Bankrutuojančios kompanijos laivuose įstrigę Lietuvos jūrininkai nė nenumano, kaip išsikapstyti iš nepavydėtinos situacijos. Jie jau greitai pritrūks maisto ir geriamojo vandens, o laivų palikti negali, nes taip prarastų ir pusės metų darbo užmokestį, kuris nėra išmokėtas. Prognozės taip pat neguodžia, nes laimingos istorijos pabaigos gali tekti laukti ir kelerius metus.

Maitino tuščiais pažadais

Klaipėdietis Marius S. (pavardė redakcijai žinoma – V.S.) Vokietijos kompanijos „Seavoss Shipping“ laive „Ardesco“ dirba jau antrą kartą. Jis pasitikėjo šia bendrove, nes ji įsteigta 1974 m., ir nebuvo tekę girdėti nusiskundimų.

Šiuo metu klaipėdietis yra trečiasis kapitono padėjėjas. Laive „Ardesco“ yra dar vienas lietuvis – vyriausiasis kapitono padėjėjas.

Vokietijos kompanijai priklauso trys laivai, kuriuose yra mažiausiai penki Lietuvos jūrininkai ir visi jie pateko į nepavydėtiną situaciją.

„Paskutinį kartą pinigų gavome balandį. Tai buvo išmokėtas atlyginimas už sausį ir kelias vasario dienas. Tačiau triukšmo nekėlėme, nors kontrakto sąlygos ir buvo pažeistos. Tiesiog garbingai kompanijai nenorėjome pridaryti nemalonumų. Be to, visada buvome maitinami, kaip dabar paaiškėjo, tuščiais pažadais. O už tai sulaukėme antausio – su mumis niekas nebebendrauja. Atsitiktinai sužinojome, kad kompanijai jau pradėta bankroto procedūra, todėl neaišku, kada ir kaip atgausime uždirbtus pinigus“, – pasakojo 27 metų vaikinas.

Kišenėse – nė cento

Laivas „Ardesco“ priskiriamas mažųjų kategorijai, todėl jame dirba tik aštuonių žmonių įgula. Jai neišmokėtų atlyginimų bendra suma siekia 84 tūkst. eurų (290 tūkst. litų).

Laivas su visa įgula šiuo metu yra prisišvartavęs Gibraltaro (Jungtinė Karalystė) uoste. Čia jie yra nuo birželio 6 d. „Žinau, kad šią savaitę maisto ir geriamojo vandens dar turime, o kaip bus toliau, neaišku. Tačiau laivo palikti negalime, nes jei grįšime namo, viską prarasime. Be to, neturime nė cento, o lėktuvo bilietų juk labdara niekas nedalija. Žiauriausia gyvenime yra laukti, kai nežinai, ko laukti ir ko sulauksi“, – karčia patirtimi dalijosi klaipėdietis.

Laivo kapitonas Ante Rosic prisiminė, jog visiškai netikėtai sužinojo, kad laivo savininkai bankrutuoja.

Pastarąjį kartą jie krovinį iškrovė Kasablankos (Marokas) uoste gegužės 11 d. Tada gavo nurodymą plaukti iki Gibraltaro uosto. Tačiau po kelių dienų atėjo naujas nurodymas į uostą neplaukti, o dreifuoti už keliasdešimt jūrmylių nuo jo.

„Tada jau ir pradėjo aiškėti, jog kažkas ne taip. Mes, daugelis įgulos narių, jau buvome suplanavę, kad birželio pradžioje būsime namuose pas artimuosius. Dabar net neaišku, kada juos pamatysime“, – kalbėjo kapitonas.

Laivas dreifavo nuo gegužės 14 d. iki birželio 6-osios, kai buvo leista įplaukti į Gibraltaro uostą. „Gegužės 28 dieną baigėsi geriamasis vanduo. Įsivaizduokite, kaip be jo reikia išgyventi ilgiau nei savaitę“, – prisiminęs baisėjosi Marius S.

Kančias gilina atostogos

Gibraltaro uoste laivo „Ardesco“ darbuotojai kreipėsi į Tarptautinę jūrininkų organizaciją. Laive netrukus apsilankė jos atstovas, pasiėmė jūrininkų kontraktų, paskutiniųjų algalapių kopijas.

