Pereiti į pagrindinį turinį

Jūrų kiaulytė – jaukus augintinis, bet ne žaislas

2022-12-11 08:00

Prieš trejus metus priglaudusi dvi jūrų kiaulytes, klaipėdietė Neringa Rutkauskė šiuos gyvūnėlius taip pamėgo, kad dabar jos namuose gyvena apie 80 įvairiausių veislių šių graužikų. Tačiau moteris pataria neapsigauti tiems, kurie įsivaizduoja, kad auginti jūrų kiaulytes paprasta: joms reikia daug rūpesčio ir priežiūros.

Iš pradžių priglaudė

Neringos pažintis su jūrų kiaulytėmis įvyko dar vaikystėje, tačiau vėliau jų neaugino. Maždaug prieš trejus metus iš pažįstamos išgirdo, kad atiduodamos dvi jūrų kiaulytės. Kadangi priglausti šeimininkams nebereikalingus gyvūnus jai buvo ne naujiena, nusprendė graužikus pasiimti. Po kurio laiko – dar vieną, vėliau – dar. Visos jos turėjo daug sveikatos bėdų, tad pašnekovei tai buvo tarsi egzaminas, ar sugebės jomis pasirūpinti, ar neišsigąs rūpesčių? Neišsigando.

Tada jau ėmė pati pirkti jūrų kiaulytes. Apie veisles dar nieko neišmanė – pirko patinkančias, dažniausiai raudono plauko. Vėliau ieškojo įdomesnių – įsigijo beplaukę. Galiausiai suprato, kaip svarbu tai, kad augintinės būtų ne iš daugyklų, kur dažna kraujomaiša ir daug apsigimimų, o su dokumentais, iš veislynų. Tad augintinių namuose vis daugėjo, galiausiai, norėdama, kad šiuos gyvūnėlius pageidaujantys auginti žmonės galėtų įsigyti sveikų, grynaveislių augintinių, įkūrė ir jūrų kiaulyčių veislyną „Švelnučių namai“.

Jūrų kiaulyčių priežiūros, auginimo subtilybių N. Rutkauskei teko mokytis nuo nulio, o dabar į ją besikreipiantiems visą informaciją pateikia ant lėkštutės, mielai dalijasi savo žiniomis ir patarimais. Juo labiau kad jos namuose gyvena ir Lietuvoje jau įprastų, ir dar labai retai pasitaikančių veislių jūrų kiaulyčių, pavyzdžiui, ko gero, vienintelė mūsų šalyje Kuji (Cuy) veislės jūrų kiaulytė, kuri gali užaugti iki 50 cm ir sverti net keturis kilogramus.

„Aš auginu tų veislių, kurios man pačiai patinka, nes, jeigu nepatiktų, ir kitam negalėčiau rekomenduoti. Viską darau iš širdies“, – tikina Neringa.

Bendruomeniniai gyvūnai

Pasak veisėjos, jūrų kiaulytės – labai mielos, protingos. Tai bendruomeniniai gyvūnai, todėl jų negalima laikyti po vieną – tuomet liūdi, dažnai net suserga depresija.

Viename narve nereiktų auginti daugiau nei dviejų – tada lengviau sužiūrėti, kad nesipyktų, nekonkuruotų tarpusavyje. Patinėliai taikesni, juos du apgyvendinti paprasčiau nei pateles. Šios įnoringesnės, turi daug kaprizų, labiau demonstruoja savo charakterį. Tad pateles dažnai tenka vieną prie kitos taikyti – jeigu viena labai aktyvi, vadovaujanti, tai kita turėtų būti ramesnė, kad sutartų, nes jeigu abu gyvūnėliai nori rodyti savo viršų – pyksis. Jokiu būdu negalima viename narve auginti porelės, nes jos nekontroliuojamai dauginsis.

Pasak veisėjos, jūrų kiaulytės skiria svetimą žmogų nuo savo, atpažįsta ir iš išvaizdos, ir iš balso, ir net žingsnių – kai bandai ryte tyliai praeiti, jos išgirsta ir supranta, kad ateina tas, kuris atneša maisto, tad ima visos kvyksėti.

Įvairovė: N. Rutkauskės namuose gyvena ir Lietuvoje jau įprastų, ir dar labai retai pasitaikančių veislių jūrų kiaulyčių.

