Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Klaipėdos viltis“ vadovė Janina Tulabienė uostamiesčio bendruomenę žavi tyliu, tačiau atsidavusiu darbu žmonėms, kamuojamiems problemų. Iniciatyva ir veiklumu pasižyminti moteris daugelį metų padeda negalią turintiems klaipėdiečiams.

Apie darbą

J.Tulabienė buvo viena iš kelių moterų, kurios ir įkūrė Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“ padalinį uostamiestyje. Pirmiausia organizacija įsikūrė Vilniuje, o visai netrukus ir Klaipėdoje.

Moteris prisiminė, kad 1989 metais visoje šalyje dėl Sąjūdžio nuotaikų tvyrojo nepaprasta atmosfera.

„Žmonės buvo susitelkę, kupini entuziazmo, noro keistis. Rodėsi, kad kalnus galime nuversti. Pinigų neturėjome, bet buvome kupini gerų minčių“, – kalbėjo pašnekovė.

J.Tulabienei bendrijos padalinio steigimas yra susijęs ir su asmeniniais potyriais. Susilaukusi neįgalaus sūnaus, moteris nusprendė, jog nori prisidėti prie to, kad neįgaliųjų gyvenimas taptų lengvesnis. Anot jos, šis įvykis privertė ją į gyvenimą pažiūrėti kiek kitaip.

„Norėjosi žmonėms, susiduriantiems su šia problema, padėti. Parama, priemonės ir galimybės prižiūrėti neįgalų žmogų tada buvo gerokai prastesnės – dabar sąlygų nėra ko lyginti. O ir klimatas, kalbant apie požiūrį į kitokį žmogų, šiltėja“, – kalbėjo pretendentė į Metų klaipėdietės titulą.

Nuo 2011 m. moteris yra Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Klaipėdos viltis“ pirmininkė, aktyviai besirūpinanti negalią turinčių žmonių užimtumu ir integracija į visuomenę. Būdama bendrijos siela, žingsnis po žingsnio uostamiestyje ji mažina socialinę atskirtį, rūpinasi dienos socialinių globos paslaugų teikimu turintiems proto negalią, organizuoja vasaros poilsio-reabilitacijos stovyklas, dirba su neįgaliaisiais ir jų tėvais.

„Visada buvau linkusi užjausti, padėti labiau nuskriaustiems. Žinojimas, kad žmogui gali suteikti galimybę jaustis geriau, visada traukė. Racionaliai negaliu paaiškinti šio jausmo. Tačiau kai susimąstau, suvokiu, kad iš tikrųjų visa širdimi linkau į šią sritį“, – atviravo J.Tulabienė.

Anot jos, mintis, kad žmogus be kito pagalbos išgyventi nesugebėtų, priverčia susimąstyti.

„Man socialinis darbas yra gyvenimo būdas. Tačiau, matyt, skirtas ne kiekvienam. Dirbti su ligotais ar nelaimingais asmenimis lemta ne visiems“, – įsitikinusi moteris.

Dabar J.Tulabienė bene labiausiai džiaugiasi praėjusiais metais nuveiktu didžiuliu darbu – teigiamai įvertinta paraiška ES struktūrinių fondų lėšomis uostamiestyje įkurti 30 vietų centrą, kuriame galės gyventi proto negalią turintys žmonės.

Apie šeimą

„Mano gimtinė – Kėdainių rajone esantis Anginių kaimas. Ten, o vėliau Kėdainiuose, ir praleidau vaikystę, kol išvažiavau mokytis medicinos į sostinę“, – pasakojo J.Tulabienė.
Savo vaikystę moteris apibūdina, kaip ramią ir paprastą. Moteris augo darnioje šeimoje, apsupta dar dviejų seserų. „Buvome ramios mergaitės, todėl tėvai vargo su mumis neturėjo“, – teigė pašnekovė.

Pradėjusi gyventi Klaipėdoje J.Tulabienė sukūrė ir savo šeimą: susilaukė trijų vaikų, o dabar džiaugiasi devynių mėnesių anūke. Deja, su brangiu vyru moteriai praėjusiais metais teko atsisveikinti.

