Nors muzikų kalve tituluojama S.Šimkaus konservatorija jau priartėjo prie savo devyniasdešimtmečio, jos siela nepaliauja būti jauna – ne tik šiokiadieniais, bet ir savaitgaliais čia liejasi jaunatviški muzikos garsai.

Ir taip metai iš metų – vieną muzikų atžalyną keičia kitas. Šiandien daugeliui šios mokslo įstaigos abiturientų skamba ovacijos ne tik Lietuvos, bet ir užsienio scenose.

"Tik televizorius ką pradeda rodyti – ir tas, ir anas mūsiškis. Tai vis mūsų mokyklos pėdos. Ir įrodymas, kad dirbame teisingai", – šypsojosi S.Šimkaus konservatorijos direktorė Loreta Jonavičienė.

Penktus metus šiai ištaigai vadovaujanti moteris taip pat nemaža dalimi prisidėjo, kad tos pėdos būtų kuo ryškesnės.

Į egzaminus – ekspromtu

– Kada ir kaip jūsų gyvenime atsirado muzika?

– Labai anksti, nors tėtis – tolimųjų plaukiojimų kapitonas, mama – finansininkė. Tačiau šeima, ypač iš tėvo pusės, buvo labai daininga. Visi trys broliai, o ir mano senelis, labai mėgdavo dainuoti. Kai jie visi drauge užtraukdavo, šiurpuliai per nugarą eidavo.

Į muzikos mokyklą patekau netikėtai. Net ketinimų neturėjau – buvau kiemo vaikas, tokia berniokiško charakterio. Sesuo stojo ir, matyt, suveikė vaikiškas pavydas – jai nupirko pianiną, stojamiesiems – suknelę.

Mane nuvedė egzaminų dieną, be jokių pasiruošimų ir amžinatilsį muzikos mokyklos direktorius Juozas Klimas iš karto pasiūlė smuiko klasę. Bet kadangi kaimynystėje smuiku kažkas klaikiais garsais čirpino ir kankinosi, pasakiau – jokiais būdais. Tada jis pasiūlė kankles, nes į fortepijono klasę buvo dideli konkursai.

Nesigailiu – su kanklėmis esu apvažiavusi visą pasaulį, turiu profesionalų lietuviškos muzikos ansamblį "Kupolė". Tas mano archajiškos muzikos pojūtis išsilieja rengiant programas, ir mes visa tai labai žaismingai pateikiame.

Tačiau iki šiol naktimis sapnuoju, kad griežiu smuiku. Sakau, kad smuikininkė būsiu kitame gyvenime. Dabar pagalvoju, kad jei tada nebūčiau atsisakiusi, turbūt gyvenimas būtų visai kitaip pasisukęs.

Svajonė – tapti dėstytoja

– Gal ta meilė smuikui suvedė ir su Martynu Švėgžda von Bekkeriu?

– Mūsų draugystė užsimezgė, kai Jūrų muziejuje organizavome kalėdinį renginį su delfinais. Kadangi kaip specialistė muzikinius kūrinius rinkau aš, labai norėjau, kad programoje skambėtų Niccolo Paganinio muzika. Susisiekiau su Vilhelmu Čepinskiu, bet nesusitarėme dėl kainos, nes jam reikėjo kūrinį mokytis. Spaudoje perskaičiau, kad yra grįžęs M.Švėgžda. Paskambinau, o jis sako – laisvai, moku aš tą kūrinį, galiu pagroti. Kai susitikome, pabendravome vienas su kitu, iš karto pajutome sielų artumą, kad kalbame apie tą patį, suvokiame taip pat. Ilgainiui tapome artimais bičiuliais.

– Vadovauti mokymo įstaigai, juolab tokio profilio, nėra lengva – kodėl ryžotės apsiimti tokį ūkį?

– Visiškai nenorėjau būti direktorė. Kai dar pati čia mokiausi, mano didžiausia svajonė buvo tapti konservatorijos dėstytoja. Man tai buvo šventovė. Kai pabaigusi S.Šimkaus konservatoriją įstojau į dabartinio Klaipėdos universiteto Menų fakultetą, likau stažuotei ir labai susidomėjau dirigavimu – norėjosi pažinti ir klasikinę muziką, stambios formos kūrinius, tai, kas man iki tol kaip kanklininkei buvo neprieinama.

Po stažuotės atsidūriau tuomečio vykdomojo komiteto kultūros skyriuje. Ten įgavau be galo didelę patirtį ir suvokimą, kaip organizuoti miesto renginius, kaip juos valdyti. Ir tuo pat metu S.Šimkaus konservatorijoje pradėjau dirbti antraeilėse pareigose.

Sekta gerąja prasme

– Taigi išsipildė didžioji jūsų svajonė?

– Niekada nenustojau jos puoselėti. Ilgainiui patapau direktoriaus pavaduotoja. Tačiau geriausia jaučiausi būdama skyriaus vedėja – tada turėjau galimybę artimiausiai bendrauti su vaikais. Mes organizuodavome tokius renginius! Tai buvo pats įdomiausias laikas. Moksleiviai per pertraukas ateidavo į mano kabinetą, išsikalbėdavo apie gyvenimą, staiga dieną išsiruošdavome prie jūros, pas mane namuose gimtadienius švęsdavome.

