Studijavo ekonomiką, tapo žurnalistu
Tarpukario jūrų kapitono Broniaus Krikštopaičio prisiminimuose, kurie 2015 m. išleisti knyga „Jūrų keliais“, Stasys Vainoras ir Vladas Bakūnas įvardinti kaip pirmieji jūros heraldai.
S. Vainoras 1909 m. buvo gimęs Palangoje, vietos žvejo šeimoje.
Dar besimokydamas Klaipėdos lietuvių gimnazijoje, kurią baigė 1930 m., pradėjo rašyti straipsnius į spaudą.
Specialiai žurnalistų anuomet niekas neruošė. Jais tapdavo žmonės, kurie turėjo potraukį skleisti žinias.
Tuo pat metu reikėjo turėti ir kokią nors „gilesnę“ specialybę. S. Vainoras 1931–1934 m. Kauno Vytauto Didžiojo universitete studijavo ekonomiką. Tarpukariu, kai Lietuvoje vyko ekonominis pakilimas, tai buvo rimta specialybė. Jis galėjo tapti netgi kokios nors naujai besikuriančios bendrovės vadovu.
S. Vainoras pasirinko jūrinę žurnalistiką. Galbūt lėmė tai, kad žvejo sūnų, kuris, nors ir netapo žveju, traukė jūra. Įtakos turėjo ir tai, kad 1935 m. jis tapo Lietuvos jūrininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus nariu.
Praeitis: taip atrodė pirmojo leidinio „Jūra“ viršelis 1935 m. rugpjūtį. Redakcijos archyvo nuotr.
Jūriniam leidiniui neturėjo pinigų
Lietuvos jūrininkų sąjungoje jis galėjo susipažinti su jūrų kapitonais, kurie ir pasiūlė redaguoti leidinį „Jūra“. Šis leidinys buvo sumanytas kaip mėnesinis žurnalas, bet, bent iš pradžių, ėjo kaip iliustruotas laikraštis.
Jūrų kapitonas B. Krikštopaitis buvo vienas iš redakcinės kolegijos narių.
S. Vainoro brolis Feliksas Vainoras, kuris buvo prieškario laivo „Kaunas“ bocmanas, Adelės Žičkuvienės knygoje „Jūra ir likimai“ prisiminė, kad jūrų kapitonas B. Krikštopaitis dažnai priimdavo Stasį Vainorą į „Kauno“ laivą. Kol laivas iškraudavo krovinius užsienio uostuose, šis rinkdavo medžiagą vienam ar kitam stripsniui.
Iniciatyvos leisti „Jūrą“ ėmėsi Lietuvos jūrininkų sąjunga ir Lietuvos moterų sąjunga tautiniam laivynui remti. Anot F. Vainoro, idėją apie laikraščio leidybą jiems išdėstęs jo brolis Stasys, ją nešiojęs nuo jaunystės. Jis ir pats norėjęs leisti jūrinį leidinį, bet tam neturėjęs pinigų. Prieš „Jūros“ leidybą jis dirbęs „Ryto“ spaustuvėje Klaipėdoje ir koregavęs leidinį „Vakarai“.
„Jūros“ ikvėpėju galima laikyti ir jūrų kapitoną Teodorą Reingardą, kuris buvo pirmasis Lietuvoje dar 1928 m. pradėjęs leisti jūrinį leidinį „Inkaras“.
1935 m. rugpjūtį išėjo pirmasis laikraščio-žurnalo „Jūra“ numeris. Jo techniniu redaktoriumi buvo S. Vainoras. „Jūrą“ jis redagavo nuo 1935 rugpjūčio iki 1937 m. gegužės ir dar kurį laiką 1940 m. 1939 m. birželį žurnalas iš Klaipėdos, užėmus ją naciams, jau buvo perkeltas į Kauną ir pavadintas „Mūsų jūra“.
1935–1939 m. buvo išleisti 43 „Jūros“ numeriai. 1939–1940 m. Kaune išleista dar 12 „Jūrą“ tęsusios „Mūsų jūra“ numerių.