„Ir dingo. Vėliau jam dar skambinome. Jis aiškino, kad kalbėjosi su laivo savininku ir šis esą prižadėjo, kad įgulai bus sumokėta. Tačiau ir vėl – daugiau jokių žinių. Vis kalbama, kad kitą savaitę. O tos savaitės eina, bet niekas nejuda į priekį“, – teigė A.Rosic.

Dar vienas smūgis laivo įgulai suduotas buvo šią savaitę. Ji gavo laišką iš bendrovės „Seavoss Maritime (Cyprus)“. Ši antrinė kompanijos „Seavoss Shipping“ įmonė rūpinasi jūrininkų įdarbinimu pagrindinės bendrovės laivuose, moka jiems atlyginimus. Jūrininkai darbo kontraktus ir yra pasirašę ne su „Seavoss Shipping“, o su „Seavoss Maritime (Cyprus)“.

Jos direktorė Antje Rippe laivų kapitonams pranešė, kad „nepaisant pastangų ir didelių išlaidų, patirtų po kelių savaičių derybų, bankai nutarė, jog su manimi paskolos sutarties nepasirašys, nors iš pradžių ir rodė susidomėjimą. Aš negaliu laukti ilgiau. Negaliu patarti jums visiems būti kantriems, nes yra tik labai maža tikimybė, kad bankas pasirašys sutartį ir galėsiu jums sumokėti atlyginimus. Dabar aš priversta atšaukti laivo įgulų administravimo susitarimus ir galiu tik patarti visiems įgulos nariams imtis būtinų priemonių prieš laivo savininkus, kad apsaugotumėte savo teises“.

Direktorė taip pat nurodė ir kompanijos „Seavoss Shipping“ likvidatoriaus kontaktus, tačiau jis iki liepos 6 d. atostogauja ir į telefono skambučius neatsako.

Jaučiasi lyg kalėjime

„Kalbant tiesiai šviesiai, esame palikti likimo valioje. Visi nuo mūsų nusisuko ir leido suprasti, kad jiems nekvaršintume galvos. Man kartais atrodo, kad ta mūsų kompanija žaidžia tokį psichologinį žaidimą – laukia, kol mes pasiduosime, išskrisime namo ir su mumis nebereikės atsiskaityti“, – įtarė kapitonas A.Rosic.

Jis prasitarė, jog direktorė iš įdarbinimo agentūros neva patarė laivą parduoti už tokią pinigų sumą, kad jų užtektų išsimokėti atlyginimus, kiek skolinga kompanija, kompensacijas už patirtą moralinę žalą ir nusipirktų lėktuvo bilietus kelionei namo.

„Tikrai manau, kad vienintelė išeitis – pigiai parduoti laivą. Gali būti, kad jo rinkos kaina yra 2 mln. eurų, tačiau mes parduotume gerokai pigiau. Dabar ieškome būdų, kaip tai padaryti teisinėmis priemonėmis, nes juk nesame laivo savininkai ir negalime juo disponuoti“, – pabrėžė kapitonas.

Marius S. tvirtino, jog įgula nusiteikusi laive būti tiek, kiek reikės – kol atgaus savo sąžiningai uždirbtus pinigus.

„Kito būdo nėra, nes turime tik laivą, iš kurio dar galime tikėtis gauti pinigų. Savo asmeninių daiktų juk neparduosime. Be to, čia jų niekas ir nepirktų, čia – ne Afrika. Laimė, laikomės dar gana tvirtai, “stogas nevažiuoja„. Kartais išeiname pasivaikščioti į sausumą, dalijamės filmais, kuriuos žiūrime kompiuteriais. Žodžiu, tokios atostogos laive-kalėjime. Tik neramu, ar kitą savaitę dar gausime maisto ir geriamojo vandens“, – klaipėdietis jūrininkas pasakojo, kaip leidžia dienas.

Ginklas – aktyvumas

Lietuvos jūrininkų sąjungos vadovas Petras Bekėža apgailestavo, jog mūsų šalies jūrininkai ir vėl pateko į keblią padėtį. Tačiau, anot jo, laivuose lietuviai taip „dega“ dažnai.