Kai patapau pavaduotoja, prasidėjo administracinis darbas. Buvo be galo sunku, kai tiems patriarchams, kurie tau buvo dievai, staiga turi vadovauti. Šį psichologinį barjerą nebuvo lengva peržengti.

Kai direktorė dėl sveikatos turėjo palikti savo postą, ministerija paskelbė konkursą. Labai nenorėjau šios kėdės. Tuo metu labai intensyviai su "Kupole" koncertavome ir užsienyje, ir Lietuvoje. Be to, aktyviai įsijungiau į visuomeninę veiklą. Tačiau kai paskutinę dieną nuvežiau dokumentus, ministerijoje pasakė, kad akis pražiūrėjo manęs belaukdami.

– Ir ką tai turėjo reikšti?

– Neatsirado nė vieno norinčio. Nes tai nelengva, atsakinga vieta. Konservatorija garsėjo labai aukštu lygiu ir reikalavimais tiek dėstytojams, tiek visiems kitiems. Be to, gaji tradicija, kad į konservatoriją sugrįžta dirbti buvę "šimkiečiai", jie žino mūsų atmosferą, šeimyniškumo, bendruomeniškumo nuotaiką. Žmogus "iš šalies" paprastai stebisi, kad pas mus kažkaip nenormaliai "kitaip", esame kaip sekta, gerąja prasme. Galbūt ir dėl to niekas nesiryžo.

Kuriozai dėl pavardės

– Ar jūsų pareigose yra kur pasireikšti kūrybiškumui?

– Tai priklauso nuo paties žmogaus, kiek jis to kūrybiškumo nori – gali dirbti administracinį darbą ir ramiai reikalauti rezultatų. Arba gali būti žmogus, kuriam rūpi viskas. Man artimas kiekvienas vaikas, stengiuosi neatsitverti nei nuo jų, nei nuo mokytojų.

– O jūsų atžalos seka mamos pėdomis?

– Turiu du vaikus. Sūnaus kelias – vadyba, finansai, dukra – kol kas vienuoliktokė.

– Ar žmonės nustemba sužinoję, kad jūs ne "to" – garsiojo gitaristo Eugenijaus Jonavičiaus žmona?

– Būna kurioziškų situacijų, galbūt Eugenijus jų patyrė daugiau. Bet Klaipėda nėra labai didelis miestas, žmonės jau išsiaiškino, kas prie ko.

– Jūsų vyras statybininkas – atrodytų, nelabai artima sritis muzikai?

– Mano giliu įsitikinimu, jis turėjo būti muzikantas. Galbūt Eugenijus ir supyks, bet, manau, būtų davęs ir jam garo. Nes groti gitara Eugenijus išmoko būtent iš brolio. Anuomet Telšiuose buvo labai garsi grupė, kurioje muzikavo ir mano vyras. Ji grojo net "Pink Floyd", kitą tuo metu uždraustą muziką. Bet kai vyras grįžo iš armijos, nusprendė, kad muzika buvo malonumui, o rimtai reikia užsiimti kitais dalykais, Vilniuje baigė mokslus. Bet ir dabar pagroja, pamuzikuoja su Eugenijumi, su draugais. Ir tai daro su didžiausiu malonumu. Galbūt net laimingesnis būtų tapęs muzikantu.

Beveik nieko netrūksta

– Tačiau savo rankomis pastatė jūsų svajonių namą.

– Taip, didelė dauguma sukurta jo rankomis. Kaip sakoma, vyras turi pasodinti medį, į pasaulį išleisti sūnų ir pastatyti namą. Mes abu beprotiški gamtos mylėtojai, dėl to ir pasitraukėme iš miesto. Kas, kad neišsivertėme be paskolos, bet įgyvendinome savo svajonę.

Net jei man prie pat darbo pasiūlytų apartamentus, į juos neiškeisčiau mūsų namų. Gal dėl to, kad su laiku ateina išminties poreikis. Norisi ramiai gilintis į tai, kas tu esi, iš kur, į Dievo buvimą tavyje. Gyvename šalia upės, tai kažkas nenusakoma, tiek minčių ateina, toks apsivalymas. Ten viskas atsistoja į savo vietas.

– Kas jus gyvenime labiausiai džiugina?

– Tie žmonės, kurie nežiūrint į nieką tiki gėriu, kuria grožį, aukojasi dėl kitų. Dvasiniai dalykai, bet kuri, kad ir mažiausia jų apraiška – pats didžiausias stebuklas, džiaugsmas.

– Kokias svajones dar puoselėjate?

– Svajoju apie tai, kad mano 17-metė dukrytė atrastų save, savo pašaukimą. Sūnus, matau, užsiima tuo, kas jam patinka. O tai suteikia dvasios ramybę. Jei dukra rastų Dievo jai skirtą vietą po saule, sakyčiau, kad daugiau man nieko ir netrūksta.