Karas – viena didžiausių žmonių baimių, kuri pas mus tapo gyva, kai Lietuva priėmė iš karo zonos pabėgusius žmones ir išgirdo jų pasakojimus.
Siaubą kelia ir kasdienis žinių srautas iš Ukrainos frontų. Todėl natūralu, kad žmonės dažniau ieško psichologinės pagalbos ir skambina nemokamomis linijomis.
"Pastarieji įvykiai žmones ypač slegia, nes yra daug sumaišties, daug nežinios, pasimetimo, nerimo dėl ateities. Šitą mes stipriai jaučiame iš visų skambinančiųjų. Tenka ir žmonėms iš Ukrainos padėti. Vis dėlto pabėgėlių skambučiai nėra dažni. Mes netgi patys jiems siūlome psichologinę pagalbą, nes jie atvykę iš tų karštų rajonų, kai kurie netekę artimųjų, todėl jiems yra labai sunku", – kalbėjo D.Puidokienė.
Pasak jos, centro savanoriai, dirbantys tiek pagalbos vyrams, tiek ir pagalbos moterims linijose, nėra specialiai ruošiami karo situacijai, bet jie yra profesionaliai apmokyti, kaip teikti emocinę paramą netekties atveju.
Nepasirengę: D.Puidokienė mano, kad dėl patirtų išgyvenimų karo pabėgėliams dar neatslūgo šokas ir jie kol kas neieško psichologinės pagalbos. V. Skaraičio / BNS nuotr.
"Rusiškai mokantys savanoriai teikia pagalbą ukrainiečiams ir, sakyčiau, jiems visai neblogai sekasi. Žinoma, jie panaudojo ir savo žinias bei įgūdžius iš darbo pagalbos linijoje patirties", – tikino D.Puidokienė.
Nuo karo Ukrainoje pradžios skambučių skaičius psichologinės pagalbos linijose esą yra gerokai išaugęs. Vis dėlto ukrainiečiai šios pagalbos dar ne itin ieško.
"Pati savo namuose esu priėmusi penkias moteris iš Ukrainos – dvi mamas su dukromis. Ir matau, kad ir kaip joms sunku, jos nelinkusios kreiptis psichologinės pagalbos. Jos atvyko čia gelbėdamos savo paaugles dukras nuo smurto, nes ten dabar ypač daug prievartos atvejų. Joms siūliau, kad jos ir pas mus centre galėtų gauti psichologinę pagalbą, sakė, jog pagalvos. Man jų atsargumas suprantamas, nes panašu, kad šoko būsena joms nepraėjo. Dar reikia šiek tiek laiko, jos žino, kur pagalba teikiama, ir kai bus pasiruošusios, kreipsis", – įsitikinusi D.Puidokienė.