Palikimas: enciklopediniuose leidiniuose išlikusi vienintelė žinomo tarpukario jūrinės srities žurnalisto S. Vainoro nuotrauka. „MLE“ nuotr.
Kolegos ir aktyvūs autoriai
1938–1939 m. žurnalą „Jūra“ redagavo ir iš Šakių rajono kilęs Vladas Bakūnas. Jis būdamas 21-erių metų dar 1927 m. atvyko į Klaipėdą, kur tapo spaudos ir radijo žurnalistu, bendradarbiavo leidiniuose „Lietuvos keleivis“, „Vakarai“, „Lietuvos aidas“, „Karys“, „Trimitas“, naujienų agentūroje ELTA, Klaipėdos radiofone.
Tiek S. Vainoras, tiek V. Bakūnas ir patys rengdavo straipsnius, ir užsakydavo juos iš kitų autorių bei vertė įdomesnius straipsnius iš užsienio marinistikos. Tarp aktyvių autorių buvo ir jūrininkai, ir kitų specialybių žmonės. Iš jų minimi brigados generolas Teodoras Daukantas, laivų šturmanas Romanas Vilkas-Vilčinskas, jūrų kapitonas Liudvikas Serafinas, 1923 m. sausio 15 d. Klaipėdos sukilimo vado pavaduotojas Pranas Klimaitis, teisininkas ir diplomatas Vaclovas Sidzikauskas, „Ryto“ leidyklos direktorius Gediminas Galvanauskas.
Idėją apie jūrinio žurnalo leidybą Stasys Vainoras nešiojęs nuo jaunystės, bet pats jį leisti neturėjęs pinigų.
Žurnalo „Jūra“ redakcinę kolegiją sudarė to meto jūrų kapitonai Adomas Daugirdas, Zigmas Domeika, Juozas Kaminskas ir Feliksas Marcinkus.
Žurnalas „Jūra“ tarpukaryje buvo pakankamai įdomus ir populiarus. Jo tiražas siekė iki 5 tūkst. Nors teoriškai žurnalo leidėju buvo Lietuvos jūrininkų sąjunga ir Lietuvos moterų sąjunga tautiniam laivynui remti, pagal vadinamąją „pririšimo prie uosto koncepciją“ jį rėmė ir Klaipėdos uosto direkcija.
Į JAV per koncentracijos stovyklą
S. Vainoro ir V. Bakūno likimai panašiai klostėsi ir po II pasaulinio karo. Abu jie 1949 m. atsidūrė JAV, bendradarbiavo lietuvių bendruomenės laikraščiuose. S. Vainoras dar vertė ir grožinę literatūrą. 1951–1964 m. dirbo Čikagos lietuvių laikraščio „Vienybė“ pasaulio žinių redaktoriumi. Tuo pat metu S. Vainoras kurį laiką ėjo ir Lietuvos jūrininkų sąjungos Čikagos skyriaus vadovo pareigas.
Leidinyje „Jungtinių Amerikos Valstijų lietuviai“ dar minima ir S. Vainoro pasipriešinimo naciams veikla. Vokiečių okupacijos metais jis padėjo Lietuvos kovotojų sąjungai. Palaikė ryšius su Latvijos ir Estijos antinacistinio pogrindžio centro vadovybe.
1944 m. vasarą S. Vainoras Latvijoje buvo areštuotas, laikytas Rygos kalėjime, Salaspilio, o vėliau ir Štuthofo koncentracijos stovyklose.
1945 m. jis išvaduotas, tarpininkaujant Raudonajam Kryžiui buvo išvežtas į Švediją, iš kur vėliau pasiekė JAV. Gestapo kalėjimuose ir koncentracijos stovyklose praleisti metai galėjo atsiliepti jo sveikatai. JAV jis mirė 1964 m., dar palyginti jaunas, būdamas 55 metų.
Publikacija parengta įgyvendinant Klaipėdos miesto savivaldybės iš dalies finansuojamą 2023 m. kultūros ir meno sričių projektą „Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 100-metis – atverti jūrų vartai į pasaulį“, skirtą Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui.
Naujausi komentarai