Pernai, po daugiau nei dviejų dešimtmečių merdėjimo, parkas atgimė. Už tai reikia dėkoti visiems klaipėdiečiams, kurie dalyvavo parko gaivinimo akcijose, žurnalistams ir savivaldybei. Talkos metu po kreipimosi, kad reikia gaivinti parką, surinkome šimtų klaipėdiečių parašus. Gavęs mūsų kreipimąsi tuometis meras Rimantas Taraškevičius tada garsiai pasakė, kad parką pagaliau pradės tvarkyti“, – prisiminė parko gaivinimo pradžią judėjimo iniciatorė.

Dabar, pasak J.Norkienės, judėjimas perkopė į naują etapą – visuomenininkai intensyviai bendrauja su valdžia. Siekta jei ne visateisių narių, tai nors svečių teisėmis dalyvauti kuriant parko valdymo modelį. Tačiau visuomenininkų neįsileista. Šiuo metu dėl to bylinėjamasi teismuose.

„Parkas atgimė, bet kas yra jo šeimininkas, vis dar neaišku. Savivaldybė rūpinasi tik takais. Pagrindinis mūsų siekis, kad valdžios žmonės atsigręžtų į klaipėdiečius, gamtą. Norime, kad visuomenė dalyvautų parko valdyme ir jo ateities kūrime“, – aiškino J.Norkienė.

Pati parko, kaip miesto vertybės, idėja išplito: studentai daro diplominius darbus, mokslininkai noriai sutinka prisidėti tiriant gamtą. Kęstutis Demereckas rašo ikikarinę parko istoriją. Artimiausi planai – surengti smagią pavasarinę talką.

J.Norkienės veikla yra vertinama ne tik mieste. Vasario 24 d. ji yra pakviesta Aplinkos ministerijoje skaityti pranešimą apie visuomenės indėlį ir bendradarbiavimą su valdžia tvarkant žaliuosius plotus. Daugelio Lietuvos miestų visuomenininkai prašo J.Norkienės patarimo kovojant su žaliuosius plotus užstatyti ketinančiais valdininkais.

Apie šeimą

Seniai viena gyvenanti moteris užaugino dukrą Dovilę. Po studijų Londone mergina išvyko į Pietų Ameriką, o pernai ištekėjo už mėlynakio, pilkų plaukų argentiniečio vardu Gojo. Į vestuves atvykusią mamą lietuvaitė Buenos Airių oro uoste pasitiko su didžiule Lietuvos vėliava. Dovilė tikino mamą, kad Lietuvos pilietybės neketina atsisakyti.

Dabar J.Norkienė svajoja apie anūkus, kuriuos vedžios po parką ir seks jiems pasakas.

„Mano tėvai man yra pavyzdys. Nors jau sulaukė 80-ies metų, turi kompiuterį, mama aktyviai komentuoja feisbuke, bendrauja per skaipą, tėtis internete skaito naujienas. Abu yra labai pilietiški ir labai palaiko mano darbus“, – didžiavosi savo tėvais moteris.

Apie pomėgius

J.Norkienė yra prisiekusi pirtininkė. Mėgstamiausia jos pirtis – Smiltynėje, kur išsikaitinus smagu pulti į Baltijos bangas. Buvimas gamtoje jai tarsi ėjimas į šventovę. Be to, moteris moka puikiai megzti ir mėgsta įvairius rankdarbius.

„Moku ir mėgstu gaminti skanų ir, kas svarbiausia, gražiai atrodantį maistą. Man itin svarbu estetinis vaizdas. Namuose pati susiprojektavau baldus. Patinka kurti interjerą puošiančias kompozicijas. Mėgstu savarankiškai studijuoti gyvenimo dėsnius. Nustebau, kai supratau, kad gyvenimas vyksta pagal fizikos dėsnius. Įvairiais būdais mokiausi ne pykti, o mylėti. Mėgstu lankyti įvairias paskaitas, tobulinti save. Tai leidžia siekti užsibrėžto tikslo be pykčio. Tėvai įskiepijo man nuolatinį žinių troškimą. Jie sakydavo, kad kelionės ir žinios yra turtas, kurio niekas neatims“, – pasakojo J.Norkienė.

Uostamiestyje gimusi ir iš čia tik į studijas Vilniaus universitete išvykusi J.Norkienė tikino, kad jai miestas pirmiausia asocijuojasi su uostu.

Jos tėtis ilgus metus plaukiojo žvejybos laivais. Ne kartą mažai Jolantai teko Žvejybos uosto laukiamajame užsnūsti su puokšte gėlių laukiant iš laivo į krantą nužengiančio tėvo. Moters atmintyje gyvi įspūdžiai iš pasivaikščiojimų po laivą. Ji gerai pamena tėčio skambučius iš jūros, kai visa šeima laukdavo pokalbio ne vieną savaitę.

Visa moters veikla yra vienas didžiulis prisipažinimas, kad myli savąjį miestą.

Gyvenimo credo

„Tėvai mane išauklėjo doru, sąžiningu, paprastu žmogumi. Man labai gera, kad aš galiu žiūrėti kiekvienam žmogui į akis – mano sąžinė rami. Manau, tai ir yra mano gyvenimo credo“, – trumpai ir aiškiai dėstė J.Norkienė.

Apie Metų klaipėdietę

„Labai graži idėja pagerbti moteris, kurios nusipelno savo miestui. Dar gražiau, kad šventė vyksta pavasarį, atgimimo laiku. Miestiečiai šį konkursą tikrai stebi, domisi ir jame dalyvauja. Manau, laikraštis, rengdamas šį konkursą, pasiekė tikslą prisidėti prie miesto visuomeninio gyvenimo“, – teigė J.Norkienė.