Kai šie gyvūnėliai pripranta prie konkretaus žmogaus, mėgsta būti ant rankų – nemėgsta tik paties paėmimo momento, kai jas imi iš narvo. Jos bendrauja, glaudžiasi prie žmogaus, kartais net rankas laižo. Kai, būdamos ant rankų, kažko išsigąsta, prisispaudžia.

Jeigu žmogus neturi laiko, manyčiau, jam gyvūno ir nereikia. Gyvalazdes tada reikia auginti.

Sutaria su kitais augintiniais

Namuose, kur gyvena jūrų kiaulytės, gali būti ir kitų augintinių, tik kiaulyčių narvas turi būti uždaras ir iš viršaus, kad, pavyzdžiui, katė jų nepasiektų. Uostinėtis per narvą su kačiukais ir šuniukais jos gali, bet leisti bendrauti iš arčiau reikia labai atsakingai, nes pasitaiko atvejų, kai kiaulytė atsiduria pas veterinarą su katės iškabinta akimi.

„Jeigu išleidžiate kiaulytę iš narvo, reikia ją nuolat prižiūrėti, – sako Neringa. – Tačiau kam ją išleisti? Tegul būna tame narvelyje. Svarbu, kad narvas būtų erdvus, nes mažame joms gyventi blogai. Vienam gyvūnėliui narvas turi būti ne mažesnis nei 100 kv. cm, dviem – ne mažesnis nei 120 kv.cm. Pasitaiko, kad žmonės į mažą narvą kelis sugrūda ir skundžiasi, kad jie pjaunasi, pykstasi. Todėl ir pykstasi, kad jiems per mažai erdvės.“

Jeigu narve gyvena dvi ar daugiau jūrų kiaulyčių, kiekviena turi turėti po atskirą slėptuvę, nes kitaip ims pyktis. Tačiau svarbu žinoti, kad bėgiojimo ratukų narve negalima įrenginėti, kaip ir kamuolių, hamakų, negalima dėti jokių petnešų, pavadėlių, nes jų stuburiukai labai trapūs. Kad gyvūnėliams būtų linksmiau, nes žaidimus jos mėgsta, į narvelį galima įdėti minkštus tuneliukus, šieno kamuoliukų. Pagalvytes jos taip pat mėgsta – žino, kas yra komfortas.

Sakoma, kad jūrų kiaulytė kvykauja, kvyksi. Tiesa, gali pradėti čiulbėti kaip paukštukas. Tai nutinka labai retai ir tikrai nustebina žmones. Manoma, kad tokius garsus šie gyvūnai pradeda skleisti arba labai išsigandę, arba bandydami prisikviesti savo antrąją pusę.

Patarimas: „Joks gyvūnus neturėtų būti dovana vaikui, – primena N. Rutkauskė, pati turinti mažamečių vaikų. – Jūrų kiaulytė apskritai nėra gyvūnas vaikui.

Svarbu stebėti svorį

Kalbėdama apie jūrų kiaulyčių mitybą Neringa pabrėžia, kad gyvūnėliams būtina nuolat turėti šieno – ne ant žemės pabarstyto, bet šieninėje, švaraus. Jų dantukai nuolat auga, todėl jos turi nuolat graužti. Jei šieno nebus, dantukai gali peraugti, o tai labai skausminga – jos gali nustoti ėsti, svoris krinta ir, laiku nepastebėjus, nugaišta.

„Su jūrų kiaulytėmis sudėtinga tai, kad jos serga tyliai. Kai pamatai, kad tikrai kažkas blogai, jau gali būti vėlu padėti, – sako pašnekovė. – Tad kai augini jūrų kiaulytę, svarbu nuolat stebėti svorį. Jei kažkas negerai – kažką skauda, pilvelį pučia ar dantukų problemos – pirmiausia tai parodys krintantis svoris.“

Narvelyje kasdien turi būti keičiamas vanduo ir kiaulytėms girdomas vitaminas C, nes jų organizmas nesintetina vitamino C, tad turi gauti jo papildomai – skystas vitaminas su švirkštu turi būti švirkščiamas tiesiai į nasrelius. Negalima, kaip kartais žmonės daro, tiesiog vitamino C supilti į vandenį, nes jis akimirksniu skyla ir gyvūnas jokios naudos iš to negauna, o ir vanduo greičiau rūgsta.