Pokalbininkė pasakojo, kad jai ypač svarbūs nuoširdūs tarpusavio šeimos ryšiai.

„Kol tėvai būdavo gyvi, prie šventinio Kūčių stalo susirinkdavome gal 20 žmonių. Šios tradicijos, tiesa, jau gerokai retesnėmis gretomis, laikomės ir uostamiestyje. Didžiąsias metų šventes su artimiausiais žmonėmis visada praleidžiame viename būryje“, – sakė pašnekovė.

Moteris patikino, kad ir dabar, kai jos vaikai suaugę, su sūnumis ir dukra bendrauja lyg draugai, kurie vienas kitą palaiko, išklauso, o, reikalui esant, padeda.

Apie pomėgius

Laisvalaikį, kurio J.Tulabienės gyvenime po intensyvių darbų lieka nedaug, neįgaliųjų globėja praleidžia paprastai ir moteriškai. Kandidatei į Metų klaipėdietės titulą nesvetimi rankdarbiai, knygų skaitymas, lankymasis kultūriniuose renginiuose – teatre ar koncertuose.

„Nenumoju ranka ir į sodo darbus. Namuose mėgstu stebėti rimtas politines, kultūros, aktualijų laidas. Tik lėkšto humoro programų pakęsti negaliu“, – juokavo pašnekovė.

Moteris pripažino, kad palepinti save laiko jai dažnai neužtenka, tačiau tuo pasirūpina jos dukra, kuri J.Tulabienę nusiunčianti pasimėgauti grožio procedūromis.

„Tiesa, dar visai neseniai pradėjau kolekcionuoti miniatiūrines stiklines statulėles. Kolekcija sparčiai darosi vis didesnė. Ją papildo giminaičiai, draugai, parvežantys lauktuvių iš užsienio. Idėją rinkti nedideles stiklines skulptūrėles nusižiūrėjau viešėdama Danijoje“, – pasakojo pašnekovė.

Apie Klaipėdą

Uostamiestis J.Tulabienei – ypatinga vieta. Čia, baigusi medicinos studijas Vilniuje ir įgijusi patirties dabartinėje Santariškių ligoninėje, moteris atvyko dirbti į laivyną – kaip medicinos sesuo plaukiojo žvejybiniais ir prekybiniais laivais. Juose ir susipažino su savo vyru Vytautu.

„Jau daugiau nei 40 metų gyvenu Klaipėdoje, todėl laikau save tikrų tikriausia klaipėdiete. Šis miestas man labai artimas širdžiai ir mielas. Čia gyventi ramu ir tiesiog gera“, – kalbėjo pašnekovė.

Anot jos, uostamiestis jai brangus ir tuo, kad čia galėjo realizuoti save ir padėti būriui žmonių.

Gyvenimo credo

Tikėdama gėriu ir nestokodama optimizmo J.Tulabienė gyvenime vadovaujasi paprasta ir žmogiška išmintimi: „Pasaulį suktis verčia geri darbai“.

Apie Metų klaipėdietę

Pamačiusi, jog pateko tarp 39 kandidačių, pretenduojančių tapti Metų klaipėdiete, J.Tulabienė liko maloniai nustebina. O žinia, jog moteris išrinkta ir į finalinį septynetuką, buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus.

Uostamiesčio neįgaliųjų globėja pripažino nė nenumananti, kas iš jos bendradarbių ar pažįstamų pasiūlė jos kandidatūrą. Juokaudama moteris sakė, kad dar nė vienas neprisipažino.

„Niekada nebūčiau pagalvojusi, jog būsiu taip pagerbta. Pripažinsiu, mane apėmę dvejopi jausmai: jaučiuosi labai įvertinta bei pastebėta, o kartu ir įpareigota. Pretenduoti į Metų klaipėdietė titulą – malonu, tačiau, manau, kad labai daug moterų mieste yra pasižymėjusios dar labiau. Aš tiesiog užsiimu sau miela veikla“, – sakė J.Tulabienė.