„Svarbiausia tokioje situacijoje – nepalikti laivo ir kreiptis į Tarptautinės jūrininkų organizacijos atstovus, esančius arčiausiai uosto. Jei šiuo atveju jau buvo kreiptasi ir atstovas nieko nenuveikė, reikia jam neduoti ramybės, nuolat skambinti, rašyti laiškus, kad jis ko nors imtųsi“, – pabrėžė P.Bekėža.

Jo teigimu, pagrindinis jūrininkų ginklas šioje situacijoje – aktyvumas.

„Aišku, būtų idealu, jei įgula galėtų nusisamdyti advokatą, bet, kaip suprantu, jūrininkai neturi pinigų. Advokatas galėtų kreiptis į teismą dėl laivo arešto. Kai kuriais atvejais areštuojama ir per parą. O tada jau būtų galima galvoti ir apie laivo pardavimą iš varžytinių. Be to, procedūra dėl laivo arešto jau būtų spaudimas jo savininkams ir gal jie sukrustų išmokėti atlyginimus“, – samprotavo P.Bekėža.

Jis apgailestavo, jog šiuo atveju laivas yra tuščias – be krovinio. Priešingu atveju daryti spaudimą laivo savininkams būtų lengviau, nes kiekviena su kroviniu uoste prastovėta diena lemia didelius nuostolius.

„O dabar galima daryti spaudimą tik dėl laivo pardavimo. Be to, kadangi paskirtas kompanijos likvidatorius, jam reikia siųsti laiškus su informacija apie tai, kiek įgulai yra neišmokėta atlyginimų. Reikia veikti labai aktyviai, nes jei nors šiek tiek užsnūsi, šaukštai gali būti jau po pietų“, – pabrėžė Lietuvos jūrininkų sąjungos vadovas.

Paklaustas, kada jūrininkai gali tikėtis teigiamos šios nepavydėtinos situacijos baigties, P.Bekėža ištarė pribloškiamus žodžius: „Tai gali užtrukti ir kelerius metus“.

Jis prisiminė, jog tokių atvejų jau būta. Lietuvos jūrininkai bankrutuojančios kompanijos laive buvo įstrigę prie Kanados. Jie kelerius metus laukė savo atlyginimų, o laivo iš varžytinių vis nesisekė parduoti. Galiausiai jis buvo parduotas į metalo laužą, todėl net neužteko pinigų išmokėti viso sąžiningai uždirbto darbo užmokesčio.

Komentaras

Regina Derkintytė-Kaupienė

Teisininkė, laivybos ir transporto teisės specialistė

Jūrininkai, kuriems nemokamas atlygis už darbą, turi teisę areštuoti laivą ir siekti atgauti pinigus iš lėšų, kurios bus gautos pardavus jį iš varžytinių. Arešto procedūra vykdoma toje valstybėje, kurios uoste yra laivas. Jūrininkai turi kreiptis į advokatus, esančius valstybėje, kurioje yra laivas, ir prašyti jų pagalbos parengti dokumentus teismui. Savaime suprantama, samdyti advokatą svetimoje šalyje darbo užmokesčio neatgaunančiai įgulai – sunkiai įveikiamas barjeras. Tačiau verta pabandyti ir galbūt pavyks rasti teisininką, kuris sutiktų atstovauti įgulai ir gauti už tai atlygį, kai byla bus baigta. Tokiais atvejais aktyviais veiksmais sprendimo padeda ieškoti ir Tarptautinė transporto darbininkų federacija (ITF), todėl rekomenduotina kreiptis ir į jų atstovus. Pažymėtina, jog įgulos reikalavimai dėl darbo užmokesčio yra užtikrinami jūriniu suvaržymu, kuris suteikia tokiems reikalavimams prioritetą, palyginti su kitų kreditorių reikalavimais. Kitaip tariant, pardavus laivą iš varžytinių, pirmiausia būtų atsiskaitoma su jūrininkais, ir tik po to – su kitais kreditoriais. Tokią teisę laivo įgulai garantuoja 1926 m., 1967 m. ir 1993 m. tarptautinės konvencijos dėl jūrinių suvaržymų ir įkeitimų. Tiesa, kiekvienu atveju, nagrinėjant ginčą turi būti atsižvelgiama, ar konkreti valstybė yra ratifikavusi kurį nors iš šių tarptautinių dokumentų. Lietuva yra prisijungusi prie 1993 m. tarptautinės konvencijos.