„Mano augintinės labai mėgsta tą vitaminą C, nes žino, kad paskui gaus kažką labai skanaus – daržovę ar vaisių. Tad, kai tik išgirsta, kad imu dėžutę, švirkštą, visos ima kvykauti, nori būti pirmos, pačios atbėga“, – pasakoja Neringa.

Prašinėja skanėstų

Daržovės, žalia žolė jūrų kiaulytėms reikalingi, bet gali be jų išgyventi, taip pat ir be sauso granulinio pašaro. Žolės negalima duoti šlapios, daržovių reikėtų vengti tų, kurios turi daug kalcio, taip pat – kopūstinių. Šiems gyvūnėliams jokiu būdu negalima duoti grūdų, sėklų, riešutų, saulėgrąžų, kopūstų, nes nuo šių produktų sutrinka jų virškinimas.

Kiaulytės išmoksta terorizuoti šeimininkus ir prašinėti skanėstų. Tiesa, veisėja įspėja, kad parduotuvėse parduodamų skanėstų duoti šiems gyvūnams griežtai draudžiama, nes jie visi būna su cukrumi, grūdais, sėklomis. Aklai nevertėtų pasikliauti ir kitu maistu – tai, kad jis skirtas kiaulytėms, nereiškia, kad taip ir yra. Reikia žiūrėti sudėtį.

Priežiūros, ypatingo dėmesio, pasak pašnekovės, jūrų kiaulytėms taip pat reikia. Tikrai yra ką veikti su jomis. Maudyti negalima, nes jos greitai peršąla, nebent dėl kažkokių sveikatos bėdų tai būtina. Nagus karpyti reikia kas mėnesį ar pusantro, ausytes išvalyti, kailiuką apžiūrėti, patinėliams dar ir liaukas išvalyti.

Narvą būtina dažnai valyti, nes prisiteršusios jūrų kiaulytės būna nelaimingos, žiūri priekaištingomis akimis. Sutvarkius narvą, iš linksmumo labai įdomiai šokinėja, kaip augintojai sako, – popkornina. Tokia jų laimės išraiška.

Neliūdna poroje

Veisėjos teigimu, gerai prižiūrimos ir maitinamos jūrų kiaulytės gyvena 8–12 metų. Tad šeimai, nusprendusiai įsigyti tokį augintinį, reikia nusiteikti ir suprasti, kad dar vieną šeimos narį įsigyja gana ilgam. Jūrų kiaulytė, kaip ir bet kuris kitas gyvūnas, neturi būti perkama vien todėl, kad vaikas nori. Apie tai ypač svarbu pagalvoti artėjant Kalėdoms.

„Joks gyvūnas neturėtų būti dovana vaikui, – sako Neringa. – Jūrų kiaulytė apskritai nėra gyvūnas vaikui. Juk prižiūrėti, valyti, maitinti teks tėvams – vaikui galima tik ja pasidžiaugti, bet geriausia – tėvams prižiūrint. Jų stuburiukai, kaip jau minėjau, yra trapūs, tad kritimas iš rankų gali baigtis labai blogai. Negalima jų į lauką vedžioti, kaip kiti daro, arba reikia daryti tai labai atsakingai, nes šie gyvūnėliai greitai peršąla. Net ir po kambarį bėgioti nėra reikalo jų išleisti, nes tai gali baigtis tragiškai – ar atsisės kas, ar užlips, ar kuo nors prispaus. Jų namai – narvas, ten tegu ir būna.“

Ar gali jūrų kiaulytę auginti žmogus, kuris retai būna namuose? Pasak veisėjos, pridėjus maisto, vandens, drąsiai galima dviem–trims dienoms išvažiuoti, bet kartais ir jeigu kiaulytė ne viena narve. Joms neliūdna, kai dviese. Jeigu žmogus taip elgiasi nuolat, jis gali paprasčiausiai nepastebėti pasikeitusio gyvūnėlio elgesio ar išvaizdos ir pražiopsoti kokius nors negalavimus.

„Tad jeigu žmogus neturi laiko, manyčiau, jam gyvūno ir nereikia. Gyvalazdes tada reikia auginti“, – sako Neringa.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų